Esu pasižadėjęs kasdien parašyti. Vis realiau darosi, kad kas antra trečią dieną, nes nėra pakankamai naujienų šioje pasaulio dalyje :) Makroekonominių, ta prasme.
O šiandien bus išvis - tik trumpas anonsas to, ką ruošiuosi rimčiau panagrinėti specialiame straipsnyje A-ZET žurnale, kuris turėtų jau greitai pasirodyti.
Taigi, anot http://verslas.delfi.lt/archive/article.php?id=53888479, 2012 metų sausio 1 d. nustojo galioti įvairiausi TVF ir ES apribojimai Latvijai, dėl jai suteiktų "gelbėjimo" paskolų.
Matyt, jaučiat, ką dabar pasakysiu?
Aha. Teisingai. Mes - neėmėm. Nes turėjom labai daug mistinės Grybauskaitės "potencijos". Na, neslėpkim, ir Kubiliaus prie tos potencijos irgi bandė prisidėti, ranka rankon.
Tai už tai labai smagu būtų palyginti, koks, gi, realiai buvo skirtumas?
Latvijos BVP krito apie 18 proc., Lietuvos - apie 15 proc. Tiesa, Latvijos BVP smuko jau 2008-aisiais (apie -4,2 proc.). Lietuvos - vis dar buvo teigiamas.
Kaip dėl bankų sektoriaus? Latvijoje bankrutavo 2 (Parex ir Krajbanka), Lietuvoje - 1. Tačiau tačiau tačiau... Latvijoje antrasis bankrutavo iš esmės dėl Lietuvos kaltės, dėl SNORO.
Kas gero emigracijos fronte?
Iš Latvijos 2010 m. išvažiavo apie 3,5 žmogaus 1000 gyventojų (Eurostat: http://epp.eurostat.ec.europa.eu/statistics_explained/index.php?title=File:Crude_rates_of_population_change,_2008-2010_%28per_1_000_inhabitants%29.png&filetimestamp=20111130162518
Iš Lietuvos, nei daug nei mažai (mano supratimu, dėl to kaltas ir visiškai idiotiško PSD įvedimas 2010 pavasarį), net 24 žmonės 1000 gyventojų. Ir prieš tai kelis metus Lietuviai bėgo masiškai, ir apie 2 kartus didesniu tempu, nei iš Latvijos. Bet tempas 2010, 2011 (apie 80.000 žmonių per metus!!!! Dėl ko giliai nustebo net tokie demografijos specialistai, kaip Boguslavas Gruževskis) Lietuvoje - stulbinantis.
Kur mūsų rezultatai geresni nei TVF paskolų "draskomoje" Latvijoje? Ir kas ir kodėl demonstravo vadinamąją potenciją? ir kieno vistik sąskaita?
Verta palyginti ir pagalvoti, ar ne?
2012 m. sausio 11 d., trečiadienis
2012 m. sausio 9 d., pirmadienis
Iranas. Vat, tau ir "makroekonomika suprantamai"...
Sveiki. Esu sau prižadėjęs kasdien rašyti į šį blogą.
Bet tai nėra taip jau lengvai padaroma.
Būna objektyviai tokių dienų, kai tikrai nėra jokių naujienų: nuo 2011 gruodžio 24 d. iki pat šio mėnesio 10 dienos yra toks "neveiklumo" tarpas pasaulyje, kad kartais ir kelias dienas iš eilės nieko rimto neįvyksta. Vakaruose - Kalėdos jau baigiasi, pas stačiatikius - tik prasideda, o kur dar kinų naujieji metai, kurie irgi paprastai trunka apie 2 savaites.
Tačiau ne visi mes gyvename pagal šį (iki šiol) "įprastą" kalendorių. Yra apie 1,2 mlrd. musulmonų, kurie laiką matuoja kiek kitaip, nei mes. Kiek kitaip švenčia naujuosius metus. Jiems mūsų Išganytojas beveik neįdomus (taip, vienas iš svarbiausių pranašų, bet netgi ne Mahometas, kur ten jau - Dievas...). Jie susikaupia visai kitu, Ramadano metu.
O dabar jie tiesiog - skelbia Ormūzo sąsaurio blokadą, daro įvairius karinius manevrus, repetuoja, testuoja savo - nacionalinius! - branduolinius prisodrintus strypus, žodžiu - yra dėmesio centre ir tuo mėgaujasi. Ir visas pasaulis priverstas matyti jo naujienas - juk kitų jų nėra. :) Ironiška :)
Kuo Iranas mums toks svarbus? Taip, taip, degalinėse jau matom, koks svarbus...
Yra toks prietaras, kad "Iranas mus puola". Bet yra ir kitas požiūris į šį reikalą: o kam labiausiai naudinga, kad kiltų kuro, degalų kainos? Iranui, kuris dėl blokados ir pats negalės jų parduoti? Ar visiems likusiems? Ar tiems, kurie nustato naftos kainas?
Žinoma, tuoj pat būsiu apkaltintas, kad skleidžiu sąmokslo teorijas, mat, kaip čia taip: "juk VISI žino, kad Iranas, Šiaurės Korėja ir koks ten Irakas - blogio ašis, o tu mums sakai, kad pats Iranas yra auka... Akivaizdžiai - kliedesiai."
Tačiau Iranas sukelia žymiai didesnių problemų šiandien, nei galėtų atrodyti, tarkim, 2003 metais. 2003-tieji Vakarų pasaulio nuomone buvo labai stabilūs, prognozuojami metai. Taigi, įsiveržti į Afganistaną, ar Iraką, ar kitą kokią šalelę nesudarė daug problemų. Nei finansine, nei makroekonomine prasme. Aišku, kainuoja, skolos auga - bet prognozuojamumo - neįtakoja. JAV po truputį mėsinėja "blogio ašies" šalis, ir po truputį kariauja, bet poveikio toks karas nesukelia biržoms (na, taip, kainos truputį pakyla, kuriam laikui, bet paskui ramiai ir nusileidžia, kai paaiškėja, kad visgi Irakas neturėjo masinio naikinimo ginklų ir viską "sukūrė" Blair'o komanda).
Tačiau Iranas šiandien tai ne Iranas 2003 metais. Pirma - gali būti, kad Iranas turi atominį ginklą. Antra: Iranas gali sukelti labai rimtų laivybos Ormūze problemų, ir jau tikrai gerokai apmažins praplaukiančių tanklaivių skaičių - tai tikrai... Trečia: nebuvo galima parinkti nesėkmingesnio laiko tokiam karui, makroekonomine prasme.
Ir štai, kodėl:
A. Europos ekonomika balansuoja ant recesijos slenksčio. Bankai - išgąsdinti, prisiskolino iš ECB beveik pusę trilijono eurų. Dauguma šalių jau smunka. nedarbo lygis - milžiniškas, rekordinis, ir ne tik nemažėja, bet ir didėja. BVP augimas visoje eurozonoje ir be to - labai abejotinas.
B. JAV ekonomika lyg ir pradėjo kiek atsigauti (labai lėtai ir anemiškai, bet augti pamažėl). Net bedarbių skaičius mažėja (nors ir labai lėtai ir nestebinančiai). Tačiau visas šis augimas - traputis.
C. Nežinau, ar jūs pastebėjot naujienas iš Kinijos? Visų pirma - mažėja nekilnojamojo turto kainos. Tai rodo, kad galbūt ir Kinijai gresia taip vadinamas "perkaitimas": staigi kai kurių labai nenašių sektorių augimo pabaiga ir "sprogimas". Gal ir ne. Bet gali būti, kad tai analogiško JAV 2008-ųjų ir Lietuvos 2009-ųjų burbulo atitikmuo. Klausimas, kaip stipriai centralizuotai Kinijai pavyks su tuo susidoroti. Skirtumas tarp JAV, Lietuvos ir Kinijos yra gana didelis: Kinija turi labai daug rezervų, trilijonus dolerių ir eurų bei jenų. Bet, netgi trilijoninė pagalvėlė gali neišgelbėti. Kur aš matau pavojų? Tame, kad apie Kiniją mes labai nedaug žinome. Kiniškai mažai kas moka, dar mažiau iš tų, kas moka kiniškai - turi informacijos apie tai, kas ten vyksta, ir dar mažiau - suvokia, ką ta informacija reiškia makroekonomine prasme.
D. Būtent naftos, kuro kainų kilimas sukeltų taip vadinamą "stagfliaciją": beveik neaugančią ekonomiką dar labiau niokoja didelė infliacija. Čia aš paantrinsiu gerb. S. Jakeliūnui - pasauliui mažiausiai reikia papildomų infliacijos dirgiklių.
E. Ir, pabaigai: stabilioje ir prognozuojamoje ekonomikoje į kiekvieną karą reaguojama paprastai - pridedama "istorinė", nusistovėjusi rizikos marža. Bet, kadangi rinkos jau keli metai negrįžta į stabilią, prognozuojamą būklę, tikėtis, kad šįkart atsakas bus adekvatus - nerealu.
Reziume: Irano konfliktas (nesvarbu, kas jį kelia ir kam tai naudinga - svarbu, kokį poveikį tai sukels) didina tikimybę, kad bent jau Vakarai įsisuks į ilgalaikę stagfliaciją: labai lėto augimo ir labai aukštos infliacijos (iki 10% USD ir EUR ar net didesnę metinę) laikotarpį, kuriame labai sunku prognozuoti investicijų grąžą. Dėl mažo prognozuojamumo investicijos bus daromos labai ir labai atsargiai ir tik tos "neišvengiamos", kurių būtinai reikia. Vadinasi, BVP šuolių (ir "gero gyvenimo") tikėtis bus sunku. Netgi priešingai. Taigi, esamomis aplinkybėmis Irano karas (ar "karas su Iranu", ar "prieš Iraną" - kaip norit) yra tas paskutinis lašas, kuris laisvai gali išmušti pasaulio (o pirmiausia - Vakarų pasaulio) ekonomiką iš ir taip vos palaikomos pusiausvyros.
Ironiška, kad Iranas staiga gavo šansą būti tokiu svarbiu...
Beje, tiems, kas vis dar moka rusiškai, rekomenduoju (labai) paskaityti apie priežastis, kodėl arabų ir viso islamo (nes IRANAS - NE ARABŲ šalis, nors ir musulmoniška, kaip ir Turkija - ne arabų šalis, nors ir musulmoniška) pasaulis šiuo metu toks neramus, toks burbuliuojantis, ir kodėl iš jo sklinda niekaip nesuvaldomas terorizmo užkratas:
Bet tai nėra taip jau lengvai padaroma.
