Kaip tik apie tai, ka jau kalbu keletą metų - robotizacija kala pleištą į pačią viduriniosios klasės širdį

Štai, geros, aiškios, kiek naivokai optimistinės tezės iš Economonitor.

Suomijos garantuotų išmokų projektas - tęsiasi

Kaip pasakė Hugo: "Armijas galima sustabdyti ir išstumti iš šalies. Idėjų - ne."
Bazinių išmokų projektas juda toliau:

Verta pastebėjimo žinia: "Suomijoje bus mažinamas pajamų mokestis"

Suomijoje bus mažinamas pajamų mokestis.

Kas įdomu ir verčia mane bloginti?
Kad jis sumažės tik 0,5 proc., bet per metus Suomijoje tai reikš 415 mln. eurų mažesnės pajamos iš pajamų mokesčio. T.y. mes galime suskaičiuoti atgal, kiek jo surenkama: 415 mln./0,005= 83 mlrd. EUR. Gyventojų anot Wikipedia, yra 5,5 mln., taigi vienam asmeniui tenka 15 000 EUR pajamų mokesčių per metus. 

Yra apie ką pagalvoti ir palyginti su Lietuva.

Turtingieji tampa turtingesni: automobilių pardavimai krenta, didelių ir prabangių - auga..

http://www.bbc.com/news/business-36957435

Labai informatyvus info-grafikas: kiek naudinga "spam'ine" el. laiškų reklama?

Tiesiog, labai naudingas ir informatyvus info-grafikas apie realų (tikėtiną) el. pašto reklamos naudingumą.
Pagaliau, ilgokai to laukiau ;)

"A-Zet" kolekcija. 2013 05 mėnuo, straipsnis #51, still smoking hot: „Naujoji pasaulio fragmentacija? Deglobalizacija prasideda?"

KOMENTARAS: Kodėl peršokau net 4 metus ir iškart prie deglobalizacijos? Todėl, kad apie šią tendenciją pirmą kartą kalbėti pradėjau jau prieš 3 metus! "Brexit" man nebuvo toks jau netikėtas (nors ir nemalonus, ir netrokštamas reiškinys). Toliau - dar geriau. Šiandien staiga supratau, kad vienas didžiausių deglobalizacijos faktorių yra netgi ne robotizacija (kuri leidžia neprekiauti su skurdžiomis ir potencialiai politiškai pavojingomis šalimis, kaip pvz. Kinija, Rusija, arabų šalys) ir ne skalūnų dujų/naftos technologija (kuri leidžia neprekiauti su Rusija, arabų šalimis, kitomis trečiojo pasaulio valstybėmis), o... pats internetas! Internetas leidžia mums užsidaryti savose gardelėse netgi lengviau, nei manote. Jaunimas (iki ~35 m.) manęs čia turbūt visiškai nesupras, ir tik kilnos antakius su mintimi "nukvako tas seniokas". Bet vyresnėlesnė karta iškart pajus: kai buvo vienas (du - vienas Maskvos ;)) kanalas, bajerius suprasti buvo kur kas lengviau, nei yra dabar. Prekes mums grūste grūsdavo reklama... Bet už tai mes galėdavom nesunkiai susišnekėti tarpusavyje, bent jau valstybių, regionų, kultūrų lygiu. Dabar, kai internetas leidžia užsidaryti savo "Facebook'o" burbuliukuose (nes mūsų sekėjų/draugų ratas - juk objektyviai gan ribotas, 300-500 žmonių paprastai), nebėra to bent jau valstybinio (ar Vakarų civilizacijos masto) "globalumo", kuris buvo būdingas 70 metų trukusiai Pax Americana epochai, kai pasaulinis BVP augimas visada beveik tiesiogiai priklausė nuo pasaulinės prekybos augimo. O pastaruosius 4 metus - nebepriklauso.

Naujoji pasaulio fragmentacija? Deglobalizacija prasideda?

Praėjusiame straipsnyje nagrinėjau labai pozityvius dalykus: faktą, kad ir Lietuvoje gyventi ir kurti verslą galima, ir net ne šiaip verslą – tarptautinį. Apie Lenkiją, į kurią plūsta (ne miniomis, bet visgi – ne šimtais, o tūkstančiais) imigrantai iš Vakarų Europos (Portugalijos, Ispanijos, Italijos). Apie tai, kad vilties pakelti Lietuvos ekonomiką iš esmės, padaryti ją tarptautinės rinkos žaidėja , yra. Jei koncentruosimės į naujausias technologijas, internetu paremtą produkciją/paslaugas, galime turėti realią ekonominę nepriklausomybę:  diversifikuotas eksporto pajamas iš įvairiausių pasaulio šalių bei sektorių, tokiu būdu tampant nepriklausomu nuo Rusijos, Vakarų ar Kinijos. Kalbėjau apie labai integruotą, labai globalų pasaulį, kuriame mes žaidžiame jau ne kaip tauta ar valstybė, o kaip tam tikras, šiek tiek išsisklaidęs į „debesį“m ekonominis vienetas.

