Apie esminius dalykus. Pinigai

Apie pačią ekonomiką aš jau ką tik pašnekėjau paskutiniame mano įraše apie p. Maldeikienę, kuri labai greitai man priminė prieš dvidešimtmetį studijose įsisavintas tiesas. Tai apie Ekonomikos mokslą (ir kartu apie makroekonomiką) reziumuoti galima tokius esminius postulatus:

• Mūsų poreikiai (ir norai), lyginant juos su turimais resursais - begaliniai;
• Norėdami patenkinta kurį nors iš savo poreikių, turime atsisakyti kitų;
• Renkamės mes pagal kitų, artimiausių duotajam poreikiui, alternatyvos įvertinimą (sąnaudų ir naudos palyginimą). Jei ką nors išsirinkom, tai reiškia, kad artimiausia alternatyva visgi buvo prastesnė (ar subjektyviai, ar objektyviai - čia smarkiai diskutuotinas klausimas ir jis priklauso nuo konkretaus asmens vertybių);
• Ekonomistui nerūpi pinigai, nes jis ne jais matuoja vertę. Vertę ekonomistas matuoja atsisakytomis alternatyvomis ("pirkau VW Golf, o ne Mercedes E140, nes.."; "pirkau šitą - raudoną suknelę, o ne džinsus, nes..." ir t.t.);
• Ekonomika visada remiasi ribiniais dydžiais, ypatingai - ribine nauda, pvz.: pirmas bananas - labai skanus, antras - dar irgi skanus, bet jau žiūrėk ir penkto nesinorės ne tik valgyt, bet ir žiūrėt į jį;
• Makroekonomika kalba apie valstybės (ir didesnio) masto ekonominius sprendimus; Mikroekonomika - apie asmens, įmonės, įmonės vidaus, t.y. "mažuosius" ekonominius sprendimus;
• Makroekonomika vadovaujasi tais pačiais naudos ir sąnaudų (kaštų) įveritnimo ir alternatyvų atsirinkimo principais, kaip mikroekonomika. Tik makroekonomikoje yra dar vienas svarbus niuansas: atskiri individai, elgdamiesi labai logiškai ir racionaliai, gali sukelti labai sunkias makroekonomines pasekmes. Nes makroekonominiai įvykiai susideda iš milijonų atskirų transakcijų (tarp žmonių, tarp įmonių, tarp žmonių ir tarp įmonių, tarp įmonių ir valstybės, tarp žmonių ir valstybės, ir tarp valstybių), kaip iš milijonų molekulių susideda, tarkim, vanduo. Vanduo, kaip žinia, užšąla staiga - prie 0 laipsnių Celsijaus. Ne prie 1 laipsnio  ir ne prie 0,5, ir ne prie 0,1, ir net ne prie 0,01 - prie 0, ant ribos. Tada keičiasi visa vandens būsena. Panašiai prie tam tikros ribos keičiasi ir visos makroekonominės sistemos būsena.

Taigi pradėsiu dar vieną savo "cikliuką" ("Long-Tail" cikliukas jau juda): apie esminius dalykus. Pirmasis tokio pobūdžio straipsniukas jau buvo - Maldeikienės trumpas įvadas į ekonomikos esmę, kad tai - ne apie pinigus, o apie alternatyvas, jų vertinimą, pasirinkimą, įvairiausias ribas.
Antrasis - šis, ir jame noriu kalbėt apie pinigus.
Ekonomika kalba apie naudą ir sąnaudas, matuojamas alternatyviu pasirinkimu/atsisakymu.
Bet mes puikiai žinome, kaip seniai yra pinigai, ir kad jie - labai realiai motyvuoja mūsų elgesį. Ir žinom puikiai, kad šiuolaikinėje visuomenėje (nepasitraukus į olas ar miškus) nebeįmanoma pragyventi be pinigų. Arba tai truks labai trumpą laiką (dar ir nuo klimato ir metų laiko šiek tiek priklauso).