Būna objektyviai tokių dienų, kai tikrai nėra jokių naujienų: nuo 2011 gruodžio 24 d. iki pat šio mėnesio 10 dienos yra toks "neveiklumo" tarpas pasaulyje, kad kartais ir kelias dienas iš eilės nieko rimto neįvyksta. Vakaruose - Kalėdos jau baigiasi, pas stačiatikius - tik prasideda, o kur dar kinų naujieji metai, kurie irgi paprastai trunka apie 2 savaites.
Tačiau ne visi mes gyvename pagal šį (iki šiol) "įprastą" kalendorių. Yra apie 1,2 mlrd. musulmonų, kurie laiką matuoja kiek kitaip, nei mes. Kiek kitaip švenčia naujuosius metus. Jiems mūsų Išganytojas beveik neįdomus (taip, vienas iš svarbiausių pranašų, bet netgi ne Mahometas, kur ten jau - Dievas...). Jie susikaupia visai kitu, Ramadano metu.
O dabar jie tiesiog - skelbia Ormūzo sąsaurio blokadą, daro įvairius karinius manevrus, repetuoja, testuoja savo - nacionalinius! - branduolinius prisodrintus strypus, žodžiu - yra dėmesio centre ir tuo mėgaujasi. Ir visas pasaulis priverstas matyti jo naujienas - juk kitų jų nėra. :) Ironiška :)
Kuo Iranas mums toks svarbus? Taip, taip, degalinėse jau matom, koks svarbus...
Yra toks prietaras, kad "Iranas mus puola". Bet yra ir kitas požiūris į šį reikalą: o kam labiausiai naudinga, kad kiltų kuro, degalų kainos? Iranui, kuris dėl blokados ir pats negalės jų parduoti? Ar visiems likusiems? Ar tiems, kurie nustato naftos kainas?
Žinoma, tuoj pat būsiu apkaltintas, kad skleidžiu sąmokslo teorijas, mat, kaip čia taip: "juk VISI žino, kad Iranas, Šiaurės Korėja ir koks ten Irakas - blogio ašis, o tu mums sakai, kad pats Iranas yra auka... Akivaizdžiai - kliedesiai."
Tačiau Iranas sukelia žymiai didesnių problemų šiandien, nei galėtų atrodyti, tarkim, 2003 metais. 2003-tieji Vakarų pasaulio nuomone buvo labai stabilūs, prognozuojami metai. Taigi, įsiveržti į Afganistaną, ar Iraką, ar kitą kokią šalelę nesudarė daug problemų. Nei finansine, nei makroekonomine prasme. Aišku, kainuoja, skolos auga - bet prognozuojamumo - neįtakoja. JAV po truputį mėsinėja "blogio ašies" šalis, ir po truputį kariauja, bet poveikio toks karas nesukelia biržoms (na, taip, kainos truputį pakyla, kuriam laikui, bet paskui ramiai ir nusileidžia, kai paaiškėja, kad visgi Irakas neturėjo masinio naikinimo ginklų ir viską "sukūrė" Blair'o komanda).
Tačiau Iranas šiandien tai ne Iranas 2003 metais. Pirma - gali būti, kad Iranas turi atominį ginklą. Antra: Iranas gali sukelti labai rimtų laivybos Ormūze problemų, ir jau tikrai gerokai apmažins praplaukiančių tanklaivių skaičių - tai tikrai... Trečia: nebuvo galima parinkti nesėkmingesnio laiko tokiam karui, makroekonomine prasme.
Ir štai, kodėl:
A. Europos ekonomika balansuoja ant recesijos slenksčio. Bankai - išgąsdinti, prisiskolino iš ECB beveik pusę trilijono eurų. Dauguma šalių jau smunka. nedarbo lygis - milžiniškas, rekordinis, ir ne tik nemažėja, bet ir didėja. BVP augimas visoje eurozonoje ir be to - labai abejotinas.
B. JAV ekonomika lyg ir pradėjo kiek atsigauti (labai lėtai ir anemiškai, bet augti pamažėl). Net bedarbių skaičius mažėja (nors ir labai lėtai ir nestebinančiai). Tačiau visas šis augimas - traputis.
C. Nežinau, ar jūs pastebėjot naujienas iš Kinijos? Visų pirma - mažėja nekilnojamojo turto kainos. Tai rodo, kad galbūt ir Kinijai gresia taip vadinamas "perkaitimas": staigi kai kurių labai nenašių sektorių augimo pabaiga ir "sprogimas". Gal ir ne. Bet gali būti, kad tai analogiško JAV 2008-ųjų ir Lietuvos 2009-ųjų burbulo atitikmuo. Klausimas, kaip stipriai centralizuotai Kinijai pavyks su tuo susidoroti. Skirtumas tarp JAV, Lietuvos ir Kinijos yra gana didelis: Kinija turi labai daug rezervų, trilijonus dolerių ir eurų bei jenų. Bet, netgi trilijoninė pagalvėlė gali neišgelbėti. Kur aš matau pavojų? Tame, kad apie Kiniją mes labai nedaug žinome. Kiniškai mažai kas moka, dar mažiau iš tų, kas moka kiniškai - turi informacijos apie tai, kas ten vyksta, ir dar mažiau - suvokia, ką ta informacija reiškia makroekonomine prasme.
D. Būtent naftos, kuro kainų kilimas sukeltų taip vadinamą "stagfliaciją": beveik neaugančią ekonomiką dar labiau niokoja didelė infliacija. Čia aš paantrinsiu gerb. S. Jakeliūnui - pasauliui mažiausiai reikia papildomų infliacijos dirgiklių.
E. Ir, pabaigai: stabilioje ir prognozuojamoje ekonomikoje į kiekvieną karą reaguojama paprastai - pridedama "istorinė", nusistovėjusi rizikos marža. Bet, kadangi rinkos jau keli metai negrįžta į stabilią, prognozuojamą būklę, tikėtis, kad šįkart atsakas bus adekvatus - nerealu.
Reziume: Irano konfliktas (nesvarbu, kas jį kelia ir kam tai naudinga - svarbu, kokį poveikį tai sukels) didina tikimybę, kad bent jau Vakarai įsisuks į ilgalaikę stagfliaciją: labai lėto augimo ir labai aukštos infliacijos (iki 10% USD ir EUR ar net didesnę metinę) laikotarpį, kuriame labai sunku prognozuoti investicijų grąžą. Dėl mažo prognozuojamumo investicijos bus daromos labai ir labai atsargiai ir tik tos "neišvengiamos", kurių būtinai reikia. Vadinasi, BVP šuolių (ir "gero gyvenimo") tikėtis bus sunku. Netgi priešingai. Taigi, esamomis aplinkybėmis Irano karas (ar "karas su Iranu", ar "prieš Iraną" - kaip norit) yra tas paskutinis lašas, kuris laisvai gali išmušti pasaulio (o pirmiausia - Vakarų pasaulio) ekonomiką iš ir taip vos palaikomos pusiausvyros.
Ironiška, kad Iranas staiga gavo šansą būti tokiu svarbiu...
Beje, tiems, kas vis dar moka rusiškai, rekomenduoju (labai) paskaityti apie priežastis, kodėl arabų ir viso islamo (nes IRANAS - NE ARABŲ šalis, nors ir musulmoniška, kaip ir Turkija - ne arabų šalis, nors ir musulmoniška) pasaulis šiuo metu toks neramus, toks burbuliuojantis, ir kodėl iš jo sklinda niekaip nesuvaldomas terorizmo užkratas:
2012 m. sausio 5 d., ketvirtadienis
2 greičių Eurozona: kodėl tai akivaizdu visiems, bet niekas nenori nieko keisti?
ROUBINI GLOBAL man vis siunčia kasdienes apžvalgas. Vienoje paskutiniųjų atviru tekstu įvardijama, kad:
Yra 2 skirtingos Eurozonos - vienoje bedarbių skaičius gruodį mažėjo (Vokietija) kitoje (Ispanija, Italija ir t.t.) - didėjo ir pasiekė naujus, neregėtus rekordus. Vienoje BVP vis dar didėjo ar bent jau buvo stabilus (Vokietijoje), o kitoje jau smuko visą ketvirtį ir netgi greitėjančiai...
Kaip su tom dviejų greičių Eurozonom? Kodėl jos nesutaria?
Ogi todėl, kad kaip buvo kuriama Eurozona (apie 2000-tuosius), visi buvo gudručiai ir dėjosi nieko nesuprantą. O jau tada buvo akivaizdu, kad, gavę galimybę gerokai PIGIAU SKOLINTIS, tuo tuoj pasinaudos antrojo greičio eurozona (PIIGS, iš esmės, gal tik atmetus Italija - kaip minėjau, ji nuosekliai laikėsi "nesiskolinimo dar daugiau" disciplinos, ir Airija, kurią 2008-ieji pakirto per bankus, ne per sukauptas skolas).
Bet štai, atėjo metas, kai interesai taip akivaizdžiai išsiskyrė, kad Vokietija (pirmojo greičio Europa) nebenori mokėti už savo tada užmerktas akis. Nes, kaip veikia šis euromechanizmas?
Kai Vokietijos ekonomika auga, paskolos pigios ir jas visi siūlo, kad ekonomika neperkaistų Vokietija priversta kelti europalūkanas, bazinę ECB normą. Vokietija turi rimčiausius svertus ECB, todėl tą ir darė.
Bet aukštesnės ECB normos labai nepatrauklios nuolat besigeivaliojančioms, o dabar jau realiai dūstančioms PIIGS ekonomikoms, tokioms, kaip Ispanija. Todėl jos spausdavo nekelti palūkanų. Ir toliau skolinosi.
Kai Vokietijoje našumas ir toliau kilo, o atlyginimai ir toliau - beveik ne, kai Vokietijoje NT kainos ir toliau buvo stabilios, o Ispanijoje, Airijoje (ir t.t.) augo po 20% per metus, interesai vis labiau tolo.
Bet ECB ir toliau pareguliuodavo savo "švelnia rankele" Vokietija - jei nereikėjo "stabdyti" ekonomikos, ir nereikėjo labai didelių ECB bazinių palūkanų, nes pas ją ir taip viskas vyko pakankamai harmoningai ir nuosekliai.