Bet štai kokios pastarojo meto tendencijos. Apie jas nebegalima nutylėti ir jų ignoruoti. Ir jos tikrai keičia mums įprastą pasaulį – globalizuotą, integruotą, apimtą pasaulinės prekybos karštinės, taip vadinamą „globalų kaimą“. Manau, laikas jas įvertinti visiems, nes tai – ne tik šios, vis dar tebesiautėjančios Europoje krizės, priežastis, kartu tai - ir tendencijos, kurios nulems artimiausių 20-50 metų pasaulio ir Lietuvos ekonomikos plėtrą. Tai kas, gi, vyksta? Vienu žodžiu galima pavadinti šią tendenciją decentralizacija. Bet kurio verslo, asmens, valstybės ekonominės nepriklausomybės pagrindas – decentralizacija. Taigi, pasaulį apima decentralizacijos banga. Keistos, ir netikėtos, naujo tipo. Ir tas naujasis tipas – ne iki galo suvoktas ir išnagrinėtas. Bet jo poveikį mes labai gerai jaučiame jau dabar. Pradėkim vardyti nuo pradžių:

Elektros energijos gamybos decentralizacija

Prieš 100 metų ekonomiškai prasminga buvo statyti dideles centralizuotas elektrines: hidro, anglies, dujų, naftos, atomines ir t.t. Didžiulės centralizuotos elektrinės pasikliovė „masto ekonomijos“ principu: gamini daug ir pigiai, padalini milijonams vartotojų, pigiau perki žaliavas/kurą, nes koncentruoji/stampbini pirkinius. Mastų ekonomijos principu sukurtos centralizuotos žemyninio lygio elektros aprūpinimo sistemos – tinklai. Tie tinklai tapo mūsų elektros gamybos stabilumo garantu ir tuo pačiu – spąstais: Lietuva, kaip žinia, yra ne Europos, o Rusijos tinkle, dėl ko mes tampame nuo jos daug labiau priklausomi vien del technologinių realijų – dėl centralizuoto elektros gamybos-paskirstymo tinklo. Jei jau esi kuriam nors tinkle, turi su jo taisyklėmis ir taikstytis, nors jos ir nemalonios. Bet centralizuotoje struktūroje vartotojai, deja, yra „galutinė technologinė grandis“, labai priklausoma nuo gamintojų, o ne atvirkščiai, kaip turėtų būti normalioje, paklausos valdomoje ekonominėje struktūroje.

Bet kas gi pradėjo vykti pastaruoju metu? Jei iki pat 21 amž. ekonomiškai išvystytos valstybės kurą turėjo iš esmės vežtis iš atsilikusių (arabų šalys, Lotynų Amerikos šalys, Rusija, centrinės ir šiaurės Afrikos) valstybių, tai pastaruoju metu naftos ir dujų atrasta ir Norvegijoje, ir prie Britanijos, ir prie Olandijos. O galų gale, atsiradus naujai technologijai – skalūnų dujoms – JAV iš didžiausios pasaulyje kuro importuotojos tampa viena didžiausių ekportuotojų. T.y. išsivysčiusios valstybės nebeturi importuoti kuro (turi, bet kuo toliau, tuo mažiau). Dar daugiau: elektros energijos pati gamyba – diversifikuojasi labai sparčiai. Dar daugiau – anksčiau energiją mes gaminome beveik vien tik iš iškasamų organinių junginių, anglies, tuo pačiu kurdami šiltnamio efektą. O dabar – naudojame atsinaujinančius šaltinius: biokurą (medieną, šiaudus), geoterminius šaltinius, saulės ir vėjo energiją, bangų energiją ir t.t. Bet užvis svarbesnė tendencija: energiją mes galime realiai pasigaminti kiekvienas savo namuose. Anksčiau, beje, irgi galėjome. Bet kaštai buvo kur kas didesni, nei centralizuotos gamybos. Dabar, iškastinio kuro kainai pakilus keletą, jei ne keliasdešimt kartų, kai kuriais atvejais tai netgi pigiau (vėjuotose valstybėse – vėjas pigus, saulėtose – saulės visiškai gana, vandeningose – hidroenergija gana pigi, miškingose - biokuras).

Pirmoji, pasaulį keičianti galinga tendencija – elektros gamybos decentralizacija, kai gamintojais tampa praktiškai visi namų ūkiai, kai pasigaminama ne tik pakankamai energijos savo namams, bet dar užtenka ją ir parduoti.  Pirminis energijos šaltinis žemės paviršiuje yra saulė. Saulės energijos elektrinių savikaina smunka taip sparčiai, kad realu po 10 metų visiems būstams turėti po tokią elektrinę ir atsisveikinti ne tik su elektros sąskaitomis, bet ir su valdens pašildymo, šildymo, dujų (viryklėms tapus elektrinėmis) sąskaitomis taip pat. Kaip tada atrodys pasaulio prekyba, jei nereikės elektros gamybai reikalingo kuro tampyti per pasaulį milžiniškuose tankeriuose?

Maža to, elektromobiliai jau po truputį tikrai tampa realybe: Norvegijoje „Nissan Leaf“ elektromobilis tapo antru populiariausiu šeimyniniu automobiliu. Dar keli metai, ir taps populiariausiu. Nesunku suprasti, kad ne tik kurą elektrinėms, bet ir kurą elektromobiliams nesunkiai gali pakeisti namuose pasigaminta elektra. Kam tada tankeriai su nafta, mazutu, benzinu, dyzelinu?

Gamybos decentralizacija

100 metų gamyklos gamino, mes vartojome. Gaminome didelėse, našiose gamyklose, todėl pagamindavome daug, kokybiškos produkcijos, pigiai, ir galėjome sau leisti vartoti dar daugiau. Bet standartinės produkcijos. Paskui, prieš 30-40 metų sekė gamyklų „iškėlimas“ iš industrinių valstybių į „pigios darbo jėgos“ valstybes: Kiniją, Taivaną, Pietų Korėją, Tailandą, Malaiziją, Indiją ir pan. Kadangi labai didelę dalį gamybos kaštuose sudarė darbo jėga (kai kur Vakaruose iki 30-40%), perkėlus gamybą tenai, kainos smuko labai žymiai, todėl prekės atpigo dar labiau, ir tapo įmanoma gaminti prekes kitame gaublio gale ir vežioti po visą pasaulį, ir net tuo atveju jos likdavo kur kas pigesnės, nei pagamintos, nors ir labai našiuose, bet Vakarų fabrikuose. Prasidėjo epocha, kai gamyba tapo globali. Prasidėjo masinė globalizacija: mes  nebegaminome, gamino Tolimieji Rytai, Pietryčių Azija, Lotynų Amerika. Na, Lietuva, labai priekabiai žiūrint, nesudalyvavo šiame projekte, bet visgi kiniškų prekių gausybė mūsų parduotuvėse įrodo, kad ir mes tuo puikiai pasinaudojome. Industrija netikėtai skubiai atsidurė Tolimuosiuose Rytuose  ir Azijoje. Vakaruose liko taip vadinamos „paslaugos“, paslaugų ekonomika. Bet kas vyksta pastaruoju metu? Kaip ir skalūnų dujų atveju, panaudojant naujausias technologijas, prasidėjo atvirkštinis procesas: gamyba „grįžta“ į Vakarų valstybes. Kodėl? Todėl, kad:

1. Nors darbo jėga ir labai pigi Rytuose, ji jau nebėra tokia pigi, kaip prieš 40 metų: Kinijos vartotojai subrendo, jų algos dabar keletą, kai kuriais atvejais – keliasdešimt kartų didesnės, nei prieš 20 metų.
2. Nors darbo jėga ir labai pigi Rytuose ar Lotynų Amerikoje, naujosios robotizuotos gamybos linijos tapo faktiškai nepriklausomos nuo darbo jėgos kaštų. T.y. robotai visiškai pakeitė darbininkus kai kuriose pramonės šakose. Vienur – visiškai, kitur – tokia žymia dalimi, kad jau verta samdyti amerikietį, kad jis prižiūrėtų brangias ir technologiškai superpažangias mašinas čia pat – JAV – nei vežti jas į Kiniją, kur jas per kelis mėnesius nukopijuos kinų verslas.
3. Vakarų pasaulyje įvyko labai daug pokyčių, susijusių su darbo jėgos kaina. Jau yra ispanų, kuriems ir Lenkijoje gyventi gera. Jau yra amerikiečių, kurie sutinka dirbti kinui būdingą darbą tik už vos didesnį nei kino atlyginimą. T.y. socialinė nelygybė per krizę, ir šiaip – pastaruosius 20 metų – taip padidėjo, kas atsirado tinkamos pigios darbo jėgos net ir Vakaruose. O kur dar imigrantai iš... Lietuvos ir visos Rytų Europos?

Lietuvoje irgi jaučiamas „gamybos sugrįžimas“. Ir Latvijoje, ir kitose iki tol „paslaugų ekonomikos dievui“ besimeldusiose valstybėse. Ši tendencija akivaizdžiai pagelbėjo Lietuvai krizės metu ir iškart po jos: Lietuvos gamyba, palyginus su Kinijos, tapo vel ekonomiškai patraukli, nes:

1. Modernizavosi, automatizavosi - našumas žymiai padidėjo.
2. Darbo jėgos kaina staiga slystelėjo žemyn apie 20-30%.

Bet ir čia dar ne viskas: gamyba decentralizuojasi ne tik valstybių, ekonominių blokų, išsivystymo lygių požiūriu, bet ir iki pat namų ūkio lygio. Turbūt jau esate girdėję apie 3D spausdintuvus, kuriais galima atsispausdinti ne tik lėkštes, puodelius, šviestyvus, šautuvus, bet ir… maistą! Netgi savo paties kūno organus! Tai, kol kas jie – brangūs, o pats pagamintas objektas – irgi labai brangus. Bet juk ir saulės elektrinių moduliai kadais buvo siaubingai brangūs, o dabar įperkami net ir Lietuvos gyventojui. Mobilieji telefonai, kurių vartojamosios savybės (svoris - apie 3 kg, kalbėjimo trukmė – apie 1 h, pokalbio 1 min kaina – 3 Lt, jokių SMS, jokio mobilioje interneto, jokių žaidimų, ekranas – juodai baltas…) dabar tiesiog kelia juoką, buvo labai brangūs. Bet per 20 metų jie atpigo dešimtis kartų, o patobulėjo – tūkstančius.  Neabejoju, kad printeriai, galintys atspausdinti trūkstamą, ar tiesiog – naują vietoje seno, organą, padarys revoliuciją  medicinoje. Bet ką jie padarys gamybos srityje?

Tendencijų apjungimo pasekmės?

Kas nutiks, kai pasaulį užvaldys šios tendencijos? Kokias prognozes ir išvadas galime daryti tvirtai, kokias – atsargiai, o kurias – tik labai atsipalaidavusiame fantazijų lygyje? Bandau pažaisti prognozių žaidimą kartu su jumis.

