Kodėl Kinijos BVP augo supersparčiai (vid. 10% per metus) 30 metų, bet dabar - nustojo? Keliais suprantamais sakiniais.

Kodėl Kinijos BVP augo supersparčiai (vid. 10% per metus) 30 metų, bet dabar - nustojo? Radau puikų straipsniuką tuo klausimu kaip visada Roubini blog'e.
Keliais suprantamais sakiniais perteikiu idėją super tingiems (arba neva tai super užimtiems... čia kaip pažiūrėsi), kurie skaityti tingi:

• Kai viskas prasidėjo 1978 m. Kinijos kaime gyveno  apie 75% gyventojų. Mieste - tik apie 25. Tai buvo labai agrarinė šalis. 
• BVP buvo apie 300 milijardų USD (1978). Dabar  - daugiau nei 10 trilijonų (2015). Paaugo 35 kartus. Palyginimui, Lietuva per 20 metų (nuo ~1995 iki 2015) padidino savo BVP 3,5 karto.
• Tada 1979 atėjo į valdžią Deng Xiaoping ir nusprendė šalį modernizuoti: kaimiečius į miestus, žemės ūkį - į industrinę gamybą.
• Kaip tą padarė?
• Darbininkams miestuose davė didesnę algą negu kaime. Gerokai (3-4 kartus). Bet - fiksuotą, nuo infliacijos praktiškai nepriklausančią. Ir liepė taupyti (nes komunistų partijos valdomoje Kinijoje praktiškai nėra socialinės paramos sistemos - pasenai ir dvėsk. Taip taip, keista, bet tai - faktas, skaitykit originalų straipsnį atidžiai).
• BVP augimo mechanizmas veikė labai paprastai: 
• pigi kaimo darbo jėga (apie 700 milijonų, per 30 metų) atkeliaudavo į fabrikus pajūrio megalopoliuose, dirbdavo iki išprotėjimo, ir gaudavo apie 3-4 kart didesnę algą nei kaimiečiai, kurios neturėjo kaip išleisti, nes klaikiai bijojo dėl savo ateities (nes nėra jokios socialinės paramos sistemos net pensininkams - juokingos pensijos net mūsų, lietuvių akimis).
• Todėl taupydavo, kaip išprotėję valstybiniuose bankuose, kurie mokėdavo juokingas palūkanas už indėlius (vid. 2,7%  per metus, kaip vidutinė infliacija buvo apie 4,5% per metus). 
• Taigi, faktiškai jų santaupas valstybė paprasčiausiai iš dalies nusavindavo. 
• Kodėl nebuvo kur kitur investuoti santaupas ir gauti didesnę, nei valstybės siūloma, kapitalo grąžą (akcijas, obligacijas, savo verslą, smulkų verslą ir panašiai)? Todėl, kad valstybė (primenu - komunistų partijos valdoma) paprasčiausiai to neleido. Taškas. Varžtus atpalaiduoti pradėjo tik apie 2012 metus.
• Tuos indėlius valstybės bankai (State-owned-banks=SOB) skolindavo valstybės valdomoms įmonėms (State-owned-enterprises=SOE). Pigiai. Nes indėliai tai buvo labai pigūs! 
• Skolino investicijoms, plėtrai, infrastruktūrai: uostams, keliams, geležinkeliams, gamybos įrangai, statyboms. Taip pagrindinio kapitalo formavimo (investicijų) dalis BVP vis augo, kol nuo 25% 1979 pasiekė 49% 2012 m. (dabar truputėlį nusmuko). 
• Palyginimui, pasaulyje (likusiame, be Kinijos) pagrindinio kapitalo formavimo (investicijų) dalis BVP vis mažėjo: nuo 25% 1979 iki ~22% 2015.
• Dėl tokios unikalios BVP struktūros lemiamą vaidmenį Kinijos ekonomikos augime visus tuos 30 metų vaidino investicijos.