Bet toks patrauklus labai žemų (vokiškiem eurozonos poreikiams pritaikytų) palūkanų normų režimas buvo pragaištingas nieko pas save nesugebančioms susitvarkyti ir našumą bei konkurencinguma vis labiau prarandančioms PIIGS.
Keli elementarūs faktai:
Vokietijoje tarp 2001 ir 2008 beveik nepasikeitė atlyginimai (atmetus infliaciją, ir natūralią atitinkamą indeksaciją), NT kainos kilo duokdie po 3proc. per metus ir našumas (pajamos vienam darbuotojui per metus) apie 10proc (t.y. kilo kasmet po 2-3 proc.).
Graikijoje (ir kitur PIIGS, tarkim Ispanijoje, Airijoje)- atlyginimai pakilo apie 20-30%, NT kainos vos ne 2 kart, našumas - nežymiai sumažėjo per tą patį laiką....
Kaip gali tas pats ECB su tomis pačiomis palūkanų normomis, pinigų politika ir pan. patenkinti apie Eurozonas - vokiškąją ir PIIGSinę? Juk tai paprasčiausiai buvo neįmanoma, jei neatsveri monetarinės (pinigų leidimo, bazinių palūkanų normų nustatymo, trumpiau tariant - CENTRINIO BANKO) politikos normalia ir adekvačia fiskaline (mokesčių, biudžeto deficito kontrolės/nebuvimo, valstybės skolos kontrolės/mažinimo ir t.t. trumpiau tariant - Vyriausybės) politika.
Kadangi niekas PIIGS to nė nebandė daryti (vykdyti realistiškos fiskalinės politikos), kaip buvo galima tikėtis, kad viskas baigsis gerai?
Vokiečiai nėra kvaili, jie visa tai matė visus 10 metų. Bet tada jie nieko nedarė, o reguliavo ECB pagal save - pagal "sveikiausią" ekonomiką. Taigi, jie tylėjo. Taigi, jie sutiko.
Taigi, jie sutiko ir su galimomis pasekmėmis ir kaštais.
O kaštai tie yra tokie: Vokietijos bankai PIIGS priskolino N+K pinigų įvairiausiomis formomis ir dabar gali žlugti būtent dėl eurozonos žlugimo, kas natūraliai nutemps ir Vokietiją į recesiją (neaišku dar - kokio gilumo).
Štai, kodėl Draghi (ECB naujasis viršininkas, ką tik paskirtas) iškart ėmėsi bent jau vieno veiksmo (ką iki tol konkrečiai trumpino Vokietija, iš dalies - Prancūzija): pirkti PIIGS skolas su normaliom palūkanom (ne po 7-8%, o bent po 3-4) ir duoti bankams LTRO (iš esmės - pigiai juos pamaitinti pinigais, kad galutinai nenudustų). T.y. Vokietija prisiėmė tokią mokėjimo formą (infliaciją) - pažiūrėsim, ar tokios aukos sistemos stabilumui pakaks....
Kol kas aš vis dar labai abejoju.
Dėl Graikijos, tai manau, kad neabejoja net ir jie patys jau (PASTABA: PAPADEMAS, naujasis jų premjeras - puikus finansininkas, paties Euro kūrėjas, tikrai suvokia ką šneka): http://verslas.delfi.lt/business/graikijos-premjeras-ispejo-apie-saliai-gresianti-bankrota.d?id=53753301
Yra 2 skirtingos Eurozonos - vienoje bedarbių skaičius gruodį mažėjo (Vokietija) kitoje (Ispanija, Italija ir t.t.) - didėjo ir pasiekė naujus, neregėtus rekordus. Vienoje BVP vis dar didėjo ar bent jau buvo stabilus (Vokietijoje), o kitoje jau smuko visą ketvirtį ir netgi greitėjančiai...
Kaip su tom dviejų greičių Eurozonom? Kodėl jos nesutaria?
Ogi todėl, kad kaip buvo kuriama Eurozona (apie 2000-tuosius), visi buvo gudručiai ir dėjosi nieko nesuprantą. O jau tada buvo akivaizdu, kad, gavę galimybę gerokai PIGIAU SKOLINTIS, tuo tuoj pasinaudos antrojo greičio eurozona (PIIGS, iš esmės, gal tik atmetus Italija - kaip minėjau, ji nuosekliai laikėsi "nesiskolinimo dar daugiau" disciplinos, ir Airija, kurią 2008-ieji pakirto per bankus, ne per sukauptas skolas).
Bet štai, atėjo metas, kai interesai taip akivaizdžiai išsiskyrė, kad Vokietija (pirmojo greičio Europa) nebenori mokėti už savo tada užmerktas akis. Nes, kaip veikia šis euromechanizmas?
Kai Vokietijos ekonomika auga, paskolos pigios ir jas visi siūlo, kad ekonomika neperkaistų Vokietija priversta kelti europalūkanas, bazinę ECB normą. Vokietija turi rimčiausius svertus ECB, todėl tą ir darė.
Bet aukštesnės ECB normos labai nepatrauklios nuolat besigeivaliojančioms, o dabar jau realiai dūstančioms PIIGS ekonomikoms, tokioms, kaip Ispanija. Todėl jos spausdavo nekelti palūkanų. Ir toliau skolinosi.
Kai Vokietijoje našumas ir toliau kilo, o atlyginimai ir toliau - beveik ne, kai Vokietijoje NT kainos ir toliau buvo stabilios, o Ispanijoje, Airijoje (ir t.t.) augo po 20% per metus, interesai vis labiau tolo.
Bet ECB ir toliau pareguliuodavo savo "švelnia rankele" Vokietija - jei nereikėjo "stabdyti" ekonomikos, ir nereikėjo labai didelių ECB bazinių palūkanų, nes pas ją ir taip viskas vyko pakankamai harmoningai ir nuosekliai.
Bet toks patrauklus labai žemų (vokiškiem eurozonos poreikiams pritaikytų) palūkanų normų režimas buvo pragaištingas nieko pas save nesugebančioms susitvarkyti ir našumą bei konkurencinguma vis labiau prarandančioms PIIGS.
Keli elementarūs faktai:
Vokietijoje tarp 2001 ir 2008 beveik nepasikeitė atlyginimai (atmetus infliaciją, ir natūralią atitinkamą indeksaciją), NT kainos kilo duokdie po 3proc. per metus ir našumas (pajamos vienam darbuotojui per metus) apie 10proc (t.y. kilo kasmet po 2-3 proc.).
Graikijoje (ir kitur PIIGS, tarkim Ispanijoje, Airijoje)- atlyginimai pakilo apie 20-30%, NT kainos vos ne 2 kart, našumas - nežymiai sumažėjo per tą patį laiką....
Kaip gali tas pats ECB su tomis pačiomis palūkanų normomis, pinigų politika ir pan. patenkinti apie Eurozonas - vokiškąją ir PIIGSinę? Juk tai paprasčiausiai buvo neįmanoma, jei neatsveri monetarinės (pinigų leidimo, bazinių palūkanų normų nustatymo, trumpiau tariant - CENTRINIO BANKO) politikos normalia ir adekvačia fiskaline (mokesčių, biudžeto deficito kontrolės/nebuvimo, valstybės skolos kontrolės/mažinimo ir t.t. trumpiau tariant - Vyriausybės) politika.
Kadangi niekas PIIGS to nė nebandė daryti (vykdyti realistiškos fiskalinės politikos), kaip buvo galima tikėtis, kad viskas baigsis gerai?
Vokiečiai nėra kvaili, jie visa tai matė visus 10 metų. Bet tada jie nieko nedarė, o reguliavo ECB pagal save - pagal "sveikiausią" ekonomiką. Taigi, jie tylėjo. Taigi, jie sutiko.
Taigi, jie sutiko ir su galimomis pasekmėmis ir kaštais.
O kaštai tie yra tokie: Vokietijos bankai PIIGS priskolino N+K pinigų įvairiausiomis formomis ir dabar gali žlugti būtent dėl eurozonos žlugimo, kas natūraliai nutemps ir Vokietiją į recesiją (neaišku dar - kokio gilumo).
Štai, kodėl Draghi (ECB naujasis viršininkas, ką tik paskirtas) iškart ėmėsi bent jau vieno veiksmo (ką iki tol konkrečiai trumpino Vokietija, iš dalies - Prancūzija): pirkti PIIGS skolas su normaliom palūkanom (ne po 7-8%, o bent po 3-4) ir duoti bankams LTRO (iš esmės - pigiai juos pamaitinti pinigais, kad galutinai nenudustų). T.y. Vokietija prisiėmė tokią mokėjimo formą (infliaciją) - pažiūrėsim, ar tokios aukos sistemos stabilumui pakaks....
Kol kas aš vis dar labai abejoju.
Dėl Graikijos, tai manau, kad neabejoja net ir jie patys jau (PASTABA: PAPADEMAS, naujasis jų premjeras - puikus finansininkas, paties Euro kūrėjas, tikrai suvokia ką šneka): http://verslas.delfi.lt/business/graikijos-premjeras-ispejo-apie-saliai-gresianti-bankrota.d?id=53753301
2012 m. sausio 4 d., trečiadienis
dar...2007 metų mano paties įrašas apie IPHONE atsiradimą rinkoje
IPHONE į rinką paleistas 2007 birželio 29 dieną.
Straipsnį aš parašiau 2007 09 mėn.
Pats fiziškai Iphone tuo metu buvau matęs tik per Youtube'ą.
Labai juo didžiuojuosi: http://verslas.blogas.lt/date/2007/09
Straipsnį aš parašiau 2007 09 mėn.
Pats fiziškai Iphone tuo metu buvau matęs tik per Youtube'ą.
Labai juo didžiuojuosi: http://verslas.blogas.lt/date/2007/09
Lyrinis nukrypimas, arba kaip mes papuolėme į "Eurozonos skolų krizę", pati "krizės" mechanika
Norėjau šiek tiek padaryti vingį ir grįžti gerokai atgal, prie EZonos krizės ištakų. Mat, tie žmonės (tarp šio blogo skaitytojų aš žinau - irgi tokių yra), kurie skaito mano straipsnius "A-ZET" žurnale, jau susipažino su mano vizija.
Bet, kodėl to nepakartojus čia, intymiame savo bloge? :)
Taigi.