1. Dujos – pigs. JAV dujos kainuoja ne 2, ne tris, o apie 5 kartus pigiau, nei kainuodavo anksčiau. Dėl to įmanoma atsivežti susikystintas dujas tankeriuose iš labai toli, ir jos vistiek bus pigesnės, nei iš Rusijos.
2. Lietuva gali tapti labai turtinga šalimi. Tokia, kaip Norvegija, ar net dar geriau. Nes turi labai, na labai daug dujų. Lietuva kažkuo panaši į Kuveitą, kuris visas tiesiog tyvuliuoja naftoje. Taip ir mes – visa valstybė tiesiog guli ant dujų telkinio. Žr. pridedamą pasaulio žemėlapį, kur pavaizduoti skalūnų dujų resursai. 
3. 
5. Prekyba nafta, dujomis – smuks: daugelis išvystytų pasaulio valstybių sugebės pasigaminti energijos pačios: saulės, vėjo, (skalūnų) dujų, geoterminės, bangų energijos pagalba. Galbūt ir naujos kartos branduolinės sintezės (ne branduolinio skilimo reakcijos) pagalba. Apie tai aš užsiminiau ankstesniuose savo straipsniuose.
6. Prekyba industrijos gaminiais – turėtų irgi smukti, nes gamyba keliasi iš tradicinių „trečiųjų šalių“ (visų pirma – pabrangusios Kinijos, Tolimųjų Rytų, Pietryčių Azijos) į...Vakarų Europą, JAV, t.y. – atgal. Dėl to pasaulinė prekyba prekėmis, prekių srautai irgi turi sumenkti. Bent jau nebeaugti taip staigiai, kaip iki šiol.
7. Arabų, Rusijos, Lotynų Amerikos nafta ir dujos taps kur kas mažiau reikalingos ir patrauklios – šie regionai taps menkai įdomūs mums, vakariečiams. Ineteresas prekiauti su šiais kraštais – smuks. Prekyba ir gerovė tuose kraštuose – smuks. Tą jau jaučia Rusija, Venesuela. Bet neužilgo turi pajusti ir Arabų šalys, agresyvūs islamistų fanatų kraštai.
8. Pasaulis taps mažiau integruotas. Bent jau prekių mainų požiūriu. Mažiau (arba išvis – nulis) poreikio vežti žaliavas į Aziją perdirbti, vartojimo prekes iš Azijos – vartojimui į Vakarus, o iš Vakarų – gamybos priemones į Aziją. Sutriks pasaulinės prekybos lokomotyvai.
9. Pasaulis, ko gero, pradės mainytis ne prekėmis, o paslaugomis. Ne, tiksliau – „dizainais“. Šiame straipsnyje aš to neminėjau, bet įdėmesni skaitytojai galėjo pasidaryti savo išvadas apie tai, ką galima parduoti naminio 3D spausdintuvo savininkui: kompiuterio failą, su spausdintuvui skirtu daikto gatavu dizainu. Anksčiau architektai parduodavo pastatų brėžinius, inžinieriai – įvairių mašinų ir įrenginių. Dabar ateina epocha, kai bus galima pardavinėti brėžinius prakiškai bet kam: maistui, organams, indams, pistoletams, baldams, instrumentams, papuošalams, interjero elementams, drabužiams... etc.

Summa summarum

Po 40 metų (o realiai – kelis pastaruosius šimtmečius) trukusios pasaulio nuolatinės integracijos ir globalizacijos, panašu kad patenkame į priešingo proceso epochą: deglobalizacijos, mainų mažėjimo, interesų silpnėjimo, o ne interesų bendrėjimo. Tradiciškai energiją ekportuojančios šalys nustoja būti tokios įtakingos. Tradicičkai darbo jėgą eksportuojančios šalys irgi nustoja būti tokios įtakingos. Išsivysčiusios valstybės (JAV, Vakarų Europa (bet šįkart, panašu, kad ir Lietuva jos sudėtyje! Štai, kur geriausia žinia!) Japonija) vėl tampa nepriklausomos nuo savo „energetinių“ ir „gamybinių“ kolonijų, kurios pastaruosius 40-50 metų iš esmės diktavo sąlygas vartotojiškai Vakarų kultūrai per kuro kainas. Dar daugiau – išsivysčiusios valstybės žengia žingsnį į kitą technologijų lygį: automatinę gamybą, automatinę-decentralizuotą energijos gamybą ir energijos resursų autonomiją.  Tokiu būdu Vakarų pasaulis atitrūksta (gal tik vienu žingsneliu, bet visgi, to pakanka, kad pasikeistų, ir jau keičiasi, žaidimo taisyklės) nuo likusio pasaulio. Ir vėl - kaip daugelį sykių iki šiol – dėka technologijų ir mokslo. Atitrūksta, kad veiktų nepriklausomai nuo to likusio pasaulio.  Atitrūksta, kad pirmą kartą nutiktų atvirkštinis procesas, nei vyko iki šiol: deglobalizacijos, deintegracijos, mainų ir tarpusavio priklausomybės mažėjimo.

Ar verta džiaugtis lietuviams (latviams, estams, ir visiems ES gyventojams, bei amerikiečiams) dėl tokių pasauliniųn tendencijų. TAIP! Bet ar visiems? O čia jau rimtas klausimas. Matot, naujoji gamyba, neatsitiktinai pabrėžiau, beveik visiškai nepriklauso nuo darbo jėgos. O ką tai reiškia? Kad darbo jėgos poreikis Vakaruose, nors jau ir taip buvo mažas, dar sumažėja. Darbo jėgą Vakaruose tampa vis sunkiau parduoti. Dar sunkiau ją tampa parduoti brangiai. Dėl to socialianė nelygybė ne mazes, o augs. Arba reikia rimtų pokyčių valstybių (supervalstybių? Nes ES – jau net ne valstybė) politikoje. Reikia, kad tos galimybės ir tas turtas, kurį leidžia sukurti naujausios technologijos, būtų paskirstomos visoje visuomenėje. Problema ta, kad neaišku, kokiais principais tai padaryti?

Anksčiau darbininkai už nuoširdų, sunkų darbą fabrike, šachtoje, prie konvejerio gaudavo solidų atlyginimą, kurį išleisdavo masinių, fabrikuose pagamintų, vartojimo prekių vartojimui. Taip pinigai ir turtas pasklisdavo plačiuose visuomenės sluoksniuose. Bet mes pamirštame, kokios moralinės paskatos supo visą šį ekonominį procesą! Pirmiausia: doru darbu uždirbti pinigai buvo prasmingi pinigai. T.y. dirbti buvo prasminga, nes už darbą buvo gerai mokama, žmonės galėjo tikrai labai padoriai gyventi, susikurti orią senatvę. Antra: doras darbas buvo morališkai svarbus orientyras jaunimui. T.y.: „žiūrėk, sūnau, aš dirbau visą gyvenimą, ir štai - žiūrėk, ką pasiekiau! Tu dirbsi, ir tu pasieksi!“. Trečia: doras darbas buvo reali alternatyva nedoram darbui, realus prasmingas ir socialiai naudingas laiko praleidimas. T.y.: „žiūrėk, aš dirbu normalų tikrą darbą, ir va, kaip gyvenu. O, jei eisi klystkeliais, sukčiausi, tikrai gyvensi blogiau ir trumpiau, negu aš.“ Kaip pinigus paskleisti visuomenėje, kurioje nėra darbuotojų ir jų net nereikia? Vartotojai – vis dar yra. Bet pinigų platinimo mechanizmas – labai sutrikęs.

