LIDL pirmųjų finansinių metų (2016 m. kovo 1 d. – 2017 m. vasario 28 d.) rezultatas

"LIDL", rezultatai po pirmųjų finansinių metų.

Ateičiai, pasižiūrėjimui.
Nieko stebuklingo, bet palyginimai (tarkim su 7-8 metų "Prisma" veikla) - tik įdomu:

• Cituoju: "[LIDL] ...apyvarta 2016 finansiniais metais siekė virš 166 mln. eurų be PVM, nuostoliai - 18 mln. eurų,..." Ko norėt, vien investicijos tais metais siekė 87 mln. eurų.
• Cituoju "Prisma" analogišką ataskaitą, paskelbtą prieš 6 dienas: "Bendrovės pardavimo pajamos per metus sumažėjo 15,6 proc. iki 31,275 mln. eurų, teigiama Registrų centrui pateiktoje „Prismos LT“ 2016 metų ataskaitoje....„Prisma LT“ praėjusiais metais patyrė 7,738 mln. eurų grynųjų nuostolių"

T.y. "Prisma" veikė beveik 8 metus (nuo 2009-ųjų), "išaugo" iki 4 parduotuvių tinklo, ir paskutiniais metais (jau atėjus "LIDL'ui") gavo 7,74 mln € nuostolio nuo 31,3 mln € apyvartos. T.y. -24,7%

LIDL veikė metus (tikslumo dėlei - atėjimui ruošėsi gerokai iki parduotuvių atidarymo, visgi - lyginam palyginamus dalykus), per juos išaugo: 

• iki 25 parduotuvių (dabar jau turi 30) (6x daugiau, nei "Prisma" per 8 metus), 
• investavo vien pernai 87 mln. €, 
• sukūrė 1200 darbo vietų per metus (pernai "Prisma" dirbo apie 350 darbuotojų, t.y. apie 3,5x mažiau), 
• ir patyrė 18 mln. € nuostolio nuo 166 mln. eurų, t.y. -10,8%

Aš puikiai suprantu, kad PRISMA koncepcija buvo hipermarketas (4 didžiulės FMCG parduotuvės, apie 4000 m2 ir daugiau ploto, apie 30-40000 SKU), o LIDL - supermarketas su labai ribotu asortimentu (apie 1500 SKU), ir po 1500 m2 ploto (LIDL visos parduotuvės - beveik identiškos). T.y. LIDL - jau inovacija po inovacijos (mažmeninis siauro kasdienio asortimento discounter'is prieš visavertį hipermarketą), ir palyginimas - na, labai nevykęs ;)

Tas tiesa. 

Bet ką mes dar matome? Labai realu, kad jau 2017 LIDL bus pelningas (gal dar kitais, nes jie vis dar atidarinėja parduotuves, kaip grybus po lietaus). PRISMA per 8 metus sukaupė apie 56 mln. € nuostolių. 

Kad LIDL inovacija - atėjo daug maž laiku, PRISMA - pavėlavo apie 10 metų, nes MAXIMA jau 1999-taisiais Lietuvoje turėjo hipermarketus (pirmasis - MAXIMA XXX Mindaugo g., Vilniuje -  šiemet jau remontuojamas kapitaliai, nes atgyveno grynai fiziškai). Paskui atriedėjo RIMI, Norfa, ir šis klausimas jau buvo išspręstas - hiperio formatas negalėjo nustebinti rinkos, nu, niekaip. 

Tipiška "me too" produkto istorija, įvykusi mūsų akyse. Nebent asortimentas. Pats asortimento turinys - ypač vaikiškos, ne maisto prekės, skirtos rimtam Suomijos klimatui - tikrai sudomino. Bet ne kasdieniam apsipirkimui. Na, ir PPC Ozas, kaip projekto flagmanas buvo turbūt ilgiausiai kraujuojantis nuo krizės PPC Lietuvoje.