Didžiosios valstybės valstybės turi sugrąžinti 2012 m. nei daug nei mažai 7,6 trilijonus USD. http://verslas.delfi.lt/business/didziosios-pasaulio-ekonomikos-tures-grazinti-76-trln-dol-skolu.d?id=53679177
Pavyzdžiui, Lietuva šiais metais turės gražinti 9,5 mlrd. Lt skolą kurios terminas sueis šiais metais.
Italija turės vien šiais metais grąžinti 428 mlrd. dol. Tačiau visa Italijos skola yra apie 1,9 trilijono EUR. T.y. toli gražu ne visą šia sumą reikia perfinansuoti šiais metais, o "tik" apie 1/4.
Ką tai reiškia? Reiškia, kad skolos yra kur kas didesnės: JAV skola yra apie 15 trilijonų ir prilygsta metiniam JAV BVP. Paprastai kalbant, labai jau subanalintai, visi JAV gyventojai turi metus nevalgyti, nieko nepirkti, niekur nevažiuoti, nieko neinvestuoti, ir viska atiduoti tam, kad padengtų savo skolas. Čia labai subanalintas priėjimas prie klausimo. O realistiškesnis yra toks: labai labai ilgai JAV negrąžins savo skolų vien todėl, kad nevalgyti, negerti ir nieko nevartoti tiesiog - neįmanoma.
JAV skolos situacija labai palengvina tas faktas, kad didelė dalis tos skolos gali būti "apmažinta" infliacijos, kuria sukuria FED, JAV centrinis bankas. Taigi, JAV (kaip ir Japonija, kurios centrinis bankas A) nepriklausomas nuo užsienio, ir gali pats spausdinti pinigus, kaip ir JAV atveju; B) didžioji Japonijos skola yra "vidaus" skola, t.y. Japonijai paskolino japonai, o ne kokios užsienio šalys) su skolomis susidoros. Sunkiai, ne be nuostolių, ne be infliacijos, bet susidoros (tikėkimės). Nors ir JAV jau susiduria su problemomis, kaip įtikinti skolintojus, kad skolos bus grąžintos.
ES skolos turi kitas papildomas problemas.
Konkrečiai pakalbėkim apie Italiją. Italijos skola yra apie 1,9 trilijono EUR, t.y. beveik kaip jos metinis BVP (apie 2 trilijonai EUR).
Bet vien šiemet Italijai iš kažkur reikia surinkti ir gražinti 428 mlrd. dol. (na, sakykim paprastumo dėlei apie 400 mlrd EUR). Tai būtų apie 20% BVP. Visas Italijos biudžetas (iš kurio apie 85% skiriama mokytojams, policininkams, daktarams, universitetams, socialinėms reikmėms - pensijoms, pašalpoms, bedarbiams, mamoms ir pan.) yra apie 0,8 trilijono EUR.
Iš čia atsiranda štai tokia matematika: norėdama gražinti apie 0,4 trilijono EUR šiais metais "sueinančios" skolos, Italija turi atiduoti 1/2 metinio biudžeto. Tai reikštų atimti iš pensininkų, bedarbių, mokytojų, dėstytojų, ugniagesių, policininkų, daktarų, karių, na, ir valdininkų apie 50% atlyginimo. Kas su tuo sutiktų? Mes gerai žinome, kad net atsisakymas INDEKSUOTI atlyginimus kasmet pagal šalies infliacijos rodiklius (paprastai atlyginimai ūgteli apie 1-2% VAKARŲ valstybėse, kur darbuotojai tikrai yra vertybė, ne žodžiais, o faktiškai - atskirkim nuo Lietuvos, kurioje jie netgi gali nesunkiai sumažėti 5-10%, ir tai nelaikoma baisia nepagarba darbui ir sąžiningam pragyvenimui, bet netgi "normalia" paskata emigruoti...) PIIGS šalyse sukelia nemenkas riaušes.
Įsivaizduokit, kaip atrodytų Italija, valdžiai pasiūlius taip pasielgti su savo tautiečiais!!!!!!
T.y. VAKARŲ valstybėje to tiesiog negali būti ir (bent kol yra nors krislas civilizacijos) - NEBUS. Kas kita, kaip matome, tai nesunkiai padaroma net su pensininkais Lietuvoje: pradžioje fiich, ir minus 5% nuo pensininkų, paskui iškart 10% nuo valdininkų algų....
Kas tada lieka Italijos valdžiai? Tiesiog imti ir pasiskolinti "rinkose" dar 0,4 trilijono, ir "perfinansuoti" savo senas (kai kurios - daugiau nei 20 metų senumo, dar gerokai prieš stojant į Eurozoną) skolas. Ką ji be jokios abejonės ir darys.
Dar vienas įdomus pastebėjimas dėl Italijos: jau beveik 20 metų ITALIJA NETURI DEFICITINIŲ METINIŲ BIUDŽETŲ. T.y. Italija pastaruosius 20 metų (iki pat 2008 metų) metus pabaigdavo gaudama daugiau pajamų į biudžetą, negu turėdavo išlaidų, arba tiek pat. T.y. skolos, apie kurias mes dabar kalbam, susidarė 1980-1990 metais, ne dabar. Taip, 2009, 2010 ir 2011 Italija turi biudžeto deficita, bet jis irgi nebuvo labai jau didelis, sudarė vos ~100 mlrd. EUR, t.y. tik apie 5% nuo BVP.
Palyginimui, 2009 metais Lietuvos metinis biudžeto deficitas buvo (nepaisant pensininkų kančių, mamų, valdininkų, policininkų, bedarbių pašalpų mažinimų, valdininkų skaičiaus mažinimo ir akcizų, PVM ir dar biesas žino kokių mokesčių padidinimo) apie 10%. Net ir su visomis tomis mūsų ir pensininkų aukomis mes vis tiek už Italija 2009 sužaidėm 2 kartus blogiau. Ne geresni buvo ir 2010 kada deficitas (t.y. suma, kurios pritrūko - nesurinkom iš mokesčių) sudarė apie 8%, o 2011 jis bus apie 5%.
Ir netgi nepaisant to, kad Italija tikrai labai sąžiningai planuodavo metinius biudžetus, pastaruosius 20 metu neišlaidavo ir papildomai nesiskolino, 9-tam praėjusio amžiaus dešimtmetyje sukaupta skola ir keli pastarieji metai (po 5% nuo BVP minuso kasmet, reiškia +15% BVP skolos padidėjimas per pastaruosius 3 metus) sukaupė didžiulę skolų kuprą.
Kupra tokia sunki, kad jos negali panešti net gana tvarkingą valstybės finansų gyvenimą gyvenanti ITALIJA.
Bet, kaip visada, kai tik ateina viena nelaimė, tuoj atskuba ir kita!
Gal Italija (ir Ispanija, Airija, Portugalija, bet tik ne Graikija - nes toji, priešingai nei Italija, užsiėmė recidyvine veikla ir skolinosi kaip tik nuo to momento, kai tik tapo EUROzonos nare, t.y. akivaizdžiai klastojo BVP, skolos statistika, ir, naudodamasi labai žemomis palūkanomis kadais vieningai ir gražiai eurozonai (visų euro-valstybių palūkanos faktiškai buvo tokios, kaip dabar Vokietijai ar net žemesnės), skolinosi kaip nenormalūs ir dabar turi apie 180 proc. metinio BVP dydžio skolą, kurios jokiu normaliu būdu, pagrįstu matematika, nebegrąžinsi) ir galėtų kažkaip pataupyti, kažkaip pasispausti ir bent jau nekurti naujo deficito. Bet jai to neleidžia padaryti banali priežastis:
nuo 2011 metų Italijos ekonomika pradėjo ne augti (nuo pačių mažindama santykį tarp BVP ir bendros skolos), bet - smukti. T.y. negana to, kad krizė privertė Italiją pirmą kartą po 15-20 metų pertraukos skolintis, dar ir BVP nuo 2011 m. pradėjo smukti (ir panašu, kad smuks ir 2012 m., bent jau pirmoje pusėje). Taigi, Italija dabar ir priversta skolintis (nes su savo pensininkais negali elgtis taip, kaip Lietuva su savaisiais), ir taip kasmet dar prie esamos 100% nuo BVP kupros pridėti dar po 5%, be to, jos BVP smunka, todėl dar labiau didėja santykis su skola, kuri jau viršija 100% BVP.
Legendiniai Maastrichto kriterijai (griežtai galiojantys visa eurozonai ir galimiems kandidatams, jei tokių bus dar likę po šių metų) byloja, kad valstybės bendra skola neturi viršyti 60% nuo metinio BVP. Kodėl? Todėl, kad, jei palūkanų norma yra apie 5% per metus, tai valstybės "natūralus" BVP augimas (apie 3%) ir skolos sukauptos metinės palūkanos iš esmės "padengia" viena kitą ir bendra skola bent jau NEAUGA SAVAIME. Tada belieka tik kiekvienais metais turėti nedeficitinį biudžetą ir tada visiškai neprisireiks jokių biudžeto karpymų net ir vadinamaisiais "sunkiaisiais" laikais - tiesiog reikės nedidinti išlaidų, kai ekonomika nebeaugs, ir to pakaks, kad sumokėtum palūkanas.
Tai čia - teorija.
O dabar - faktai: Italija, Graikija, Portugalija įstojo į Eurozoną gerokai viršydamos Maastrichto skolos kriterijų, nes turėjo jau gerokai didesnes nei 80 proc. skolas. Vokietija šį kriterijų "pamynė" jau 2009 m., o dabar jos skola - apie 80% nuo BVP. T.y. - irgi sunkiai suvaldoma ir sunkiai stabilizuojama, jau vien dėl palūkanų naštos.