Taigi, Lietuvoje pagaliau yra kuro (dujų atsargų nuosavam vartojimui užtektų beveik 100 metų ar net ilgiau), yra gamyba (atkeliama atgal iš Kinijos), bet nėra darbo vietų (ir jų nebus, leiskit prognozuoti), ir vistiek nėra gerovės. Bet blogiausia, kad turime valdymo sistemą, kuri net nebepriklauso Lietuvai, o daugiau priklauso ES, ir joje (kaip ir ES) kol kas niekas nežino, kaip visus tuos labai naudingus naujosios epochos faktorius paversti visų mūsų gerove. O ne kelių labai toli nuo čia gyvenančių „Chevron“ savininkų gerovės kubu gerove ;)

"A-Zet" kolekcija. 2009 08 mėnuo, straipsnis #15, still hot: „E(lektro)voliucija"

KOMENTARAS: 2009 m. tuometei valdančiajai partijai pasiūliau imtis progresyvių įstatymų, susijusių su elektromobilių era. Kuri - jau ateidinėjo. Bet tada dar net nebuvo „Tesla Model S“, kuris rinkoje pasirodė tik 2012 metais ;) Aš buvau tada dar jaunokas (prieš 7 metus),  ir karštokas: maniau, kad elektromobilizacija nuvilnys per artimiausius 5-10 metų. Realiai viskas užtruko kiek ilgėliau. Kita vertus: Estija jau turi el. pakrovimų stotelių tinklą (kelis šimtus), kuris yra vienas tankiausių Europoje. O mes turime gal 5-10 stotelių visoje Lietuvoje. Estijos valdžios institucijos nusipirko ir naudoja veikloje apie 500 "Nissan Leaf" dar 2011-12 metais, o subsidijos, perkantiems elektromobilius yra milžiniškos (tūkstančiais eurų). Todėl juos ten, nors ir ne itin guviai, bet perka vis labiau. Lietuvoje tuo klausimu nenuveikta vis dar absoliučiai nieko.... Kiek Vilniaus savivaldybė padarė (galimybė važiuoti "A" juostomis ir parkuotis kai kur kur nemokamai), tiek ir turime...Atsiliekam jau beveik 10 metų net nuo Estijos duotuoju klausimu. Nors esame labai automobilizuota tauta, che che..

E(lektro)voliucija

“Komunizmas yra tarybų valdžia plius šalies elektrifikacija.” Štai, kokia sparnuota fraze mus tariamai apdovanojo Leninas. Na, pasirodė, kad jis labai klydo: atėjo tarybų valdžia, buvo ir elektrifikacija, o kaip nestojo komunizmas, taip ir nestojo. Tačiau ar tikrai elektrifikacija įvyko...iki galo?

Jau apie šimtą metų civilizacija siejasi su elektros prietaisais: šviestuvai, buities prietaisai, kompiuteriai, robotai, televizoriai – na, beveik viskas veikia elektros pagalba. Gatvėse važinėja troleibusai – elektros pagalba. Traukiniai irgi yra elektriniai (bent dalis). Bet automobiliai, sunkvežimiai, laivai, lėktuvai – vis dar degalų varomi. Taigi, reiktų daryti išvadą, kad elektrifikacija vyko nors ir labai greitais tempais, bet iki galo taip ir neįvyko J

Pasaulinė finansų krizė, naftos kainų šuoliai, naftą eksportuojančių regionų nestabilumas, pasikeitusios daugumos vartotojų pažiūros į pasaulio klimato kaitos problemą daro labai didelę įtaką automobilių rinkai. Visų šių faktorių impulsas toks didžiulis, kad, ko gero, mūsų akyse įvyks (per artimiausius 5-10 metų) esminė revoliucija transporto srityje. Drįstu teigti, kad išaušo elektrifikacijos era. Keista, juk elektra jau naudojama 100 metų? Visgi, automobiliai, didžiausi teršėjai, didžiausi energijos eikvotojai tebėra priklausomi nuo iškastinio kuro. O tuo pačiu ir visos šalys, kurioms reikia kuro. Aš esu tikras, kad visi šie faktoriai pasiekė taip vadinamąjį „lūžio tašką“ po kurio pokyčiai šioje gyvenimo srityje bus labai aštrūs ir greiti.

Kodėl aš kalbu šia tema gilios ekonominės krizės kamuojamoje Lietuvoje? Argi tai prioritetas? Juk pirmiausia reikia ištraukti Lietuvą iš skurdo, o tik po to kalbėti apie „Vasiukus, kosmines erdvės ir elektromobilius“, tiesa? Ir visgi, kai esi gilioje nuopuolio duobėje neverta manyti, kad išsigelbėsime elgdamiesi tradiciniais metodais, kaip iki šiol: tiesiog kopijuodami. Aš esu tikras, kad jie norime nustoti būti „pigi pigaus alaus ir mergų šalimi“, reikia kur kas daugiau, nei kopijavimo. Reikia valingo veiksmo, kuriuo mes rimtai šoktelėtume į priekį. Juolab, kad tas šuolis mūsų valstybei būtų kaip niekad aktualus.

Mes greitai neturėsim Ignalinos atominės – teks spręsti energetinės priklausomybės problemą. Mes ir taip labai daug importuojam naftos, dujų ir mokam už tai nestabilioms valstybėms,  daugiausia Rusijai. Ateityje mes norime turėti naują atominę, gaminti energiją iš alternatyvių šaltinių (vėjo, bio, hidro, saulės ir t.t.). Norime švarios, nepriklausomos, galingos šalies. Kaip to pasiekti? Nebeimportuoti iškastinio kuro. Nei elektrai, nei transportui. Na, gal šiek tiek, bet ne 90-95 proc. kaip tai nutiks po Ignalinos uždarymo.