LIDL atnešė rinkai iš principo naują formatą (naują kategoriją): mažą, greitą, paprastą parduotuvę prie namų (na rajone), tuo metu, kai beveik visi tinklai nieko panašaus jau nebeturėjo. Ir - kainas. Pradžioje, kai "imi rinką" jos turi būti mažos, niekur nedingsi. O ir "pigių prekių" formatas - įpareigoja. 

Vos per metus LIDL nužudė 1 konkurentą, supurtė "MAXIMA" (nes panašu, kad ji prarado daugiausiai iš tų 166 mln. EUR, nutekėjusių LIDL'ui: 2016 metais MAXIMA apyvarta buvo 2,1% mažesnė, nei 2015 m., ir sudarė 1,413 mlrd. eur (2,1% nuo 1,4 mlrd yra apie 30 mln. EUR) ir tapo tuo vieninteliu saulės spindulėliu "emigruojančioje" Lietuvoje pernai: milžiniška ir visas mases palietusi naujiena.

T.y. inovacija (naujas formatas, nauja kategorija) sugeba pasiimti rinką net tuo metu, kai ji krenta: I-ąjį šių metų pusmetį išvyko 10 000 lietuvių daugiau, nei pernai, o vis tik investicijos ir toliau vyksta, augimas - tebėra.  

Akivaizdu, kad šitam fone labai keistai skamba "IKI" teiginys, kad jų apyvarta pakilo 6% pernai. Hmm. Gal. Bet kaip tada į tą bendrą (ne itin augantį) katilą įtilpo 166 mln. LIDL'o, Maxima nežymus sumažėjimas, PRISMA smukimas ir bankrotas? Gal, bet labai abejotina. +6% pernai? Čia tai tikrai, matyt, agurkai su pomidorais palyginti, ne kitaip...

Panašu, kad mūsų laukia "Blockchain" revoliucija artimu metu

Panašiai jau nutiko su elektromobilizacija. Dabar tas pats laukia su "nubankinimu": Blockchain technologija pradeda skverbtis į kasdienę ekonomiką vis realiau.

Įdomu, įdomu...Kai taip kalba FED'o vadė, darosi labai įdomu

Krizės ne tik nebus, jos nebus per visą mūsų gyvenimą (suprask, bent 20-30 metų), hmm? Tikite, kad ne šį rudenį?

"MiniMaxima" - tegu kalba faktai

Daugybę kartų man teko įrodinėti, kad buvo tokia "MiniMaxima"...
Žmonės niekaip negali tuo patikėti (seminaruose, mokymuose), ir sako, kad aš manipuliuoju, išsigalvoju... Nes tai taip antilogiška. Visgi. Tegu štai kalba pačios "Maxima" žodžiai (leidinys apie įmonę, jos struktūrą ir istoriją, žiūrėti apačioje, kur yra time-line'as):

Vertas būti netgi mano blog'e: "19 Industries The Blockchain Will Disrupt"

"Winner takes all" ekonomikos grimasos

Kotiruojamų akcijų biržoje bendrovių skaičius per 20 m. sumažėjo nuo 7300 iki 3600, daugiau nei 2 kartus.

Bet įdomiau, kad 100 pelningiausių bendrovių gauna virš 80% viso pelno. Visos likusios 3500 bendrovių gavo tik 20% viso pelno. Prieš 20 metų proporcija buvo ~50/50. 

Klausimas: kaip nuspėti, kurios kontoros įeis į 100-tuką, o kurios - ne? Niekaip. Dėl to taip sunku išsirinkti "geresnes" įmones, dėl to "indeksiniai" fondai tampa tokie populiarūs.