Grįžkim prie Italijos. Ši šalis 20 metų laikėsi bent jau vienos nuostatos: jei mus priėmė į eurozoną, nors puikiai žinojo, kad mes pažeidžiame vieną esmingiausių EZ kriterijų (skola gerokai viršijo 60% priėmimo dieną, viršijo ir 80%, beje), tai nors "netampykim liūto už ūsų" ir daugiau jos nedidinkim. 2008 m. JAV sukelta finansų krizė išmušė Italijos ekonomiką iš pusiausvyros: ji smuktelėjo, teko padidinti socialines išmokas, teko pasiskolinti apie 5% BVP kasmet iki pat 2011-ųjų. Taip skolos suma šoktelėjo labai staigiai (kaip ir Lietuvos, beje): dabar tenka ne tik perfinansuoti apie 0,4 trilijono EUR senų skolų kasmet, bet ir prisideda apie 0,1 trilijoną EUR kasmetinio deficito (nes italų pensininkai kažkodėl nesutinka susiveržti, kad juos kur, nenaudėliai). Bet šitų bėdų negana: krizė smogia antrą kartą ir, dėl tos pačios Graikijos, bet kartu ir Italijos, Ispanijos, Portugalijos ir netgi Belgijos skolų negrąžinimo baimės, smukteli BVP. Dėl to santykis skolos ir BVP dar aštriau šauna į viršų. Italija, siekdama bent jau nebedidinti ir taip jau milžiniškos senųjų, sukauptųjų skolų naštos žada ir realiai mažina savo išlaidas (ko gero, visų pirma ne pensininkų, bet valdininkų tai tikrai) 2012 m. biudžete bent tiek, kad jis nebūtų deficitinis (realiai jis bus deficitinis, tik deficitą gerokai apkarpė nuo prognozuojamų 5-6% iki planuojamų 2-3%).
T.y. Italija 2012 ketina neprikurti naujų 0,1 trilijono skolų. Bet čia Italija (kaip ir Graikija, Lietuva ir bet kuri kita šalis, kuri neatsakingai ir staigiai karpo biudžetą nemąstydama nors kiek toliau į ateitį) papuola į uždarą ratą: Italijos 2012 BVP jau tikrai nesulauks 0,1 trilijono (apie 5%), nes valstybė ketina tiek neišleisti. T.y. jau beveik automatiškai programuojamas ne BVP augimas, o... smukimas. Taigi, netgi "nupjovus" tuos skausmingus metinio deficito procentus padėtis nedaug pagerėja, nes, dėl mažėjančio BVP nebus surinktos planuojamos biudžeto pajamos (dėl nupjautų 0,1 trilijonu išlaidų, kurios anksčiau būdavo "įprastos"). Todėl 2012-ųjų pabaigoje Italija greičiausiai turės ne tik sumažėjusį BVP (daugiau nei planuota, nes Italijos valdžia nėra tokia buka ir į savo prognozes paprastai tikrai įskaičiuoja ir galimas savo "nupjovimų" pasekmes), bet ir vis tiek didelį biudžeto deficitą (didesnį, nei planuojamas). O kadangi jį reikia finansuoti iš kažkur - turės skolintis. O Skolintis bus galima tik "rinkoje", kuri jau ir taip nebenori perfinansuoti senųjų 0,4 trilijono EUR skolų, ką jau kalbėti apie naujas.... Taip uždaras ratas užsidaro.
Dar viena, grynai EURinė komplikacija, kuri labai sukomplikuoja reikalus, yra ta, kad Italija negali spausdinti pinigų ir nustatyti EUR kurso kitų valiutų atžvilgiu. Nes jas nustato Frankfurte (oho, koks keistas sutapimas - juk tai Vokietija? ;)) sėdintis ECB. ECB nenori spausdinti pinigų (kaip JAV ir iš dalies Japonija, Britanija, Švedija ir net... Lenkija, beje, citata apie zlotą kaip tik vietoje čia bus). Kadangi jis nenori didinti infliacijos, tokios EZ šalys, kaip Italija (beje - ir Lietuva, dėl to kad jos kursas prisegtas prie EURO ir realiai pas mus kursuoja tokie semi-eurai, nes ekonominio poveikio prasme tai vienas ir tas pats - ar kietai pririštas kursas, ar patys eurai) atsiduria klaikiai nepavydėtinoje situacijoje: Lenkija, norėdama padidinti savo konkurencingumą ir padidinti eksportą, paprasčiausiai atpigina savo valiutą, JAV - prispausdina dolerių ir tokiu būdu irgi juos atpigina. Italija to padaryti negali, ir jai (kaip ir Graikijai, Ispanijai ir LIETUVAI, beje) lieka vienintelis kelias atkurti prekių konkurencingumą: vidinė DEFLIACIJA.
Supraskit, kad tai yra blogiausias kelias iš visų galimų, nes jis turi tendenciją būtent įsisukti į jau minėtą uždarą ydingą ratą: mažindami atlyginimus mažiname savo BVP, bet skola nuo to santykinai tik auga. Taigi, santykinė skolos našta tik didėja, o ne mažėja, todėl problema tampa dar skausmingesnė, nes rinkos irgi mato šią matematiką ir kelia palūkanų normas nuo ~3% iki 7-8% ir t.t., iki tokio lygmens, kai skola net teoriškai nebegali būti apmokėta... dėl ko natūraliai "matematiškai" rinkos sako - šalis nesumokės, todėl jai skolinti daugiau nebegalima, dėl ko šalis, neturėdama 0,4 trilijono kasmetinėms skoloms perfinansuoti tiesiog... bankrutuoja.
Graikija faktiškai jau tose pinklėse - rinka jau nebeskolina. Airija - jau tokiose pinklėse, nes ir jai nebeskolina (tik TVF ir ES). Beliko paskutinis kortų namelio elementas - Italija. Jei ir jai nebeskolins, visas euras kaipmat subyrės. Nes Italija bus paprasčiausiai priversta įsivesti savo valiutą ir ją staigiai devalvuoti, vien tam kad pensijas išmokėtų. Be to, greičiausiai defoltintų 0,4 trilijono savo skolos - neberąžintų, nes jų tiesiog neturės.
T.y. vien šių metų Italijos skola (jei įvyktų šitas gan košmariškas scenarijus, o jis vis dar turi labai daug šansų) - tie 0,4 trilijono, neskaitant graikų, ispanų, portugalų, airių, belgų, prancūzų (netgi, aha) - daugeliui ES bankų būtų kaip peilis po kaklu. Tarpbankinės paskolos dingtų kaip dūmas, nes jau ir dabar viens kitu bankai nepasitiki. O nepasitikėjimo esmė tokia: vien Graikijos nesąmonės iš esmės ES bankams kainavo apie 100 mlrd. (apie 0,1 trln.) EURų nuostolių, nes maždaug tiek Graikija niekada nebegražins. Taigi, aišku, kad "dingo" apie 100 mlrd. Bet atsirado klausimas: kurie bankai kiek neteko? kai kurie gal jau yra bankrutavę, nes turėjo labai daug tokių obligacijų. Bet kiek? Kuris? Kuriam kapitalo dar pakanka, o kuriam - jau seniai ne? Kaip sužinoti? Juk blogas žinias visi slepia. Jei paskolinsiu bankrutavusiam bankui (tipo - SNORUI), tai ir pats prarasiu pinigus ir galbūt pats bankrutuosiu, o po manęs - kitas, kuris skolino man. Taip grius visa finansų sistema (kaip jau buvo JAV 2008 pabaigoje).
Tai čia tik niekingi Graikijos 0,1 trilijono... O jei pridėsim Italijos 0,4 (VISO 0,5 trilijono) - kas tada? Koma.
Ir štai, pažiūrėkit, koks įdomus sutapimas: kaip tik tiek - 0,5 trilijono - ir pasiskolino ES bankai iš ECB per pastarąsias 2 savaites... Įdomus sutapimas.
Tai tiek. Manau, jau bet kam aišku, kaip chr....ovai yra Eurozonai ir visiems mums (nes jei neskolins Italijai 0,4 trilijono, kodėl turėtų Lietuvai paskolinti senoms skoloms perfinansuoti tuos 9,5 MLRD Lt, arba beveik 50 proc. biudžeto???? O čia dar be Snoro pokštų paskaičiuota suma....) :)
Bet, kodėl to nepakartojus čia, intymiame savo bloge? :)
Taigi.
Didžiosios valstybės valstybės turi sugrąžinti 2012 m. nei daug nei mažai 7,6 trilijonus USD. http://verslas.delfi.lt/business/didziosios-pasaulio-ekonomikos-tures-grazinti-76-trln-dol-skolu.d?id=53679177
Pavyzdžiui, Lietuva šiais metais turės gražinti 9,5 mlrd. Lt skolą kurios terminas sueis šiais metais.
Italija turės vien šiais metais grąžinti 428 mlrd. dol. Tačiau visa Italijos skola yra apie 1,9 trilijono EUR. T.y. toli gražu ne visą šia sumą reikia perfinansuoti šiais metais, o "tik" apie 1/4.
Ką tai reiškia? Reiškia, kad skolos yra kur kas didesnės: JAV skola yra apie 15 trilijonų ir prilygsta metiniam JAV BVP. Paprastai kalbant, labai jau subanalintai, visi JAV gyventojai turi metus nevalgyti, nieko nepirkti, niekur nevažiuoti, nieko neinvestuoti, ir viska atiduoti tam, kad padengtų savo skolas. Čia labai subanalintas priėjimas prie klausimo. O realistiškesnis yra toks: labai labai ilgai JAV negrąžins savo skolų vien todėl, kad nevalgyti, negerti ir nieko nevartoti tiesiog - neįmanoma.
JAV skolos situacija labai palengvina tas faktas, kad didelė dalis tos skolos gali būti "apmažinta" infliacijos, kuria sukuria FED, JAV centrinis bankas. Taigi, JAV (kaip ir Japonija, kurios centrinis bankas A) nepriklausomas nuo užsienio, ir gali pats spausdinti pinigus, kaip ir JAV atveju; B) didžioji Japonijos skola yra "vidaus" skola, t.y. Japonijai paskolino japonai, o ne kokios užsienio šalys) su skolomis susidoros. Sunkiai, ne be nuostolių, ne be infliacijos, bet susidoros (tikėkimės). Nors ir JAV jau susiduria su problemomis, kaip įtikinti skolintojus, kad skolos bus grąžintos.
ES skolos turi kitas papildomas problemas.
Konkrečiai pakalbėkim apie Italiją. Italijos skola yra apie 1,9 trilijono EUR, t.y. beveik kaip jos metinis BVP (apie 2 trilijonai EUR).
Bet vien šiemet Italijai iš kažkur reikia surinkti ir gražinti 428 mlrd. dol. (na, sakykim paprastumo dėlei apie 400 mlrd EUR). Tai būtų apie 20% BVP. Visas Italijos biudžetas (iš kurio apie 85% skiriama mokytojams, policininkams, daktarams, universitetams, socialinėms reikmėms - pensijoms, pašalpoms, bedarbiams, mamoms ir pan.) yra apie 0,8 trilijono EUR.