Taip ir varė 30 metų. Kol nutiko štai tokie dalykėliai (ir viskas baigėsi, bet vėlgi, praktiškai mes - likęs pasaulis - su tuo neturim praktiškai nieko bendro):

• 1979 kaimiečių buvo apie 700 milijonų. Dabar - tik apie 400 milijonų (nors ir priaugo per tą laiką, bet ne tiek). Migracija iš kaimo į miestą sustojo apie 2014 metus, ir buvo vos apie 50 milijonų. 
• Nėra pigios darbo jėgos - tenka kelti atlyginimus. Atlyginimai, kilę 3 kartus lėčiau nei BVP 30 metų, per paskutinius kelis metus susilygino su BVP augimu (beveik, nebūtų komunistų partija... ;))
• Be to, 1979 m. kinams uždraudė turėti daugiau nei 1 vaiką. Tokiu būdu neteko apie 270 milijonų negimusių kūdikių. Dėl to išsibalansavo "jaunas išlaiko senus" sistema: dabar 1 kinui tenka 2 tėvai. Kai vos prieš 30 metų buvo atvirkščiai - 2-3 vaikai išlaikė 1 senolį. Dabar, kadangi Kinijoje (pasikartosiu, nes tą labai sunku priimti, kalbant apie komunistinę valstybę) nėra socialinės sistemos (tarkim, pensija būtų Lietuvos mastais 100 EUR, kad geriau įsivaizduotume situaciją), vaikams kliūva labai sunki našta išlaikyti ne tik save (iš santaupų, kurių dalį nuolat nuvagia valstybė), bet dar ir tėvus, 2. Nes brolių ir seserų tai nėr.
• Ir dar - pasikeitė svarbiausias niuansas dėl santaupų: rinka sugalvojo, kaip apeiti valstybinius bankus (SOB) ir skolinti per šešėlinius bankus, kur gerokai didesnės palūkanos. Dėl to santaupų srautai pasuko lauk iš valstybinių bankų (jei aš bučiau taip motyvuotas, kaip kinas, aš tikrai taip daryčiau). valdžia, beje, nelabai ir kovoja su tais šešėliniais bankais, kaip jie vadinami.
• Taigi, Kinija staiga (po 2011 atšokimo po krizės) nustojo augti po 10% per metus ir perėjo prie 7,5%, paskui 7%, o galiausiai jau tie 6%, nes abu jos varikliai (neribota pigi darbo jėga iš kaimo + pigios santaupos, kurias galima reinvestuoti, nebijant, kad pritrūks pinigų rytoj) nustojo veikti. Kaimiečiai tapo miestiečiais, paseno dėl 1 vaiko politikos, nustojo nešti pinigus į valstybinius bankus, nes nori gauti daugiau pinigų savo pensijai ir dar tėvų priežiūrai (kurių turi po 2 ant galvos).
• T.y. Kinija augo dėl to, kas vyko jos viduje. Išmintinga, "valstybiška", gal kiek komunistiškai anti-žmogiška, bet efektyvi augimo politika padarė ją jau antra pasaulyje ekonomine galia.
• Taip pat Kinija ir nustojo augti dėl to, kas vyksta dabar jos viduje: tie patys augimo varikliai, kurie veikė taip ilgai, nustojo veikti. 
• Ne veltui Kinija metėsi prie masinės robotizacijos: darbuotojai sensta, o milijardą tai maitint reikės ir rytoj. Kad ir senukų milijardą. Todėl, nors robotų Kinijoje vienam darbuotojui yra 13 kartų mažiau nei Japonijoje, bet tai - jau didžiausia robotų rinka pasaulyje, ir jau tuoj (net šiais metais, greičiausiai) bus didžiausia robotų gamintoja pasaulyje.
• Tokiu būdu "stojanti" Kinija ima paskutinius Vakarų (įskaitant Japonijos, Pietų Korėjos) pranašumo bastionus - gamybos automatizaciją. Dabar Kinija ne tik gamins pigios darbo jėgos pagalba, bet ir robotų. Kam jai parduoti prekes tokiu atveju? Suvartos pati. Panašiai, kaip JAV pradėjo pati išgauti tiek naftos ir dujų, kad pradėjo eksportuoti, o ne importuoti. Taip arabų jėga ir Rusijos diktatūra staiga nuslopo. Dėl to deglobalizacija tik paspartės. Nes Kinija irgi, panašu, nebemotyvuota vis didinti eksportą ir nori persimesti ant savo pačios senukų aptarnavimo.
• Ir atvirai pasakius, visa tai primena 1933-36, kai pasaulio galingiausios valstybės užsidarė protekcionizmo sienomis... Tada muitais, dabar - ekonomine logika.