Elektromobilizacija  - ne toks jau paprastas klausimas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Mes įpratę manyti, kad perkame automobilį. Iš tiesų, sumokėję pinigus mes išvažiuojame veikiančiu, pilnai sukomplektuotu automobiliu, kurio bake yra šiek tiek kuro, variklyje ir greičių dėžėje – tepalų, aušinimo sistemoje – skysčio, langų apiplovimo bakelyje – kitokios skysčio... Tačiau kuras greitai baigiasi – reikia pilti naujo, dar ir dar, reikia keisti tepalus, reikia įsipilti apiplovimo skysčio, aušinimo, stabdžių skystį reikia keisti kas kelis metus, reikia keisti filtrus, o dar kondicionieriaus užpildymo suslėgtom dujom keitimas ir t.t. T.y. mes įsigyjame tik labai reikšmingą dalį automobilio – o daugybė jo dalių ir mechanizmų yra perkamos papildomai, vartojimo metu. Daugiausiai pinigų pareikalauja kuras. Bet to, kuro kiekis bake riboja mūsų kelionės atstumą. Būtent galimybė nuolat jo pasipildyti (kaip ir daugybės kitų skysčių, oro padangose) ir sudaro galimybes keliauti automobiliu beveik neribotai visoje sausumoje. Reikia „tik“ degalinių tinklo. T.y. automobilio + degalinių tinklo. Vien automobilis be kuro – niekam tikęs daiktas. Tarkime, turime automobilį, bet kuro pasipildyti galime tik namie. Tada toliausias taškas, kur galime nuvykti, yra lygiai pusė (o realiai – truputį mažiau) to atstumo, kurį galima nuvažiuoti pilnu baku. Štai čia ir yra esmė – kol nebuvo visuotinės standartizuotos degalų ir degalinių sistemos, iš esmės, galėjai nuvažiuoti tik pusė tiek, kiek turi kuro automobilyje. Taip ir su visais iki šiol buvusiais elektromobiliais – namie gali pasikrauti baterijas, bet kas iš to – toliau nei pusė jų resurso nenuvažiuosi. Nes pasipildyti tiesiog nebus kur – kas gi duos jums laidą iš savo namo ar biuro vat taip, už gražias akis? Nelabai tikėtina. Bet, jei kuro įpylimas trunka 5-10 min., tai baterijų pakrovimas – kelias valandas. Net, jei būtų „elektros stotelė“ kur nors  Klaipėdoje, tektų visą naktį laukti, kol pasikraus, kad galėtum grįžti į Vilnių. Ką jau kalbėti apie kelionė toliau, į užsienį. Todėl elektromobiliai nuolat buvo įvedinėjami į rinką ir nuolat patirdavo fiasko. Visi įsivaizdavo, kad baterija būtinai turi įkraunama. O niekas tiek laukti, gi, negali – nepraktiška, palyginus su kuru. Todėl  jie nuolat sužlugdavo, nes juos apkaltindavo pirmiausia nepraktiškumu, be to, ir pačios baterijos tverdavo gana nedaug.

Viskas keičiasi, viskas tobulėja.  Mobilieji telefonai (tikrai netikėta sritis ir nesusijusi su automobiliu, tiesa?) privertė tobulėti elektros  akumuliatorius. Jie taip ištobulėjo ir taip sumažėjo, kad staiga pasikeitė atstumas, kurį galima nuvažiuoti visiškai pakrautu akumuliatoriumi. Nuo keliasdešimt kilometrų iki kelių šimtų kilometrų. Bet krauti akumuliatorius vis dar užtrunka daug laiko – vis dar reikia bent jau 5-8 valandų. Tai – pagrindinė kliūtis. Bet štai vienas jaunas žmogus rimtai susimastė – jei nėra elektros „degalinių“ tinklo, kokios baterijos bebūtų – toli nenuvažiuosi.  Ir dar viena mintis – jei elektros „degalinėje“ užtruksi 5 valandas, niekas net nebandys važiuoti elektromobiliais, viskas vėl žlugs. Reikia „pakrauti“ greitai. Kaip? Taip, kaip užpilamas bakas degalais – tuščias bakas iš esmės pakeičiamas pilnu J Taip ir išsekusi baterija ištraukiama, ir įdedama nauja – pilna. Tas jaunas žmogus - Shai Agassi. Jis nusprendė pagaliau imtis elektrifikacijos iš esmės: sukurti „akumuliatorių keityklų“ ir „akumuliatorių krovyklų“ tinklą, kuris garantuotų, kad gali keliauti praktiškai neribotą atstumą (bent jau tol, kol esi „keityklų“ ir „krovyklų“ tinkle), sukurti standartinį keičiamą akumuliatorių, kad bet kuris automobilis bet kurioje degalinėje tiesiog galėtų pasikeisti tuščią į pilną, ir – svarbiausia – atskirti elektromobilį nuo ... akumuliatoriaus! Jo didžiausia pasiūlyta inovacija – paprasta, kaip penkios kapeikos, akivaizdi, ir, galbūt, ne kartą aptarta anksčiau. Tiesiog niekas nesiryžo taip energingai imtis ją įgyvendinti. Jis nusprendė, kad, kaip ir įprasto automobilio atveju, kuras turi būti atskirtas nuo automobilio. Vienintelė elektros problema – jos negalima laikyti skystyje (nors faktiškai jau sukurtos specialaus skysčio technologijos, leidžiančios tiesiog tikrąja to žodžio prasme užpilti akumuliatorių nauju, elektros pakrautu skysčiu), todėl tenka pakeisti „kurą kartu su visu baku“. Juk iš principo, ir benzino atveju galima išimti tuščią baką, ir vietoje jo įstatyti pripildytą baką. Tačiau tai tiesiog – mažiau praktiška. Paprasčiau tiesiog papildyti kuro. Bet akumuliatorių atveju – priešingai. Tai – kieta dėžė, kuri sveria apie 200 Kg. Nesunku ją ištraukti, ir pakeisti kito tokia pačia dėže. Reikia tik vieno – standartizacijos. Jei visose „akumuliatorių keityklose“ galėsit rasti lygiai tokius pačius akumuliatorius (tik pakrautus iš anksto, žinoma), bus galima keliauti juos keičiant praktiškai neribotus atstumus. Lieka „tik“ sukurti tą standartą, ir sukurti kiek įmanoma platesnį „akumuliatorių keityklų“ tinklą.

