Interneto "tamsioji" pusė. PART II. Kokia esminė problema ir kaip ją taisyti?

Kai jau žymiai tiksliau nustatėm priežastis, dėl kurių atsirado vis netolygesnis pajamų pasidalinimas visuomenėje, reikia paklausti, ar atsakas, kurio imasi vyriausybės - adekvatus? Ar bus iš valstybių vadovų veiksmų kokia nauda?

Mat, Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje (manyčiau - ir Vokietijoje, ir daugumoje kitų post-industrinių valstybių) 85% piliečių dirba virš "robotų", todėl jiems taip smarkiai imigrantų - "po-robotinių", pigių fizinių darbininkų, nes jie patys tokių darbų jau 20-30 metų nebenori dirbti ir nebemato prasmės.

Tuo tarpu tokiose valstybėse, kaip Lietuva - apie 60-70% žmonių vis dar yra "po-robotinėje" sferoje: nėra pas mus tikrai aukštų technologijų koncernų, kurie būtų pajėgūs pasamdyti bent 60-70% darbo jėgos.
Juk svarbu ne, kad būtų aukštųjų technologijų fabrikai ir įmonės. Svarbu kokią dalį nuo darbo jėgos tokios įmonės sudaro, kiek kritinės masės jos pasamdo darbo jėgos.
O kadangi Lietuvoje pasamdo labai mažai (vos keli procentai, iki 10%), tai didžioji visuomenės dalis skendi išnaudojimo gniaužtuose, ir dėl mažų pajamų nemato visiškai jokių perspektyvų čia ką nors pasiekti.

1. Ką daryti? Kokią išvis problemą reikia spręsti?
Mano supratimu, Lietuvos atveju, pati didžiausia problema skamba taip:

• Motyvacijos praradimas, nes nesimato ŠANSO perlipti į bet kiek geriau apmokamą darbą (t.y. sąžiningu keliu: dėl pastangų, ryžto, lojalumo, nuolatinio tobulinimosi ir pan.).
• Dėl motyvacijos praradimo - bėgimas iš Lietuvos, masinė emigracija.
• Dėl masinės emigracijos - totalus ekonominio potencialo ir netgi galimybės susikurti aukštų technologijų ekonomiką praradimas (nes emigruoja, kaip žinia, dažniausiai talentingiausi).
• Taigi, esminė problema, kurią reikia spręsti, ir kurios, mano supratimu, mūsų valdžia net nesuvokia, nes nesunku pastebėti, kad ir Vakaruose problemos priežastį pastebėjo ką tik, - motyvacijos sugrąžinimas 99% dar čia likusių, ar nesunkiai atviliojamų atgal tautiečių.
• O dar tiksliau ir konkrečiau - visuomenės socialinio mobilumo atkūrimas, apeinant kompiuterių sukurtą prarają, ar kažkaip ją peršokant.

Turbūt čia neminėjau (blog'e, o tik AZET straipsniuose), o gal tik pamiršau, tačiau apie 2002 metais turėjau tokį seminarą, kurio metu susipažinau su tokiu Šveicarijos piliečiu, juodaodžiu, gimusiu ir augusiu JAV, ir paskui persikėlusiu gyventi i Šveicariją bei vėliau gavusiu jos pilietybę.. Ta prasme, tokiu totaliai globaliu piliečiu. :) Bėda tik, kad nefiksavau ir neprisimenu jo vardo dabar, visgi, 10 metų... tada dar blogo nerašiau, gaila :(
Jis man ir kitiems jo seminare dalyvavusiems lietuviams pasakė labai paprastai (vos ne citata): XXI amžius - didelių valstybių amžius, tokių kaip KINIJA, INDIJA, ir kitos Azijos šalys, nes jos yra didelės ir VIENTISOS REGIONINĖS rinkos. JAV ir ES reikšmė mažės todėl ir tiek, kiek jos tampa mažomis rinkomis. ES tampa maža rinka todėl, kad joje gyventojų nedaugėja (beveik, išskyrus musulmonus, tuos pačius juodukus ir kitus emigrantus - vis gi jų dar nėra taip daug, kritinės masės trūksta). O 0,5 milijardo (kiek dabar yra ES) toli gražu nepakanka konkurencijai su 1,4 mlrd. kinais ar beveik analogiško dydžio Indija. Nesunku šitam kontekste pastebėti, kad JAV seksis dar blogiau, nei mums, nes ES dar gali šį tą prisijungti (atseit - Turkija, Ukrainą, Baltarusija :) ir galų gale netgi pačia Rusiją, kai tik ji nustos mojuoti atominėm raketom, taigi,dar apie 300 mln. žmonių, o JAV lieka tik Kanada ir Meksika, kas net ir tuo atveju ją palieka prie ~450 mln.). Nes XXI amžius bus demografijos amžius. Ne technologijų, koks buvo XX amžius, o demografijos.
T.y., anot globalinio šveicaro iš JAV (kelių labai rimtų ir gerbiamų universitetų profesoriaus, beje, abejose Atlanto pusėse), šitas amžius - gyventojų SKAIČIAUS amžius.
Ir turiu labai atvirai pripažinti, kad viskas, ką išgirdau tądien per šį  dešimtmetį pasitvirtino.
Klausimas, ar šio mįslingo profesoriaus prognozės tiksliai įsigyvendins visą šimtmetį? Neaišku, ir greičiausiai paklaidų tik daugės (na, kad ir jo įsitikinimas, kad ne už ilgo prisijungs Turkija, Rusija... kažkaip toli dar iki to - politika ir toliau dominuoja šiuo klausimu virš ekonominių motyvų).