Kas yra (arba turėtų būti) pinigai?
Tai - ekonominių (nuo graikiško žodžio "oikos" = "ūkis") vertybių atspindys ant popieriaus. Kodėl atspindys, o ne vertybė pati savaime? Juk yra toks terminas: "finansinis turtas"? Todėl, kad popieriniai pinigai - nėra vertingesni už popierių, ant kurio jie atspausdinti. Šiais laikais, beje, tai net ne popierius, o tiesiog - įrašas banko ar banko kortelės laikmenoje. Tiesiog, keli baitai informacijos. Tas įrašas gali sakyti, kad tūlas XXXXX turi tiek ir tiek milijonų Lt, bet vistiek, ten bus tik kelis baitus sveriantis įrašas kokio nors banko/ų sistemoje.
Labai sunku žmonėms suvokti šitą dalyką. Oi kaip sunku. Nes taip neįprasta, kad dauguma net pasitikrina, ar tas, kas jiems tą sako - viso proto? Deja, taip yra. Pinigai vertės neturi (nebent, kaip prakuros, po metalinės monetos - kaip antinė metalo žaliava, ir - paradoksas - dažnu atveju monetos metalas ir gamyba kainuoja daugiau, nei jos nominali vertė :) Bet tik monetų atveju. Banknotai, kadangi jie paprastai - daug didesnės nominalios - parašytosios skaičiais ant jo - vertės).
Taigi, kur dabartinės krizės esmių esmė? Šiaip, jei pinigai yra tik atspindys (ant popieriaus, ant laikmenos banke ir pan.), tai jie turi idealiai atitikti realių vertybių kiekį ekonomikoje (tarkime, konkrečiai Lietuvoje). Nominalusis Lietuvos BVP pastaruosius kelis metus yra apie 100 mlrd. Lt. Išeina, kad panašiai tiek ir yra sukuriama Lietuvoje vertybių. Bet iš tiesų pinigų kiekis ekonomikoje ir realių vertybių kiekis (paslaugų ir prekių, pagamintų toje šalyje), deja, beveik niekada neatitinka. "Kodėl?!" - piktai paklausit jūs, ir mesit grandiozinę visada naudojamą frazę: "Aha, sakiau, kad jie pinigus slapta spausdina, ir dėl to jie virsta tualetiniu popieriumi!" Šiaip, jei pinigai jau buvo apyvartoje, nepatarčiau jų naudoti, kaip tualetinį popierių - pinigai tikrai labai nešvarūs :) Bet, rimtai kalbant, pinigų ir prekių yra tiek daug, kad jų "suderinimas" tarpusavy vyksta (jau kuris laikas, pastaruosius kelis šimtus metų, drįstu teigti, tai tikrai, o ypač po Bretton Woods sutarties pabaigos 1971 m.) paprasčiausiai jų daugiau prispausdinant, nei buvo vakar. Kitaip tariant, daroma prielaida, kad BVP nuosekliai auga, tarkim, apie 2-3 iki 4% , ir tiek pat pinigų kasmet "įliejama" į ekonomiką.
Jeigu augimas pradeda didėti sparčiau, jam "aptarnauti" į ekonomiką centriniai bankai įlieja atitinkamai daugiau pinigų. T.y., jei Lietuvos BVP augo po 10 proc. kasmet, tai ir pinigų masė augo bent jau tokiu pat greičiu kasmet, o realiai - greičiau. Nes ne tik ekonomika augo po 10% kasmet, bet ir infliacija buvo po 7-8 ir net apie 10% kasmet, taigi, pinigų per metus ekonomikoje atsirado apie 20% daugiau, nei buvo pernai.
Kitaip tariant - pinigai turi atspindėti ekonomiką kaip įmanoma arčiau jos realios būsenos: jei auga - jų turi daugėti, arba jie turi pradėti greičiau suktis; jei krenta, jų turi mažėti, arba jie tiesiog turi gerokai lėčiau suktis pro ekonomiką.
O šios (kaip ir 1929-1933) ekonominės krizės problema kaip tik ir yra ta, kad pinigai kažkuriuo momentu smarkiai atitrūko nuo realaus pamato - nuo tos realiosios ekonomikos - , ir nukeliavo taip toli, kad dabar jau niekas nesugeba aiškiai pasakyti - KIEK TOLI?
Bet yra keli klausimai:

• Ar kapitalas, kurį mes įsigijome  už tuos "nerealius" pinigus - realus? Ar automobiliai, būstai, keliai, prietaisai, kompiuteriai - yra ar ne? Jie yra, mes juos vis dar turime, ir dauguma tų investicijų, kurias padarėme iki 2008-ųjų vis dar mums tarnauja, yra vis dar realios.
• Tai, jei kapitalas realus, kodėl pinigų neadekvatumas ("piniginio atspindžio iškreiptumas") negali būti paprasčiausiai atstatytas, atstatant VIEN TIK pinigų "iškrieptumą"? Atsakymas yra labai keblus šioje vietoje, bet trumpai atsakysiu taip: bankas, skolinęs jums arba verslui tuo metu atrodžiusius realiais pinigus (nes už juos mes realiai, nors ir brangiai, ši tą juk pirkom, vis gi), dabar tikisi atgauti iš jūsų ne tiek pat vertybių, bet tiek pat pinigų. O kur problema? O problema ta, kad pinigai per pastaruosius kelis metus nepaprastai stipriai DEFLIAVO. 
• Jūs man tuoj atkirsit, kad aš - idiotas, mat realybėje, juk visą laiką (ir aš pats apie tai ne kartą rašiau) buvo infliacija (apie 3-4%, ne mažiau, kasmet!!!). Nepaisant to, tam tikrose situacijose ir tam tikriems asmenims mano žodžiai tuoj pasirodys netgi labai pagrįsti: O KIEK PER 3 METUS ATPIGO BŪSTAS? Nuo 30% iki 50%!!! T.y. nors benzinas ar dujos, ar maistas pabrango vos ne 2 kart per tą laiką,  bet už tai būstai, kuriems ir buvo skolinti PINIGAI, dabar (beveik) 2 kartus pigesni. O jei JŪS konkrečiai skolinotės būstui, tai labai gali būti, kad jūsų turtas šiuo konkrečiu momentu yra NEIGIAMAS: jūs ne tik turit paskolą visam gyvenimui, bet dar ir pardavęs savo turimą būstą skolos nieku gyvu nepadengtumėt...
• T.y. pinigų "iškrieptumas", trumpai šnekant, yra toks: 2 kartus buvo "pervetintas" NT, bet 2 kartus buvo "nupiginta" nafta, dujos, maistas. Taigi, "žirklės" tarp vieno turto vertės (pinigais) ir kito turto vertės (pinigais) buvo....4 kartai!!! 

Iš mano pateikto pavyzdžio matome, kad "iškrieptumas" siekė ne kelis procentus, ir ne keliasdešimt, o, greičiausiai, kelis, ar net keliolika kartų!!!

 

Kokia išvada iš to peršasi? Ar jūs norėtumet parduoti savo būstą, jei pardavę jūs dar liekat su kokių 100 000 kLt skola? Ne. Net negalvosit apie tokio turto pardavimą, kol jo vertė "natūraliai nepakils". O kaip ji gali "natūraliai pakilti"? Per ilgus metus infliacija vėl suvalgys verčių skirtumą tarp naftos-maisto-dujų ir NT, ir NT kainos vėl palengva pradės kilti vien dėl infliacijos. O jau tada (sakykim, po 6-7 metų) jūs pagaliau galėsite parduoti būstą ir už gautus pinigus pagaliau grąžinti bankui jo PINIGUS, ne vertybes. Ir būti bent jau laisvi nuo skolos, nors ir be skatiko kišenėje :)

 

T.y. artimiausius 3 metus jūs - neprekiausite NT vien todėl, kad jums tai klaikiai nenaudinga. Artimiausius 3 metus verslas neinvestuos į jokius naujus projektus, nes jis niekaip negalės atsikratyti senų, jau turimų savo skolų. DĖL TO pinigų iškreiptumas ir sustabdė BVP augimą:

• A. Arba visi pradėjo "laukti geresnių laikų",
• B. Arba daugumai parduoti savo turtą pasidarė klaikiai nenaudinga ir tenka sukandus dantis "iš veiklos" (tarkim - algelės) bandyti pralaukti tą nedėkingą periodą, kol vėl negatyvus turtas pavirs teigiamu turtu (t.y. - realiai vėl skolos pasidarys mažesnės už už jas nupirkto turto vertę)
• C. Niekas negali pasakyti - kada ir ties kokia riba "atsistatys" pinigų iškreiptumas.

Štai, kodėl mes turime krizę. Lietuva prie jos neprisidėjo. Tiesiog, nesuvokė, kad ji ateina neišvengiamai ir jai reikia ruoštis. Bet ir Graikija nedaug teprisidėjo: kam reikėjo ją priimti į EuroZoną? Kam? Juk jau tada Graikija buvo kreivų veidrodžių karalystėje (2001-2002 metais). Bet priėmė... O dabar už tą "klaidelę" vokiečiams ir teks susimokėti... Už "politinį sprendimą", kad Graikija tinka (nors ji neatitiko visų 3 kriterijų tuo metu), o Lietuva - netinka (nors iš dalies, su geru pritempimu, neatitiko tik 1 iš trijų). Už viską galų gale reikia susimokėti. :)

Kitame gabaliuke pakalbėsim apie tai, kas būna, kai ne tik NT, įmonių akcijos, bet ir viskas pradeda PIGTI, ir kodėl tai yra pats pavojingiausias makroekonominis įvykis (nors vėl eilinį kartą tūlam paprastam žmogui natūraliai skamba, kaip absurdas: "Kaip gali kenkti kainų mažėjimas? Tu ką, stuobry?") O kitame įraše aš kaip tik pademonstruosiu, kuo tai gali baigtis, ir įrodysiu :)