Pajamų paskirstymo paradigmos pokytis (arba "Įrašas, kuriuo aš tikrai didžiuojuosi)

Manau, pagaliau laikas suvesti keletą vis styrančių palaidų galų į vieną trumpą ir aiškią koncepciją, naują paradigmą.
Kuri, jei neįvardysiu, taip ir liks nepastebėta, nors guli tiesiai man prieš akis, tik niekaip neprieinu paimti ir ją surašyti.
Kokius mes stebime 4-tosios tech-revoliucijos simptomus ir ką jie reiškia/esmingai keičia mūsų ekonominiame, socialiniame gyvenimo modelyje ("paradigmose", kaip dabar madinga sakyti, buzzword'inti)? Štai esminiai dalykėliai:

• XIX ir XX amžiaus tech-revoliucijos (garo, paskui elektros, paskui info-interneto ("paslaugų ekonomikos")) sukeldavo vienokius ar kitokius našumo šuolius. Tai išlaisvindavo labai daug darbo jėgos. Išlaisvinta darbo jėga ieškojo kur prisiglausti. Kadangi visuomenė nebuvo susidūrusi su naujo tipo (grubiai pavadinkim "samdos dideliame fabrike") sistema, labai ilgai ir sunkiai sekėsi įdarbinti visus tuos perteklinius žmones. Miestuose atsirado naujo tipo klasė - proletariatas (pigi, nekvalifikuota ne itin išsilavinusi masė). Kuris paskui ne kartą kėlė neramumus, revoliucijas, kuriuo buvo pasinaudojama, siekiant pakeisti paveldėtą dar iš viduramžių socialinę santvarką. Šių tech-revoliucijų išlaisvinta perteklinė darbo jėga pradžioje buvo nukreipta į fabrikus. Tai - dar labiau didino našumą, turtino visuomenę (=visuminę paklausą) ir tuo pačiu kūrė dar didesnes "samdos dideliame fabrike" galimybes. Ne veltui mūsų senelių ir iš dalies - tėvų (dabartinių pensininkų) kartos pradirbdavo vienoje vienintelėje darbovietėje praktiškai visą gyvenimą. Taip atsirado ir beveik 100 metų egzistavo dabar jau griūvanti pinigų paskirstymo visuomenėje sistema: koks bebūtų fabrikas (gamybinis - koks metalo lydymo, ar paslauginis - koks Indijos call centras - nesvarbu), esminė jo savybė buvo ta, kad jam reikėjo darbo jėgos; per darbo jėgos samdą į visuomenę pasklisdavo pajamos. Veikė mechanizmas: verslas->samda->pajamos masėms->masinių produktų pirkimas->verslo pajamos ir pelnas ir vėl iš naujo. Ir tas mechanizmas - pajamų plitimo po visus visuomenės sluoksnius paradigma - veikė bent 100 metų. Mes beveik visi naiviai įsivaizduojam, kad jis tebeveikia, nes esam prie jo labai pripratę. Ypač taip save linkę apgaudinėti politikai: BREXIT, Theresa May ir torių pralaimėjimas rinkimuose, Trump'as - tai vis to požymiai.
• XXI-ojo amžiaus "Juodoji gulbė" - 4-toji tech-revoliucija keičia pajamų paskirstymo mechanizmą iš esmės. Kodėl? Todėl, kad fabriko atveju reikėjo žmonių. Daug žmonių. Ne tik pačiai gamybai, bet ir jos aptarnavimui (paslaugoms): transportui, priežiūrai, valymui, apskaitai (prisiminkit, kiek dideliame fabrike dirbo buhalterių? O mašinininkių-sekretorių? Kelios dešimtys, kartais ir šimtai), saugai ir t.t. Tiems žmonėms reikėjo mokėti algą. Natūralu. gaudami algą jie pirko vartojimo prekes, taip skatindami gamybą (=augo visuminė paklausa). Tačiau dabar fabrikuose žmonių nebėra. Kažkas paskaičiavo, kad naujuose, robotizuotuose JAV fabrikuose ("susigrąžintos iš Kinijos/Meksikos gamybos") dirba