Bet ne tame esmė  - esmė tame, kad jis viską suvedė į žmonių skaičių. Ir pirmame dešimtmetyje atrodė, kad viskas taip ir vyksta - kuo daugiau žmonių, tuo didesnė ir įvairesnė rinka, daugiau nišų, daugiau galimybių rasti savo verslui vietą, didesnis užimtumas, našesnė ekonomika, didesnis augimas... pasaulinis dominavimas. Kurį mes vis labiau pastebim, kai kalba sukasi apie Kiniją.

Tačiau, štai dabar, su ROBOTŲ IŠGRAUŽTA MOTYVACIJA, mano supratimu, taisyklės po truputį keičiasi. Dabar kyla 2 klausimai:

1. Kaip sugrąžinti motyvaciją? Kaip įrodyti žmonėms su vidutiniais gabumais, kad jų vidutinė veikla ir sąžiningumas galų gale duos grąžą (karjerą, normalią - orią - senatvę, gerovę ir pan.)?
2. Kaip užtikrinti realų, naujais pagrindais (nes akivaizdu, diagnozavom - senieji nebeveikia) sukurtą visuomenės socialinį mobilumą (galimybę realiai kilti karjeros laiptais, "siekti svajonės") per sąžiningą veiklą?

Ir čia aš pasirodysiu įtartinai piktybiškas, bet šiais neordinariais laikais reikia ir neordinarių priemonių...

Sugrąžinti motyvaciją industrinės revoliucijos laikais pavyko per mokslo visuotinį prieinamumą: kuo daugiau žinių pats susirenki, kuo daugiau sertifikatų ir laipsnių gauni, tuo platesni vartai atsiveria, tuo didesnės įsitvirtinimo garantijos. Deja, fiksuoti bakalauro laipsniai, magistro vardai ar netgi daktaro ar profesoriaus laipsniai šiais laikais nieko ypatingai negarantuoja... gali likti be darbo ir likti ten dugne, o habilituotų daktarų dabar kaip niekad daug prigeneruojama....Aš netikiu, kad išsilavinimo dar didesnis pagerinimas duos juntamą motyvacija ir juntamą socialinį mobilumą. Čia aš nesutinku su Robert Reich. Man atrodo, kad robotų išgraužos tokiu būdu įveikti nepavyks. Ar jūs įsivaizduojat, kad VISI žmonės įgytų daktaro laipsnius ir ne vienoje srityje, o bent keliose? Kiek tam reiktų laiko mokslams? Hmmm. Ir ką tai duotų praktiškai, jų produktyvumui ir jų reikalingumui darbo rinkoje? Manau, kad niekingai mažas inkrementinis poveikis tebūtų.

Jau senokai ne su vienu žmogum esu aptaręs, kad realiai darbuotojų tiek kiek jų yra dabar - nereikia. Paradoksas, bet šiuolaikinė ekonomika kaip tik taip ir reaguoja - atsikrato nereikalingų darbuotojų ir nepaisant to - didina našumą ir didiną pelną. Kodėl? Todėl kad didžioji dirbančių žmonių dalis iš tiesų nieko negamina, jie tik reikalingi, kad būtų motyvuoti, kad norėtų prasmingai gyventi. Viską jau kuris laikas mums gamina mašinos, o pastaruoju metu - robotai ir kompiuteriai. Mes dirbam tik "dėl savęs", dėl savo asmeninio prasmingumo, nes....

1. Antraip neturėtume realiai ką veikti;
2. Antraip nebūtų jokio realaus pagrindo mums mokėti algą, kad mes galėtume visa tai, kas pagaminta nupirkti ir vartoti.