Iš čia atsiranda štai tokia matematika: norėdama gražinti apie 0,4 trilijono EUR šiais metais "sueinančios" skolos, Italija turi atiduoti 1/2 metinio biudžeto. Tai reikštų atimti iš pensininkų, bedarbių, mokytojų, dėstytojų, ugniagesių, policininkų, daktarų, karių, na, ir valdininkų apie 50% atlyginimo. Kas su tuo sutiktų? Mes gerai žinome, kad net atsisakymas INDEKSUOTI atlyginimus kasmet pagal šalies infliacijos rodiklius (paprastai atlyginimai ūgteli apie 1-2% VAKARŲ valstybėse, kur darbuotojai tikrai yra vertybė, ne žodžiais, o faktiškai - atskirkim nuo Lietuvos, kurioje jie netgi gali nesunkiai sumažėti 5-10%, ir tai nelaikoma baisia nepagarba darbui ir sąžiningam pragyvenimui, bet netgi "normalia" paskata emigruoti...) PIIGS šalyse sukelia nemenkas riaušes.
Įsivaizduokit, kaip atrodytų Italija, valdžiai pasiūlius taip pasielgti su savo tautiečiais!!!!!!
T.y. VAKARŲ valstybėje to tiesiog negali būti ir (bent kol yra nors krislas civilizacijos) - NEBUS. Kas kita, kaip matome, tai nesunkiai padaroma net su pensininkais Lietuvoje: pradžioje fiich, ir minus 5% nuo pensininkų, paskui iškart 10% nuo valdininkų algų....
Kas tada lieka Italijos valdžiai? Tiesiog imti ir pasiskolinti "rinkose" dar 0,4 trilijono, ir "perfinansuoti" savo senas (kai kurios - daugiau nei 20 metų senumo, dar gerokai prieš stojant į Eurozoną) skolas. Ką ji be jokios abejonės ir darys.
Dar vienas įdomus pastebėjimas dėl Italijos: jau beveik 20 metų ITALIJA NETURI DEFICITINIŲ METINIŲ BIUDŽETŲ. T.y. Italija pastaruosius 20 metų (iki pat 2008 metų) metus pabaigdavo gaudama daugiau pajamų į biudžetą, negu turėdavo išlaidų, arba tiek pat. T.y. skolos, apie kurias mes dabar kalbam, susidarė 1980-1990 metais, ne dabar. Taip, 2009, 2010 ir 2011 Italija turi biudžeto deficita, bet jis irgi nebuvo labai jau didelis, sudarė vos ~100 mlrd. EUR, t.y. tik apie 5% nuo BVP.
Palyginimui, 2009 metais Lietuvos metinis biudžeto deficitas buvo (nepaisant pensininkų kančių, mamų, valdininkų, policininkų, bedarbių pašalpų mažinimų, valdininkų skaičiaus mažinimo ir akcizų, PVM ir dar biesas žino kokių mokesčių padidinimo) apie 10%. Net ir su visomis tomis mūsų ir pensininkų aukomis mes vis tiek už Italija 2009 sužaidėm 2 kartus blogiau. Ne geresni buvo ir 2010 kada deficitas (t.y. suma, kurios pritrūko - nesurinkom iš mokesčių) sudarė apie 8%, o 2011 jis bus apie 5%.
Ir netgi nepaisant to, kad Italija tikrai labai sąžiningai planuodavo metinius biudžetus, pastaruosius 20 metu neišlaidavo ir papildomai nesiskolino, 9-tam praėjusio amžiaus dešimtmetyje sukaupta skola ir keli pastarieji metai (po 5% nuo BVP minuso kasmet, reiškia +15% BVP skolos padidėjimas per pastaruosius 3 metus) sukaupė didžiulę skolų kuprą.
Kupra tokia sunki, kad jos negali panešti net gana tvarkingą valstybės finansų gyvenimą gyvenanti ITALIJA.
Bet, kaip visada, kai tik ateina viena nelaimė, tuoj atskuba ir kita!
Gal Italija (ir Ispanija, Airija, Portugalija, bet tik ne Graikija - nes toji, priešingai nei Italija, užsiėmė recidyvine veikla ir skolinosi kaip tik nuo to momento, kai tik tapo EUROzonos nare, t.y. akivaizdžiai klastojo BVP, skolos statistika, ir, naudodamasi labai žemomis palūkanomis kadais vieningai ir gražiai eurozonai (visų euro-valstybių palūkanos faktiškai buvo tokios, kaip dabar Vokietijai ar net žemesnės), skolinosi kaip nenormalūs ir dabar turi apie 180 proc. metinio BVP dydžio skolą, kurios jokiu normaliu būdu, pagrįstu matematika, nebegrąžinsi) ir galėtų kažkaip pataupyti, kažkaip pasispausti ir bent jau nekurti naujo deficito. Bet jai to neleidžia padaryti banali priežastis:
nuo 2011 metų Italijos ekonomika pradėjo ne augti (nuo pačių mažindama santykį tarp BVP ir bendros skolos), bet - smukti. T.y. negana to, kad krizė privertė Italiją pirmą kartą po 15-20 metų pertraukos skolintis, dar ir BVP nuo 2011 m. pradėjo smukti (ir panašu, kad smuks ir 2012 m., bent jau pirmoje pusėje). Taigi, Italija dabar ir priversta skolintis (nes su savo pensininkais negali elgtis taip, kaip Lietuva su savaisiais), ir taip kasmet dar prie esamos 100% nuo BVP kupros pridėti dar po 5%, be to, jos BVP smunka, todėl dar labiau didėja santykis su skola, kuri jau viršija 100% BVP.
Legendiniai Maastrichto kriterijai (griežtai galiojantys visa eurozonai ir galimiems kandidatams, jei tokių bus dar likę po šių metų) byloja, kad valstybės bendra skola neturi viršyti 60% nuo metinio BVP. Kodėl? Todėl, kad, jei palūkanų norma yra apie 5% per metus, tai valstybės "natūralus" BVP augimas (apie 3%) ir skolos sukauptos metinės palūkanos iš esmės "padengia" viena kitą ir bendra skola bent jau NEAUGA SAVAIME. Tada belieka tik kiekvienais metais turėti nedeficitinį biudžetą ir tada visiškai neprisireiks jokių biudžeto karpymų net ir vadinamaisiais "sunkiaisiais" laikais - tiesiog reikės nedidinti išlaidų, kai ekonomika nebeaugs, ir to pakaks, kad sumokėtum palūkanas.
Tai čia - teorija.
O dabar - faktai: Italija, Graikija, Portugalija įstojo į Eurozoną gerokai viršydamos Maastrichto skolos kriterijų, nes turėjo jau gerokai didesnes nei 80 proc. skolas. Vokietija šį kriterijų "pamynė" jau 2009 m., o dabar jos skola - apie 80% nuo BVP. T.y. - irgi sunkiai suvaldoma ir sunkiai stabilizuojama, jau vien dėl palūkanų naštos.
Grįžkim prie Italijos. Ši šalis 20 metų laikėsi bent jau vienos nuostatos: jei mus priėmė į eurozoną, nors puikiai žinojo, kad mes pažeidžiame vieną esmingiausių EZ kriterijų (skola gerokai viršijo 60% priėmimo dieną, viršijo ir 80%, beje), tai nors "netampykim liūto už ūsų" ir daugiau jos nedidinkim. 2008 m. JAV sukelta finansų krizė išmušė Italijos ekonomiką iš pusiausvyros: ji smuktelėjo, teko padidinti socialines išmokas, teko pasiskolinti apie 5% BVP kasmet iki pat 2011-ųjų. Taip skolos suma šoktelėjo labai staigiai (kaip ir Lietuvos, beje): dabar tenka ne tik perfinansuoti apie 0,4 trilijono EUR senų skolų kasmet, bet ir prisideda apie 0,1 trilijoną EUR kasmetinio deficito (nes italų pensininkai kažkodėl nesutinka susiveržti, kad juos kur, nenaudėliai). Bet šitų bėdų negana: krizė smogia antrą kartą ir, dėl tos pačios Graikijos, bet kartu ir Italijos, Ispanijos, Portugalijos ir netgi Belgijos skolų negrąžinimo baimės, smukteli BVP. Dėl to santykis skolos ir BVP dar aštriau šauna į viršų. Italija, siekdama bent jau nebedidinti ir taip jau milžiniškos senųjų, sukauptųjų skolų naštos žada ir realiai mažina savo išlaidas (ko gero, visų pirma ne pensininkų, bet valdininkų tai tikrai) 2012 m. biudžete bent tiek, kad jis nebūtų deficitinis (realiai jis bus deficitinis, tik deficitą gerokai apkarpė nuo prognozuojamų 5-6% iki planuojamų 2-3%).
T.y. Italija 2012 ketina neprikurti naujų 0,1 trilijono skolų. Bet čia Italija (kaip ir Graikija, Lietuva ir bet kuri kita šalis, kuri neatsakingai ir staigiai karpo biudžetą nemąstydama nors kiek toliau į ateitį) papuola į uždarą ratą: Italijos 2012 BVP jau tikrai nesulauks 0,1 trilijono (apie 5%), nes valstybė ketina tiek neišleisti. T.y. jau beveik automatiškai programuojamas ne BVP augimas, o... smukimas. Taigi, netgi "nupjovus" tuos skausmingus metinio deficito procentus padėtis nedaug pagerėja, nes, dėl mažėjančio BVP nebus surinktos planuojamos biudžeto pajamos (dėl nupjautų 0,1 trilijonu išlaidų, kurios anksčiau būdavo "įprastos"). Todėl 2012-ųjų pabaigoje Italija greičiausiai turės ne tik sumažėjusį BVP (daugiau nei planuota, nes Italijos valdžia nėra tokia buka ir į savo prognozes paprastai tikrai įskaičiuoja ir galimas savo "nupjovimų" pasekmes), bet ir vis tiek didelį biudžeto deficitą (didesnį, nei planuojamas). O kadangi jį reikia finansuoti iš kažkur - turės skolintis. O Skolintis bus galima tik "rinkoje", kuri jau ir taip nebenori perfinansuoti senųjų 0,4 trilijono EUR skolų, ką jau kalbėti apie naujas.... Taip uždaras ratas užsidaro.