apie 5-10 kartų mažiau darbuotojų. T.y. jei pramonėje dirbo apie 30-40% visų darbuotojų, tai dabar jų liks apie 3-4% panašiai, kaip kadais nutiko su žemės ūkio veikla. Gamybai nuolat robotizuojantis ir tobulėjant išlaisvinti fizinio darbo fabrikų darbuotojai perėjo į "paslaugų" verslą: "proto fabrikus". Tai nutiko pirmiausia Indijoje apie 1999-2001-uosius metus. Paskui tą pabandė daryti Lietuva apie 2008-2012 metais. Kiek vėluodami bandėme pasinaudoti interneto sukelta tendencija "iškelti" paslaugas į pigios darbo jėgos šalis. Tačiau, šis etapas tetruko vos 15-20 metų. Šiandien "paslaugų" ekonomika lygiai taip pat robotizuojama, nes 4-toji tech-revoliucija su dirbtinio intelekto pagalba nesunkiai gali atsikratyti liūto dalies "call-centro" darbo. Nes darbas ten bukokas. Kas susidūrė, neleis meluot. Nužmoginantis toks.
•  4-toji tech-revoliucija nupjovė grandinę "verslas->samda->pajamos masėms->masinių produktų pirkimas->verslo pajamos ir pelnas" pašalindama (beveik eliminuodama) sudėtines jos dalis "samda->pajamos masėms->masinių produktų pirkimas". Nes, nors samda ir liko, bet ne masėms (o kokiems 3-4% japių, dirbančių "Google", "Facebook" bei kelių tūkstančių startup'ų ofisuose). Taip kardinaliai sumažėjo visuminė paklausa. Nes, nors ir liko grandinėlė "verslas-> (prabangių) produktų pirkimas->verslo pajamos ir pelnas", bet mes kalbame ne apie masinius produktus (o kam juos gaminti, jei masės ne(be)turi pinigų?), o apie tokius, kurie rūpi vos keliems procentams gyventojų. Na, 10%.
• T.y. 100 metų veikusi pajamų paskirstymo visuomenėje sistema - žlunga. Kai kur greičiau (priklausomai nuo liberalizmo ideologijos stiprumo: modernizacijos greičio, "asocialinių" kodeksų įsigalėjimo, ir anai (2-3-čiai) tech-revoliucijai pritaikytos socialinės apsaugos sistemos tvirtumo/silpnumo, t.y. Lietuvoje), kai kur lėčiau (kur arba modernizacija vyksta lėtai, arba labai stipri socialinės apsaugos sistema, kaip pvz. Suomijoje, ar kokioje Norvegijoje, Britanijoje). Tačiau. Jokia, net labai stipri socialinės apsaugos sistema negali apsaugoti nuo pajamų paskirstymo grandinės žlugimo. Nes ji - pritaikyta tam atvejui, kai daugumą žmonių (bent apie 80-90% darbo jėgos) potencialiai įmanoma įdarbinti. Bet mes gyvename epochoje, kurioje daugumos žmonių nebegalima įdarbinti net potencialiai. Ko Suomijos eks-premjeras Stubb'as šaukia-rėkia Briuselyje Europos Komisijai? Suomijos, turinčios vieną pačių stipriausių socialinės apsaugos sistemų pasaulyje, socialinė sistema nebeatlaiko atsiradusio spaudimo !!!!!!!  Ar kas ims su manim ginčytis, kad ten socialinė apsauga ir taip jau pati geriausia, sunku įsivaizduoti dar geresnę? Na, tikrai su mūsų lietuvišku naujuoju "asocialinui" modeliu - nepalyginsi, turbūt? ;) Štai mano logika: visuminė paklausa mažėja, nes pajamos nepasiekia paprastų vartotojų (apie 80-90% gyventojų bet kurioje valstybėje), kurie anksčiau beveik viską, ką uždirbdavo, viską ir suvartodavo. Nes visais laikais jiems pajamų vos užtekdavo pragyvenimui. O, kylant pragyvenimo lygiui, tie 80% išleisdavo tolydžio daugiau, ir taip - didino visuminę paklausą ir ekonomiką.