Ir šita problema toli gražu nėra nauja: ji egzistuoja nuo pat Depresijos laikų. Tai buvo kone pirmas kartas šiuolaikinėje istorijoje, kai valstybės vadovai suprato, kad pagaminti yra paprasta - suvartoti sunku. Paradoksas, bet jau tada visų tų darbuotojų - nebereikėjo. Kad jų vėl "prisireiktų" buvo sukurta "transfero" sistema: mokesčiais, darbo laiko trukmės, darbo vietų kokybės, įvairių gyvenimo kokybės standartų įvedimu buvo dirbtinai didinamas poreikis darbuotojų skaičiui didinti ir juos išlaikyti. Nes taip buvo naudinga pačioms kompanijoms, nes taip atsirado didelės vartotojų armijos ir augo pelnai.

Nenuostabu, kad Goldrat'as su savo "Kritine grandine" nesunkiai suranda po šiai dienai apie 60-70% beprasmiškai švaistomų resursų daugumoje įmonių: taip ir turi būti, nes niekas to pernelyg našaus modelio nesiekė.... SAMONINGAI. Nuo pat 1934-ųjų "New Deal" laikų. Bent 50 metų viskas buvo daroma priešingai.

Bet štai GOLDRAT'as netikėtai "įžvelgia" kad masę žmonių galima išmesti, nes jie nieko kompanijose neveikia, arba galima išsiversti su 1/10 jų. Nieko jis neįžvelgė, tiesiog, per 50 metų net ir aukščiausi TOP menedžeriai pradėjo pamiršti, kaip viskas realiai atrodo tiek ekonomikoje, tiek ir versle, ir kam reikalingas ir kokią naudą sukuria tas "balastinės armijos laikymas" kompanijose: VARTOTOJŲ gamybai, va kam jie buvo visi reikalingi.

O kaip šalutinis VARTOTOJŲ gamybos efektas: socialinis stabilumas, nes:

1. Turintys darbą, kylantys karjeros laiptais, "realizuojantys svajones" žmonės juk neis revoliucijų daryti? ir kada paskutinę revoliuciją matėte, tarkim, nuputusioje Švedijoje? Reformacijos laikais, apie 17 amž. vidury, berods... Senokai.
2. Prasmingumas daugeliui vidutinių gabumų žmonių. Jie tiesiog gyveno prasmingai - dirbo, sąžiningai, kilo karjeros laiptais "už pasiekimus" ir nuopelnus, ir pagaliau - pakilo. Tai - nuramina, tai stabilizuoja, suteikia "socialinio saugumo jausmą" tautai, masėms.

O Goldrat'as su savo kompiuteriais ėmė ir tik "šnai" per pačius gerovės visuomenės pamatus - našumo, mat, jam našumo, bet kokiom priemonėm. Vat, mes ir turim Goldrat'inį variantą ir jo pasekmes: pasaulis tampa vis nestabilesnis (dėl globalumo, JAV vaidmens susilpnėjimo, daugiapoliškumo, globalios konkurencijos ir beprotiško technologijų vystymosi greičio ir pan.), kaip atsakas - įmonės tampa vis našesnės, o po to kaip paskmė - vis daugiau kompiuterių, vis mažiau žmonių, vis labiau "kontroliujama" vidinė įmonių struktūra (juk visi žinome, kad ITT tinklą valdyti kur kas paprasčiau, nei 1000 darbuotojų, su jų ligomis, motinystės atostogomis, atostogomis, mirtimis, išėjimais netinkamiausiu momentu iš darbo pas konkurentą (!!) ir t.t.), vis daugiau kompiuterių vietoje darbuotojų.

Taigi, nuskambėsiu, kaip minėjau, neordinariai, gal net kiek atžagariai, bet, mano supratimu, motyvacijos atstatymui reikalingas ne kas kitas, o dar didesnis dirbtinis darbuotojų samdymas, tam, kad būtų sukurta didesnė vartojimo rinka ir visos tos technologijos prigamintų visiems dar daugiau gerovės. Kaip to pasiekti?