Tas „tik“ ir yra didžiausia problema: degalinių tinklai egzistuoja dešimtmečius, jos buvo statytos nuosekliai, viena po kitos, palei naujai statomus kelius, investuodavo į jas šimtai ar net milijonai investuotojų, o procesas vyko visgi – gana lėtai. Todėl tas tinklas toks „pigus“ – daugelis degalinių jau atsipirko keletą kartų, užima savo rinkos dalį, „iš to gyvena“, ir jų nežavi, kad kas nors tą „pragyvenimą“ gali atimti. Naftos biznis – labai galingas, labai turtingas, turi labai daug rėmėjų ir draugų. Be to, jei jau yra tinklas – kam reikalingas naujas? Jei jau yra tinklas – naujas bus akivaizdžiai brangesnis. Shai Agassi nuomone ir taip, ir ne. Kaip jis numatė imtis „elektromobilizacijos“? Jis nusprendė užsiimti izoliuotomis rinkomis. Tarkime – salomis. Tarkime, pradėti nuo Havajų, kur atstumai nėra tokie jau dideli, o „išvažiuoti“ iš jų galima tik laivu ar lėktuvu. Taigi, ideali rinka elektros tinklo išbandymui. Antroji vieta, kurią jis pasirinko pilotiniam projektui – izoliuotas priešiškų arabų Izraelis. Trečioji vieta, kurią jis pasirinko – akivaizdžiai nepanaši nei į Havajus (kur šilta ir gera), nei Izraelį (kur sausa ir šilta). Tai – Danija. Danija yra ne šiaip šalis – tai vėjo jėgainių pagamintos elektros lyderė pasaulyje. Jau apie 20% Danijai reikalingos elektros pagamina vėjas. Iš esmės, tokie elektromobiliai būtų visiškai ekologiški – 0 g CO2/100 km. Danijoje – labai drėgna (kaip ir pas mus) ir šalta. Tai ideali rinka naujosios koncepcijos testavimui. Be to, Danija sąlyginai irgi izoliuota. Juk tai – pusiasalis ir salos.

Tinklą sudarys krovyklos ir keityklos. Krovyklos – tai elementarus stulpelis, panašus į mokėjimo už automobilio stovėjimą (gal net tas pats galėtų būti). Išsitrauki iš jo laidą, įkiši į kištuką automobilyje ir – krauni. Perki ne pakrovimą, o „perpumpuotas“ KWh. Čia kaip mobiliu telefonu – minutes J Vėlgi netikėtai sugrįžtame prie keistos analogijos – atrodytų, kas gi čia bendro, bet pasirodo – net labai daug. Jei žmogus dabar perka benziną, dyzeliną, tai elektros atveju – kilovatvalandes, kurias labai lengva paskaičiuoti ir elektroniniu būdu priskirti konkrečiam automobiliui ir jo savininkui nusiųsti sąskaitą. Dėl to tiesiog krausime automobilius ten, kur galėsime, o mėnesio pabaigoje, priklausomai nuo pasirinkto „apmokėjimo plano“ tiesiog apmokėsim sumą. Bet tai tik pusė sprendimo. Antroji pusė – tai keityklos. Jei jau matome, kad krauti tiesiog nebespėjame, sukam į artimiausią keityklą ir per 2 min. ištraukiam „tuščią“ (ar pusiau „tuščią“ – tą juk labai nesunku pamatuoti šiuolaikinėmis priemonėmis)  ir įdedame „pilną“. Ir važiuojam dar kokius 200 km, o gal ir daugiau.  Kaip pademonstravo Shai Agassi savo eksperimentinėje „keitykloje“, keitimo procesas trunka tikrai tik 2 min. Viską atlieka robotai-automatai, todėl viskas yra labai greita ir tikslu. Atsiskaitymo klausimu irgi nėra, vėlgi – savininkas tiesiog gaus sąskaitą mėnesio pabaigoje. Bus atimtas likę „elektros kiekis“ sename akumuliatoriuje iš „kiekio“ naujame.