• Kas nutiko su 4-tosios tech-revoliucijos įsigalėjimu? Maža visuomenės dalis (garsusis 1%) lobsta iki išprotėjimo (dar prie visko nuo 1985-1990 pasaulyje pradėjo dominuoti garsioji neoliberalistinė ideologija, kuri tai dar labiau skatina, nors ir be to skatinimo efektas būtų vistiek kritinis). Kiti 99% arba negauna nieko, arba gauna tiek, kad tik išgyventų. Kiekviena sekanti karta mato, kad jos gyvenimo kokybė bus blogesnė, nei tėvų. kiek besiardytum. Netgi, galbūt ir priešingai: kuo labiau ardaisi, tuo tikimybė gyventi blogiau - didėja. Nes, besiardant atsiranda "tunelio regėjimas", praleidžiamos galimybės, silpnėja sveikata, ir pats gyvenimas susiveda į "darbas-miegas-darbas-be išeiginių" beviltišką ir nuobodų ciklą. Tai kokia tokio gyvenimo vertė? Taigi, kapitalistai turi pinigus, kurie gamina pinigus (dar kapitalo), nes darbuotojus masiškai (iki šiol tokio masiškumo nebuvo, drįstu teigti: nei su garo mašinomis (I-oji tech-revoliucija - garo - truko visą 100 metų, nuo 18 amž. iki 19 amž. pabaigos), nei su elektrifikacija, nei - netgi su "paslaugų ekonomika" (III-oji tech-revoliucija), mat, paslaugų ekonomikoje darbuotojo našumas krito, bet darbuotojų vis dar reikėjo masiškai, iš fabriko išėjęs susirasdavai darbo  kokiame nors prekybos tinkle už 3/4 buvusio atlyginimo) keičia robotai. Visose srityse: paslaugų (bankuose - dirbtinis intelektas, bankomatai), prekybos (parduotuvėse - savitarnos kasos ir dirbtinio intelekto valdoma robotizuota logistika), transporte (savavaldės mašinos/robotai), gamybos sferoje (gamina jau praktiškai tik robotai, ypač "sugrįžusiose iš Kinijos/Meksikos/Indonezijos gamyklose).
• Reziume: paradigma jau pasikeitė. Dar gal kai kur modernizacija-robotizacija ir vėluoja, bet tai ne ką tekeičia. Tai tik laiko (5-10 m.) klausimas. O Vakarų socialinė-ekonominė sistema? O pajamų paskirstymo sistema visuomenėje? Ką tuo klausimu daro atskiros valstybės? Ir kurios?
• Labiausiai išsivysčiusios socialine, ekonomine, visuomenės brandos (pagarbos gyvybei, demokratijos, žmogaus vertės suvokimo) prasme valstybės, tokios kaip Suomija, Šveicarija, Nyderlandai, Norvegija, jau bando eksperimentuoti su fiksuotomis bazinėmis pajamomis kiekvienam gyventojui. Nes supranta, kad socialinis modelis iš 1970--ųjų jau niekaip nepadės. Jau važiuoja buvę (o gal ir esami? Aš tik žinau faktą, kad Suomijos eks-premjeras - tikrai) tokių valstybių vadovai į Briuselį ir ES technokratas (tipo Juncker'iui) bando pramušti į galvą "naująją realybę": socialinė sistema, kurioje vyravo apylygės pajamos (Lietuva nesupranta ką aš čia paistau, nes tokios stadijos ji nesugebėjo pasiekti ir dabar jau nepasieks - prasidėjo kitos paradigmos poveikis), demokratinės vertybės, apylygis išsilavinimas (ar bent jo galimybės), apylygis vertybių supratimas, žlunga akyse ir reikia imtis būtinų ir skubių veiksmų, jei norime išsaugoti demokratiją, žmogiškumą, humanistines vertybes. Arba Vakarai pavirs naująja kastine visuomene. "Indija 2".