Dar viena, grynai EURinė komplikacija, kuri labai sukomplikuoja reikalus, yra ta, kad Italija negali spausdinti pinigų ir nustatyti EUR kurso kitų valiutų atžvilgiu. Nes jas nustato Frankfurte (oho, koks keistas sutapimas - juk tai Vokietija? ;)) sėdintis ECB. ECB nenori spausdinti pinigų (kaip JAV ir iš dalies Japonija, Britanija, Švedija ir net... Lenkija, beje, citata apie zlotą kaip tik vietoje čia bus). Kadangi jis nenori didinti infliacijos, tokios EZ šalys, kaip Italija (beje - ir Lietuva, dėl to kad jos kursas prisegtas prie EURO ir realiai pas mus kursuoja tokie semi-eurai, nes ekonominio poveikio prasme tai vienas ir tas pats - ar kietai pririštas kursas, ar patys eurai) atsiduria klaikiai nepavydėtinoje situacijoje: Lenkija, norėdama padidinti savo konkurencingumą ir padidinti eksportą, paprasčiausiai atpigina savo valiutą, JAV - prispausdina dolerių ir tokiu būdu irgi juos atpigina. Italija to padaryti negali, ir jai (kaip ir Graikijai, Ispanijai ir LIETUVAI, beje) lieka vienintelis kelias atkurti prekių konkurencingumą: vidinė DEFLIACIJA.
Supraskit, kad tai yra blogiausias kelias iš visų galimų, nes jis turi tendenciją būtent įsisukti į jau minėtą uždarą ydingą ratą: mažindami atlyginimus mažiname savo BVP, bet skola nuo to santykinai tik auga. Taigi, santykinė skolos našta tik didėja, o ne mažėja, todėl problema tampa dar skausmingesnė, nes rinkos irgi mato šią matematiką ir kelia palūkanų normas nuo ~3% iki 7-8% ir t.t., iki tokio lygmens, kai skola net teoriškai nebegali būti apmokėta... dėl ko natūraliai "matematiškai" rinkos sako - šalis nesumokės, todėl jai skolinti daugiau nebegalima, dėl ko šalis, neturėdama 0,4 trilijono kasmetinėms skoloms perfinansuoti tiesiog... bankrutuoja.
Graikija faktiškai jau tose pinklėse - rinka jau nebeskolina. Airija - jau tokiose pinklėse, nes ir jai nebeskolina (tik TVF ir ES). Beliko paskutinis kortų namelio elementas - Italija. Jei ir jai nebeskolins, visas euras kaipmat subyrės. Nes Italija bus paprasčiausiai priversta įsivesti savo valiutą ir ją staigiai devalvuoti, vien tam kad pensijas išmokėtų. Be to, greičiausiai defoltintų 0,4 trilijono savo skolos - neberąžintų, nes jų tiesiog neturės.
T.y. vien šių metų Italijos skola (jei įvyktų šitas gan košmariškas scenarijus, o jis vis dar turi labai daug šansų) - tie 0,4 trilijono, neskaitant graikų, ispanų, portugalų, airių, belgų, prancūzų (netgi, aha) - daugeliui ES bankų būtų kaip peilis po kaklu. Tarpbankinės paskolos dingtų kaip dūmas, nes jau ir dabar viens kitu bankai nepasitiki. O nepasitikėjimo esmė tokia: vien Graikijos nesąmonės iš esmės ES bankams kainavo apie 100 mlrd. (apie 0,1 trln.) EURų nuostolių, nes maždaug tiek Graikija niekada nebegražins. Taigi, aišku, kad "dingo" apie 100 mlrd. Bet atsirado klausimas: kurie bankai kiek neteko? kai kurie gal jau yra bankrutavę, nes turėjo labai daug tokių obligacijų. Bet kiek? Kuris? Kuriam kapitalo dar pakanka, o kuriam - jau seniai ne? Kaip sužinoti? Juk blogas žinias visi slepia. Jei paskolinsiu bankrutavusiam bankui (tipo - SNORUI), tai ir pats prarasiu pinigus ir galbūt pats bankrutuosiu, o po manęs - kitas, kuris skolino man. Taip grius visa finansų sistema (kaip jau buvo JAV 2008 pabaigoje).
Tai čia tik niekingi Graikijos 0,1 trilijono... O jei pridėsim Italijos 0,4 (VISO 0,5 trilijono) - kas tada? Koma.
Ir štai, pažiūrėkit, koks įdomus sutapimas: kaip tik tiek - 0,5 trilijono - ir pasiskolino ES bankai iš ECB per pastarąsias 2 savaites... Įdomus sutapimas.
Tai tiek. Manau, jau bet kam aišku, kaip chr....ovai yra Eurozonai ir visiems mums (nes jei neskolins Italijai 0,4 trilijono, kodėl turėtų Lietuvai paskolinti senoms skoloms perfinansuoti tuos 9,5 MLRD Lt, arba beveik 50 proc. biudžeto???? O čia dar be Snoro pokštų paskaičiuota suma....) :)
2012 m. sausio 3 d., antradienis
Idomus komentaras apie LTRO is Wall Street Journal
Pasidalinu, nes kiek aiškiau paaiškina, kaip tas LTRO konkrečiai veikia (sorry, angliskai :( )
http://blogs.wsj.com/marketbeat/2011/12/20/ltro-will-help-short-term-funding-but-backdoor-qe-it-probably-is-not/
O veikia is esmes taip: ECB priima kaip užstatą PIIGS valstybiu obligacijas su labai aukštomis palūkanomis (t.y. - klaikiai rizikingas), ir mainais skolina... pinigus.
Kaip minėjau, taip išsprendžiama likvidumo, bet ne mokumo problema. Nes bankai vistiek, nors ir sugebėję užstatyti esamą skolą, turi vis tiek tą skolą dengti savo kapitalu, t.y. vis tiek turi pasididinti atitinkamai kapitalą. O kaip tik kapitalo problema (t.y. MOKUMO) vis dar išlieka ir vis dar gali daugumą jų nutraukti dugnan.
Bet mokumo atsiradimas ką duoda? Duoda tai, kad sistema neužstrigs taip netikėtai ir absoliučiai, kaip 2008 spalį - 2009 kovą. Tikėkimės. Mat, ECB sugebės bent jau atsiskaitymų lygį palaikyti (t.y., kad reguliarus pavedimas iš vieno banko pasieks kitą banką be didesnių netikėtumų). Taip pat tokiu būdu ECB galės, kaip ir JAV "tvarkingai ir valdomai" užbankrotinti tuos bankus, kurie jau tapo arba taps nemokūs dėl dar kokio vieno netikėto PIIGS defoltuko ;)
http://blogs.wsj.com/marketbeat/2011/12/20/ltro-will-help-short-term-funding-but-backdoor-qe-it-probably-is-not/
O veikia is esmes taip: ECB priima kaip užstatą PIIGS valstybiu obligacijas su labai aukštomis palūkanomis (t.y. - klaikiai rizikingas), ir mainais skolina... pinigus.
Kaip minėjau, taip išsprendžiama likvidumo, bet ne mokumo problema. Nes bankai vistiek, nors ir sugebėję užstatyti esamą skolą, turi vis tiek tą skolą dengti savo kapitalu, t.y. vis tiek turi pasididinti atitinkamai kapitalą. O kaip tik kapitalo problema (t.y. MOKUMO) vis dar išlieka ir vis dar gali daugumą jų nutraukti dugnan.
Bet mokumo atsiradimas ką duoda? Duoda tai, kad sistema neužstrigs taip netikėtai ir absoliučiai, kaip 2008 spalį - 2009 kovą. Tikėkimės. Mat, ECB sugebės bent jau atsiskaitymų lygį palaikyti (t.y., kad reguliarus pavedimas iš vieno banko pasieks kitą banką be didesnių netikėtumų). Taip pat tokiu būdu ECB galės, kaip ir JAV "tvarkingai ir valdomai" užbankrotinti tuos bankus, kurie jau tapo arba taps nemokūs dėl dar kokio vieno netikėto PIIGS defoltuko ;)
2012 m. sausio 2 d., pirmadienis
ECB prieš pat Naujuosius įpylė 500 mlrd. EUR į ligotus Eurozonos bankus. ką tai reiškia?
Prieš pat Naujuosius Europą ir pasaulį nustebino (neslėpkim- netgi labai ir netgi daug ką ;)) ECB sprendimas LTRO (3y longer-term refinancing operation) - skolinti bankams milžiniškas sumas (iš esmės ) spausdintų ir nepadengtų pinigų.
Kas dar įstabaus šiame fakte? Kad, vos atsiradus galimybei, keli šimtai ES bankų per kelias dienas (!!!!!) pasiskolino net 500 mlrd. EUR tokių "naujapinigių". T.y. kiekvienas bankas vidutiniškai po kelis milijardus EURų pasiskolino. O tai yra daug, jei dar atkreipiam dėmesį į faktą, kad tai įvyko vos per 1-2 savaites :)
Dar vienas faktas, nutikęs irgi prieš pat naujuosius - Italijos trumpalaikę kelių milijardų eurų skolą rinka išgraibstė su 2 kartus mažesnėmis palūkanomis (vietoje 7%+, sumokėjo vos 3,7%)!
Labai daug ką, tame tarpe ir mane, tokios žemos palūkanos bankrutuojančiai Italijai nustebino.
Ką šie du faktai rodo?
1. ECB pasirinko infliaciją, vietoje defliacijos (kuri jau buvo beprasidedanti visoje eurozonoje ir netgi beveik visoje ES). ECB pagaliau palūžo nuo nesiliaujančio spaudimo, ir, kaip ir JAV 2008-2009 metais su TARP ir QE, pradėjo štampuoti pinigus milijardais. Taip ECB (ir, pirmiausia, už jo nugarų stovinti Vokietija) nusprendė mažinti eurozonos valstybių skolas - jei ne realiai, tai bent nominaliai, sukeldama nedidelę, bet visgi juntamą infliaciją, kuri savaime turi papildyti visų zonos šalių biudžetus (nes, nors prekių bus parduodama ir tiek pat, ar net mažiau, eurų juk bus sumokėta - kaip ir mokesčių - gerokai daugiau), bei analogiškai sumažinti tų "probleminių" (PIIGS) šalių BVP ir skolos santykį (nes skola juk bus nominali, jokia infliacija jos negalės paveikti, todėl BVP santykis su skola pradės, kad ir lėtai - kristi).