Čia kaip tik laikas pakalbėti apie elektros ir naftos kainą.... Visi gerai žinome, kad gaminti elektrą atominėse elektrinėse – labai pigu. Hidro – brangiau. Naftos/duju – brangiau,  vėjo – dar šiek tiek brangiau.Elektros kWh kainuoja apie 40 ct – tokia kaina atsiranda sudėjus gamybos, perdavimo ir paskirstymo kaštus ir pridėjus pelną. Esmė tame, kad perduoti ir paskirstyti elektrą aišku, kainuoja tiek pat. Bet pagaminti – gana smarkiai skiriasi. Dujos ir nafta – brangsta. Vėjo elektrinės – pinga, tampa efektyvesnės, našesnės, todėl vėjo elektra pinga. Biodegalų kaina gerokai mažesnė, nei naftos, jau dabar – bet turi trūkumą, kad atima laukus iš maisto gamybos. Dujos ir nafta ne tik brangsta, bet ir siaubingai teršia aplinką CO2 ir kitomis medžiagomis, keičia klimatą. Be to, dujas ir naftą valdo vos kelios šalys pasaulyje, ir kaip tyčia, dauguma jų – labai priešiškos Vakarams (dabar ir mums – juk mes jau Vakaruose, jų požiūriu J), labai nestabilios, karingos. Be to, pasaulyje atsirado labai didelė vartotojų konkurencija – Kinija, Indija staiga atsirado toje rinkoje, ir prisipirko milijonus automobilių, be to ir jų ekonomika auga. Todėl naftos ir dujų kaina – tik augs. Nereikia turėti iliuzijų. Kaip greitai augs – neaišku. Bet augs. Todėl ilgainiui tokia elektra taps brangiausia. Vėjo, saulės, bio, hidro, o juolab atominė bus daug pigesnė. Net ir šiandien benzino litro kaina 3 litai, o elektros kWh – 40 ct. Po mums labai skausmingo atominės uždarymo mes turėsim greičiausiai jau kitą kainą. Ji bus apie 50, galbūt 80 ct (juodojo scenarijaus atveju). Dėl to kainų skirtumo važiuoti elektromobiliu yra keletą kartų pigiau, beveik 10 kartų. Bet tai dar ne viskas. Elektromobilis neteršia oro (bent jau ten, kur važinėja. Kas kita – ten kur elektra gaminama J). Elektromobilio priežiūra iš esmės paprastesnė, nei vidaus degimo variklį turinčio: nėra reikalo keisti tepalus, nėra reikalo keisti/papildyti aušinimo skystį (nes variklis beveik neįkaista), stabdžių kaladėlės irgi dėvisi daug mažiau, nes dažniausiai stabdymui naudojama „priešinga variklio eiga“, kada stabdymas paverčiamas elektros generavimu - krovimu. Apskritai – konstrukcija netgi paprastesnė (atmetus elektronikos subtilybes, kurių apstu ir įprastiniuose šių dienų automobiliuose): nėra greičių dėžės, transmisija daug paprastesnė, arba jos net gali nebūti (jei elektros varikliai talpinami tiesiai ant varančių ratų ašių), nėra radiatoriaus, starterio, benzino bako, kuro siurblio, tepalo siurblio ir t.t. Elektros variklio resursas – beveik beribis, palyginus su vidaus degimo, kurie paprasčiausiai susitrina ir sudega. Tiesa, elektromobilis turi ir trūkumų – jis jautrus šalčiui: baterijos, kaip žinia, nemėgsta šalčio. Nėra perteklinės šilumos, todėl šildymui reikės naudoti akumuliatorių šilumą. Taip pat ir vėsinimui.  Taip pat ir vairo stiprintuvui, stabdžių stiprintuvui ir t.t.

Viską sudėjus ką turime? Nafta brangsta, vėjas – pinga. Pagaminti elektrą didžiulėje elektrinėje (atominėje, hidro, vėjo, saulės, bio, netgi dujų/naftos) – kur kas racionaliau, nei milijonuose automobilių deginti tą pačią naftą ir teršti neefektyviai po pat savo nosimi. Ir pigiau. Todėl elektromobilizacija savaime sumažintų netiesioginius, bet esminius – ekologinius, planetos atšilimo, kaštus. Kita vertus, važiuoti tiesiog būtų pigiau. Net ir investavus į tą naują brangią krovyklų ir keityklų sistemą, pačius elektromobilius. Mat, mes pirktume tik patį „mobilį“, o jau „elektrą“ (t.y. akumuliatorių) – tiesiog nuomotumės, pirktume tik kWh. Taigi, pats „mobilis“ kainuotų kur kas pigiau, nes mums nereiktų pirkti akumuliatoriaus. Na, kol kas ne taip jau ir pigiai L . Mažutis „Mitsubishi“ „MiEV“ („Colt“ dydžio) kainuos apie 40.000 USD/120.000 Lt. Shai Agassi bando sukurti elektromobilius, kurie kainuotų tik truputį daugiau, nei įprasti. Bet juk ir vėjo jėgainės prieš 20 metų buvo per brangios. Šiandien jau ne. O kompiuteriai šiandien kiek atpigo? O mobilūs telefonai? O LCD televizoriai? Manau, ir elektromobiliai staigiai atpigs. Per kelis metus jų kaina, spėju, kris bent pusiau. Ir Vakarų pirkėjams taps prieinama. Be to, yra dar ir tarpinis sprendimas – hibridai. Kol kas baterijos tikrai nelabai tvarios. Gal bent dešimtmetį galima būtų padaryti kompromisą, 80-90 proc. laiko važiuoti elektra, 10-20 proc. benzinu. Vien tam, kad kainos sumažėtų, o akumuliatoriai dar patobulėtų.

Kodėl aš apie visa tai taip daug kalbu? Norėjau įtikinamai pademonstruoti, kad Lietuva gali būti šių pokyčių centre. Pokyčiai tvenkėsi dešimtmečius: 1973 metų naftos krizė, Pasaulio atšilimo krizė, pastaroji Pasaulinė finansų krizė, pastarieji naftos karai Irake. Galų gale susikaupė ir pradeda pratrūkti. Lietuvoje irgi kaupėsi – bet kažkaip į priešingą pusę. Uždarome atominę elektrinę ir neturime net kaip elektros pasigamint. Vietoj pigesnės turėsim brangesnę. Bet pats laikas atsisukti ir vėl pagaliau judėti į priekį: pasistatyti atominę, daug vėjo jėgainių, pasistatyti keityklų ir krovyklų, galbūt net įsivelti į elektromobilių gamybą (tam mes turime visas reikalingas žinias ir kvalifikaciją ir netgi tokios srities įmonių) ir pabaigti su nafta. Visiškai. Remiantis Leninu, tai būtų jau visiška elektrifikacija. Na, beliktų dar tarybų valdžia ir ... Bet ar mums reikalingas komunizmas? J Mums reikalinga energetinė nepriklausomybė, mums reikalinga švari aplinka, mums reikalinga turtinga ir laisva šalis. Mums tikrai pats laikas įsivelti į elektromobilizaciją. Tam turime motyvą, sugebėjimus. Na, trūksta kapitalo, bet kam dabar gerai? J Tai ir būtų tas darbas, po kurio iš krizės mes išeitume ne tik su praradimais, bet ir su aiškiu laimėjimu.