• Labiausiai išsivysčiusios valstybės labai rimtai diskutuoja apie mokesčius robotams (kiekvienam vienetui, štukytei). Belieka suvokimui prablaivinti priminti kelis faktus (ir nesismulkinant į tikslius skaičius, nes esmė čia - principe, logikoje, o ne skaičiuose!!!!!): jei Suomijoje tavo pajamos didesnės nei vidutinės bent 2 kartus (čia kalba eina apie 6000-7000€/mėn.), mokesčiai, taikomi sumai virš (grubiai) vidutinių pajamų (virš ~3000€, t.y. tai daliai, kuri stovi virš vidutinio atlyginimo) yra apie 50%. T.y. efektyviai gausi ne 6000€ į rankas, o tik 4500€. Va, čia - visuomenės mokestinis solidarumas. Lietuvoje? Mokesčiai pradeda efektyviai mažėti pajamoms nuo ~7000€ ir daugiau... Na, bandoma dar teigti, kad tie mokesčiai sumokami kitu būdu (per pelno ir dividendų mokesčius), ta ta ta...Bet, vaikinai, net jeigu tai ir pripažinsim: a) ten kalba eina apie 15-20% tarifą, ne 50%, kaip Suomijoje ir b) kas realiai Lietuvoje moka pelno mokestį? Gudrybių, kaip jo išvengti yra... Todėl efektyviai milijonierius Uspaskich ar Karbauskis(ch) legaliai nuo kelių milijonų € pajamų sumoka kokį 1000 € pajamų mokestį ir eina sau parūkyt cigarą. Tai kaip neemigruos tauta? Juokinga...
• Ką tame fone daro Lietuva? Neseniai pakėlė neapmokestinamąjį minimumą (iki kažkokių absurdiškų 350€ - kur dabar skurdžiai leis tuos 17-80 € kurie susitaupys, aš neįsivaiduoju...), ir jau beveik priėmė darbo kodeksą, kurio esmė - paprasčiau ir greičiau atleisti darbuotoją ir mažiau jam viso ko garantuoti bei išmokėti. Nuo liepos 1. 
• Va, čia, ir paradigminis klausimuks: quo vadis, 4-toji tech-revoliucija? Ar mes krintam atgal į aristokratinius viduramžių tipo sluoksnius: 1, aukščiausias sluoksnis: aligarchai (1%), turintys robotus ir kapitalą (bet neaišku, ar jiems būtinas išsilavinimas, ir kokio lygio? Neaiškios ir jų moralinės vertybės (kol kas, pasiklausius dargių, mockų ir kitų aligarchų, nieko gero nenusimato); 2 sluoksnis: juos aptarnaujantys 3-4% programuotojų-inžinierių, prižiūrinčių/tobulinančių robotus (jie - tikrai labai išsilavinę, gabūs, bet neturintys realios galios pakeisti status quo, o ir kam jiems? jie, gi, normaliai uždirba (kur nors "Google'o" biure), po 0,5 mln. per metus); 3 sluoksnis: neskaitlingas, gal iki 10%, "dirbantys sau", mažų verslų savininkai, tokie tarpiniai, tarp tikrai turtingų ir visiškų vargšų (turintys pajamas, kad pragyventų, todėl sėdi tyliai, ir turintys išsilavinimą (vis dar), bet ne itin gerą, kad  ko neprisigalvotų be reikalo kokių revoliucijų, tokį vidurinį, anot dabartinės aukštojo mokslo reformos vadų); ir 4 sluoksnis (85% žmonijos), (beveik) neturintys ką valgyti (neturintys namų, drabužių, negalintys sau leisti jokių pramogų), gyvenantys iš šiuo metu neegzistuojančios, bet vėliau įvesimos "iš humanitarinių paskatų", skurdžiaus pašalpos, be išsilavinimo (greičiausiai nemokės nei skaityti, nei rašyti - o ir kam jiems? Juk vistiek šansų iškilti tokioje kardinaliai socialiai nemobilioje visuomenėje nėra jokių, absoliučiai). 
• Man nekeista, kodėl Suomijos eks-premjeras Stubb'as nerado bendros kalbos Briuselyje... Ten eurokratai jau dabar taip įsivaizduoja visatą, ir jiems tai net atrodo beveik tobula ;)