Visi žino apie globalizaciją. Globalizacija - tai galimybė parduoti ir pirkti prekes (žaliavas), darbo jėgą, kapitalą, paslaugas bet kur pasaulyje. Kartu su šita pasaulinės prekybos galimybe, kuri mus smarkiai praturtinam ir leidžia gyventi labai prabangiai, naudotis viso pasaulio unikaliais privalumais, mes gauname ir jos neigiamus padarinius: pasaulinę migraciją, prekybą žmonėmis, ekologinį nusiaubimą, ekonominę priklausomybę, vaikų darbo išnaudojimą ir t.t.
Bet, nepaisant visų minusų, pliusai nusveria - globalizacija vis auga ir platėja, gilėja ir stiprėja. Ar mes patys tos globalizacijos siekėm (-iam?), ar, vis tik, kažkas kitas mums šitą projektą pakišo? Dabar jau sunku pasakyti. Kaip sakant: "proces poshol", traukinys nuvažiavo, ir, tiesą pasakius, nelabai aišku, ar galima tą kaip nors koreguoti ar stabdyti. Tai mes dabar (paprasti pasaulio gyventojai, ta prasme) daugiau priimam kaip neišvengiamybę, aplinkos faktą.
Taigi, apie globalizaciją mes jau pakalbėjom. Globalizacija turi milijonus įvairių aspektų - tai ir kultūros suvienodėjimas, pasaulinės mados atsiradimas, pasaulinis vartojimo kultūros atsiradimas ir t.t. Bet, kodėl aš apie ją užsimenu net pavadinime? Savaime suprantama, kad ir ši pasaulinė krizė - globali. Sukelta kažkur JAV, bet liečia mus visus, konkrečiai - lietuvius ir visas Baltijos šalis ypatingai skaudžiai ir giliai. Apie ją kalbu, nes globalumas anksčiau apimdavo daugiau stambesnės kompanijos ar valstybės lygį, o paprastas žmogus, kokios nors šalies gyventojas, iš esmės, negalėjo jame dalyvauti - nebent pasyviai, per prekių ir paslaugų vartojimą.
Tai štai "Long-Tail" netikėtai šią situaciją pakeičia. Internetas apskritai įgalina daugelį iki tol neįmanomų, arba labai sunkiai ir brangiai realizuojamų dalykų. Vienas iš pačių, mano supratimu, ekonomiškai ryškiausių pokyčių yra šis: galimybė parduoti prekes, kurių anksčiau nebuvo prasmės parduoti, nes nebuvo "Long-Tail".
Koncepcija yra banaliai paprasta, iš pirmo žvilgsnio.
"Long-Tail" reiškia, kad internetu jūs galite surasti pirkėjų (skaitytojų, žiūrovų, interesantų, draugų, partijos narių ir šiaip - visokių sričių - muzikos, dailės, kino, žaidimų ir t.t. - ir idėjų pasekėjų) tokioms prekėms, kurių anksčiau "niekas tiesiog nepirko". Viskas ne taip ir banalu, kai pasigilini, kuo pagrįstas prekybos mechanizmas. O pagrįstas jis, deja, statistika. Pilku ir nemielu ausiai mokslu. Bet būtent - statistika.
Chris'as Anderson'as atkreipė dėmesį į vieną faktą: Amazon.com (beje, kaip ir dauguma kitų internetinių parduotuvių ar servisų) parduoda apie 2 mln. skirtingų pavadinimų prekių (dauguma iš jų - knygos, žinoma). Taigi, Chris'as susidomėjo, ar kas nors perka tas prekes, kurios yra toliau nei pirmas 100-tukas populiariausių pozicijų? Ne, gerai, ne pirmas 100-tukas, o, tarkime, pirmas 1000-tukas? Na, gerai, ne pirmas 1000-tukas, o pirmas 10.000-tukas? :) Kol kas jūs nejaučiate, kur lenkiu? Pagalvokim kartu: paprastas knygynas (ne internetinis) savo lentynose gali sukaupti daugiau daugiausiai 3.000-4.000, na dar, iš bėdos, 10.000 - 20.000, na 30.000 skirtingų pavadinimų knygų. Aišku, tūlas vartotojas, ko gero, gyvenantis kaimynystėje, nedideliame - tarkim, Anglijos - mieste greičiausiai ir neturės didesnių poreikių, nei 30.000 (ohoho!!! kas gali pasigirti, tiek perskaitęs, kad ir per visą savo gyvenimą?), taigi, kam turėti didesnį knygyną? Fizinėje parduotuvėje nėra tiek vietos, kad galėtume išdėstyti daugiau, nei kelis tūkstančius skirtingų knygų. Tiesiog - daugiau netelpa. Didžiausioje MAXIMA XXX, palyginimui, telpa apie 40.000 skirtingų prekių (ta prasme, turiu minty skirtingų rūšių prekes: pienas, sūris, mėsa, šampūnas, rogutės, megztinis ir t.t.). MAXIMA XXX dydį jūs puikiai įsivaiduojat - tai didelis pastatas, labai. Knygynai toli gražu tokie dideli nebūna, net 1/10 MAXIMA XXX tūrio nesudaro. Natūralu, kad daugiau knygų ten ir negali tilpti.