• Per pasaulines konvencijas (nes problemos - jau seniai globalios, ne regioninės), kuriomis turi būti RIBOJAMAS griežtai darbo laikas (tiek per dieną, tiek per savaitę, tiek per mėnesį). Taip esamo darbo kiekis gali būti paskirstomas esamiems bedarbiams ir dirbantiems. Natūralu, kad FOXCONN (Apple vasalo Kinijoje) "lankstumas" su tokiu mano pasiūlymu - nesuderinamas. Nu niekaip. 12 val. darbo diena, miegas bendrabuty prie fabriko, darbas naktimis savaitgaliais "pagal poreikį" - na, NIEKAIP.  Ką tuo tarpu daro ES, LT ir visų kitų šalių valdžia? Liberalizuoja darbo rinką....Man tai skamba kaip puota maro metu. GARANTUOTAI bus neproduktyvu.
• Nauji verslo organizavimo metodai. Goldratt'as buvo teisus - tikrai nėra prasmės 70% gyvenimo laiko švaistyti idiotiškuose posėdžiuose, kuriuose nuolatinės razborkės prie nieko nevedam ir kur gali prasėdėti kelis mėnesius net netaręs nei žodžio... Reikia organizuoti darbą būtent per "long-tail": kada nori - dirbi, kada nori - ne. Dirbi tiek, kiek pajėgi ir kai gera nuotaika. Kai bloga - tiesiog nedirbi.
• Kelti mokesčius ir kelti atlyginimus. Mokesčius kelti TOP 1% ir konkrečiai. Dėl statistikos ir kritinės masės dėsnių dabartiniai milijonieriai ir ypač milijardieriai vis mažiau patys "kalti" dėl savo pinigų. Dėl to kaltas tik "Long-tail" efektas, padangi sutraukia didelius pinigus dar greičiau ir dar našiau, nei kada nors anksčiau. tai jei jie nenusipelno dėl savo milijardų niekuo, kodėl jiems juos palikti? Tai socialiai tiesiog pragaištinga. Iš tų pinigų kelti algas. O vat čia aš nuskambėsiu kurioziškai....
• Industrinės revoliucijos rezultatas - Didžioji Depresija ir apie 30+ proc. nedarbas JAV ir visam tuomečiam industriniam pasauly. Depresijos sprendimas? Dirbtinė samda, "gerovės valstybė". Bet visgi, reikėjo dirbti, kad ir beprasmišką darbą, kad pinigus gautum. Apie ką aš kalbu?
• Čia aš ir patiksiu dešinės pakraipos aktyvistams ir tuo pačiu jiems nepatiksiu stipriai. Motyvacija turi būti. Žmonės turi būti samdomi, jie turi turėti motyvą gyventi, dirbti, turėti poreikį siekti kažko (karjeros :) tarkim, o vis labiau aiškėja, kad ko kito...), ir jie turi gauti pinigus už pastangas. Bet, kad jie galėtų normaliai pra-gyventi ir tinkamai vartoti robotų išgraužos produktus, jie turi gauti pakankamai dideles pajamas.. O vat čia ir klausimas - už ką? Už darbą? Ar už.... sąžiningą ketinimą ir norą prisidėti prie vertybių kūrimo? T.y. tiesiog už ketinimus ir nuolatinį rodomą entuziazmą, o ne už konkretų produktą. Mat, kokia prasmė mokėti už produkciją, kai robotai vistiek pagamina tūkstančius kartų pigiau, greičiau, ir kokybiškiau?
• Mokėjimo pagrindas turi būti "NEPARAZITAVIMAS", o mokėjimo sumos paskaičiuojamos tokiu principu: daug aktyvumo rodai, ari - gauni daugiau, pagal koeficientą; mažai rodai aktyvumo, tingi, gauni tiek mažai, kad nenorėtum būti parazitu, kad tave žemintų tavo labai jau ribota fizinė ir... socialinė (juk tai Facebook epocha, right?) ... realybė.

Taigi, su motyvacija - išsiaiškinom. Kaip dabar sugrąžinti visuomenei mobilumą? manau, valdžia (visame pasaulyje, ta prasme) turi kurti specialią labai gerai apmokamą profesiją - "mobilizatorius". Kurie būtų apmokami tuo geriau, kuo geriau "mobilizuoja", t.y. gautų 2-3-10 kartų vidurkį viršijantį atlyginimą už tai, kad sugeba "parazituojančius" įtraukti į ekonominę veiklą. Steigti elementarias premijas, kurias gali gauti ne už produkciją, o už... socialinį aktyvumą, socialinį darbą, socialinius pasiekimus. Taip pat ir tiesiog - už aktyvumą.

Nes panašu, kad jau rytoj robotų išgraužos išgrauš vis daugiau likusių darbų, ir liks tik TOP 1% su 99% pajamų ir visi likusieji, su 1% pajamų. Tada TOP 1%ims "goldratt'inti", t.y. paprasčiausiai - dar labiau taupyti, ir ekonomika sustos visiškai :)

Linkėjimai tiems, kas iki čia datrauke :)