2. Italijos valstybės obligacijų labai sėkmingas aukcionas su 2 kart žemesnėmis palūkanomis bent jau man rodo vieną paprastą dalyką: ECB taip užpylė (500 + mlrd. EUR!!!!!) bankus pinigais per LTRO (analogiška JAV TARP - bankų likvidumo staigaus padidinimo programai (nepainiokime su mokumo: tai - visai kita sąvoka ir kita problema)), kad bankai, nelabai sugalvodami, kur tuos pinigus padėti iš dalies investavo ir į Italijos TRUMPALAIKIUS vertybinius popierius (ten viso labo ar ne 7 mlrd. EUR tik parduota, kas yra juokingai mažai, palyginus su 500 mlrd.). Ir netgi dar turėjo tarpusavyje dėl šių obligacijų ir pakonkuruoti, dėl ko smuko Italijos obligacijų palūkanos.
3. Nebūkim naivūs, visgi: bankai tiek palūkanų nebūtų nustūmę žemyn. Akivaizdu, kad ir ECB sudalyvavo Italijos obligacijų pirkime. Tuo klausimu nėra jokių abejonių. Ir galbūt kaip tik ECB ir truktelėjo palūkanas taip staigiai žemyn.
4. Reziume yra toks: po ECB pinigų spausdinimo pliūpsnio ir neo-TARP LTRO paleidimo į rinką (superpigios ir patrauklios 3 metų paskolos bankams, kad jie nebeturėtų skolintis viens iš kito, ką jie pastaruoju metu bijo daryti, kaip velnias kryžiaus - juk kur kas lengviau ir paprasčiau iš ECB), po ECB nuoseklių "gelbėjimo operacijų", superkant Ispanijos, Italijos skolas, įtampa rinkoje tiek atslūgo, kad net ir aš dabar jau manau, kad EURAS vis tik dar turi galimybių išlikti :)
Dar prieš 2 savaites atrodė, kad jau kaip ir viskas baigta, bet štai šiandien tokios viltys, kad ir silpnutės, pradeda dygti. Kol Vokietija ECB kategoriškai draudė pirkti valstybių skolas (t.y. - leisti pinigų emisiją, iš esmės, kad padengti (beveik) beviltiškas PIIGS skolas), skolinti bankrutuojantiems, ar tik bijantiems bankrutuoti bankams ir tokiu būdu sukurti neribotą rinkoje likvidumą (bet tam - vėlgi - ECB spausdina dar daugiau nepadengtų niekuo pinigų...), galimybių išgelbėti eurą jau nebebuvo.
Dabar Vokietija ilgai mąsčiusi per ECB, kaip savo pagrindinį ES ir eurozonos kontrolės įrankį, paleido bazuką: pinigų spausdinimą, kaip tai ką tik padarė JAV. T.y. Vokietija pagaliau nusileido, kad praras ir dalį savo (iš esmės - tik finansinio) turto, bet mainais per infliaciją galbūt sustabdys griūvantį eurozonos skolų namelį (jau paaiškinau, kaip) ir tuo pačiu išsaugos ir patį eurą (kad ir gerokai nuvertėjusį, kad ir aplamdytą infliacijos ir dėl infliacijos - nes žmonės neinvestuoja į ilgalaikius projektus, gamybą, NT, kai yra infliacija, nes labai neaiškus pasidaro bet kokios investicijos atsiperkamumas, nes ekonomika tampa labai nestabili).
Tai reziume toks: Vokietija leido ECB siautėti. Tai reiškia tik vieną - į 14 trilijonų BVP ekonomika per 2 savaites jau įpūsta 0,5 trilijono EUR, natūralu, kad tai didina infliaciją, ir niekur čia nedingsi. Bet tuo pačiu, paradoksas, tai suteikia šansiuką eurui prasilaikyti bent dar kurį laiką. Nors net ir su šiuo šansiuku, esu tikras, Graikija vis tiek bus išmesta. Daugiau profilaktikai, ir dėl to, kad ji - mažiausia iš visų, o paprastai didieji atsigroja ES (ir visur kitur) būtent ant silpniausių ir mažiausių.
Sveiki sulaukę Naujųjų ir sėkmės, laimės, sveikatos :)
Kas dar įstabaus šiame fakte? Kad, vos atsiradus galimybei, keli šimtai ES bankų per kelias dienas (!!!!!) pasiskolino net 500 mlrd. EUR tokių "naujapinigių". T.y. kiekvienas bankas vidutiniškai po kelis milijardus EURų pasiskolino. O tai yra daug, jei dar atkreipiam dėmesį į faktą, kad tai įvyko vos per 1-2 savaites :)
Dar vienas faktas, nutikęs irgi prieš pat naujuosius - Italijos trumpalaikę kelių milijardų eurų skolą rinka išgraibstė su 2 kartus mažesnėmis palūkanomis (vietoje 7%+, sumokėjo vos 3,7%)!
Labai daug ką, tame tarpe ir mane, tokios žemos palūkanos bankrutuojančiai Italijai nustebino.
Ką šie du faktai rodo?
1. ECB pasirinko infliaciją, vietoje defliacijos (kuri jau buvo beprasidedanti visoje eurozonoje ir netgi beveik visoje ES). ECB pagaliau palūžo nuo nesiliaujančio spaudimo, ir, kaip ir JAV 2008-2009 metais su TARP ir QE, pradėjo štampuoti pinigus milijardais. Taip ECB (ir, pirmiausia, už jo nugarų stovinti Vokietija) nusprendė mažinti eurozonos valstybių skolas - jei ne realiai, tai bent nominaliai, sukeldama nedidelę, bet visgi juntamą infliaciją, kuri savaime turi papildyti visų zonos šalių biudžetus (nes, nors prekių bus parduodama ir tiek pat, ar net mažiau, eurų juk bus sumokėta - kaip ir mokesčių - gerokai daugiau), bei analogiškai sumažinti tų "probleminių" (PIIGS) šalių BVP ir skolos santykį (nes skola juk bus nominali, jokia infliacija jos negalės paveikti, todėl BVP santykis su skola pradės, kad ir lėtai - kristi).
2. Italijos valstybės obligacijų labai sėkmingas aukcionas su 2 kart žemesnėmis palūkanomis bent jau man rodo vieną paprastą dalyką: ECB taip užpylė (500 + mlrd. EUR!!!!!) bankus pinigais per LTRO (analogiška JAV TARP - bankų likvidumo staigaus padidinimo programai (nepainiokime su mokumo: tai - visai kita sąvoka ir kita problema)), kad bankai, nelabai sugalvodami, kur tuos pinigus padėti iš dalies investavo ir į Italijos TRUMPALAIKIUS vertybinius popierius (ten viso labo ar ne 7 mlrd. EUR tik parduota, kas yra juokingai mažai, palyginus su 500 mlrd.). Ir netgi dar turėjo tarpusavyje dėl šių obligacijų ir pakonkuruoti, dėl ko smuko Italijos obligacijų palūkanos.
3. Nebūkim naivūs, visgi: bankai tiek palūkanų nebūtų nustūmę žemyn. Akivaizdu, kad ir ECB sudalyvavo Italijos obligacijų pirkime. Tuo klausimu nėra jokių abejonių. Ir galbūt kaip tik ECB ir truktelėjo palūkanas taip staigiai žemyn.
4. Reziume yra toks: po ECB pinigų spausdinimo pliūpsnio ir neo-TARP LTRO paleidimo į rinką (superpigios ir patrauklios 3 metų paskolos bankams, kad jie nebeturėtų skolintis viens iš kito, ką jie pastaruoju metu bijo daryti, kaip velnias kryžiaus - juk kur kas lengviau ir paprasčiau iš ECB), po ECB nuoseklių "gelbėjimo operacijų", superkant Ispanijos, Italijos skolas, įtampa rinkoje tiek atslūgo, kad net ir aš dabar jau manau, kad EURAS vis tik dar turi galimybių išlikti :)
Dar prieš 2 savaites atrodė, kad jau kaip ir viskas baigta, bet štai šiandien tokios viltys, kad ir silpnutės, pradeda dygti. Kol Vokietija ECB kategoriškai draudė pirkti valstybių skolas (t.y. - leisti pinigų emisiją, iš esmės, kad padengti (beveik) beviltiškas PIIGS skolas), skolinti bankrutuojantiems, ar tik bijantiems bankrutuoti bankams ir tokiu būdu sukurti neribotą rinkoje likvidumą (bet tam - vėlgi - ECB spausdina dar daugiau nepadengtų niekuo pinigų...), galimybių išgelbėti eurą jau nebebuvo.
Dabar Vokietija ilgai mąsčiusi per ECB, kaip savo pagrindinį ES ir eurozonos kontrolės įrankį, paleido bazuką: pinigų spausdinimą, kaip tai ką tik padarė JAV. T.y. Vokietija pagaliau nusileido, kad praras ir dalį savo (iš esmės - tik finansinio) turto, bet mainais per infliaciją galbūt sustabdys griūvantį eurozonos skolų namelį (jau paaiškinau, kaip) ir tuo pačiu išsaugos ir patį eurą (kad ir gerokai nuvertėjusį, kad ir aplamdytą infliacijos ir dėl infliacijos - nes žmonės neinvestuoja į ilgalaikius projektus, gamybą, NT, kai yra infliacija, nes labai neaiškus pasidaro bet kokios investicijos atsiperkamumas, nes ekonomika tampa labai nestabili).
Tai reziume toks: Vokietija leido ECB siautėti. Tai reiškia tik vieną - į 14 trilijonų BVP ekonomika per 2 savaites jau įpūsta 0,5 trilijono EUR, natūralu, kad tai didina infliaciją, ir niekur čia nedingsi. Bet tuo pačiu, paradoksas, tai suteikia šansiuką eurui prasilaikyti bent dar kurį laiką. Nors net ir su šiuo šansiuku, esu tikras, Graikija vis tiek bus išmesta. Daugiau profilaktikai, ir dėl to, kad ji - mažiausia iš visų, o paprastai didieji atsigroja ES (ir visur kitur) būtent ant silpniausių ir mažiausių.
Sveiki sulaukę Naujųjų ir sėkmės, laimės, sveikatos :)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)