Taigi, fiziškai daugiau tilpti FIZINIAME knygyne (ar bet kurioje kitoje parduotuvėje) negali. Bet, iš kitos pusės 99,9% žmonių niekada daugiau pasirinkimo ir nenori. Taigi, statistika veikia(-ė?) "įprastinių", fizinių parduotuvių naudai: prekių santykinai yra labai daug, tiek, kad įprastam vartotojui tiek niekada ir neprireiks per visą jo įprastinį gyvenimą? Taip mes gyvenom gerus kelis tūkstančius metų - vienintelis dalykas, kuris nuolat keitėsi - parduotuvių dydis. Mūsų poreikiai nuolat augo, ir parduotuvės nuolat plėtėsi, jose daugėjo prekių, didėjo įvairovė. Tačiau, iš principo, viską lėmė ribinis pasirinkimas (tenkinantis bent 90% poreikių ir bent 95% gyventojų) ir ribiniai kaštai - vietos lentynoje kaštai. Juk, kuo didesnė parduotuvė, tuo daugiau kainuoja ją pastatyti, apsaugoti, apšildyti, pasamdyti pardavėjų, valytojų, pakuotojų, nupirkti kasos aparatų ir t.t. Taigi, fiziniame prekybos pasaulyje mes susiduriame su 2 apribojimais iškart: vartotojų ribiniais poreikiais (kitaip sakant, "ar tikrai tau to reikia, mielas kliente, juk mes turim net (ar "TIK"?) 40000 skirtingų knygų?") ir pardavėjų ribiniais kaštais (kitaip sakant, "ar tikrai mes galim sau leisti tiek prekių? Juk kiekvienos knygos laikymas lentynoje mums kainuoja XX Lt/metus?").
Reziumuokim-kiekviena papildoma knyga lentynoje: A. Didina pardavėjo kaštus, o po tam tikros ribos (tipinio knygyno atveju - virš ~30.000 pavadinimų) - tampa visiškai nerentabilu; B. Didina tikimybę, kad ji tiesiog niekam nebus įdomi, jos - nepirks, o, jei ir kas nors kada nors nupirks, tai vien knygos saugojimo kaštai knygyne (ar sandėlyje) viršys bet kokį įmanomą pelną, gausimą iš tokio sandorio. Todėl fiziniai knygynai negali ir, jei vertinsim racionaliai, neturi turėti didesnio asortimento.
"Long-Tail" visa tai pakeičia. Internetas - pakeičia. Kaip?
Internetinėje parduotuvėje (knygyne) galima surašyti duomenis apie milijonus knygų. Jie ten nesunkiai tilps. "Google" juos ten nesunkiai suras ir nukreips. Ir nesvarbu, kad 99,9% niekada nepirks nei vienos iš knygų, kurios tokiame milijoniniame sąraše yra toliau nei 1000-tasis numeris. Svarbu, kad visame pasaulyje per mėnesį atsiras keli šimtai, keliasdešimt ar tik keli pirkėjai. Nes knygos, saugomos kokiame nors dievo pamirštame Amazon.com korporacijos sandėlyje kur nors dievo pamirštame provincijos kaime, gali tokiame sandėlyje gulėti beveik... nemokamai. Juk tai ne miesto centras - nei jų saugot, nei nuomą mokėt, nei valyt ir prižiūrėt beveik nereikia.
Taigi, kas fiziniame knygyne yra gana brangu, internetiniame - tampa beveik nemokama. Ir, jeigu per mėnesį parduodi bent kelis vienetus tokių itin nepopuliarių knygų, gali realiai uždirbti neblogą pelną iš kiekvienos parduotos knygos.
Toliau Chris'as Anderson'as uždavė savo svarbiausią klausimą: "Kiek pelno uždirba pirmas, populiariausias, 1000-tukas, ir kiek - visos likusios Amazon.com prekės? Kur daugiau pelno slypi?" Kažkodėl (nežinau, kaip jis įtikino stambių kompanijų vadovus ir kodėl jie taip mielai atviravo) jam atsakė. Kaip suprantat, tiek jis, tiek ir aš, sužinoję atsakymą gerokai nustebom:
A. Populiariausios prekės uždirba daug pelno, bet jų pelningumas - ribotas. Jos sukuria didelę apyvartą, nes yra paklausios (kai kurių nuperkama po milijoną ir daugiau vnt. per mėn.), sukuria srautą. bet maržos tokiems produktams - ribotos. Nes jomis prekiauja daug parduotuvių, todėl jos turi būti siūlomos konkurencingomis kainomis, todėl ir maržos - mažėja.
B. Menkai populiarios prekės ar tiesiog - raritetai, nors parduodami ir labai mažais tiražais, turi aukštą pelningumą. Ir, nors jų per mėn. parduodama vos po kelis vienetus, dėl interneto savybių (nepaprastai plačios rinkos - faktiškai globalios; nepaprastai žemų prekės saugojimo kaštų - kažkur tolimoje JAV ar kitos šalies provincijoje pigiame sandėlyje) jų kaštai tokie maži, o kaina - gana aukšta (nes jų juk - niekur negausi, na, nebent - Amazon.com :)), pelningumas - gana aukštas.
C. Didžioji dalis labai nepaklausių prekių sukuria apie 80% interneto parduotuvių pelno. Kai kurių itin retų prekių (sąraše jos yra toliau, nei 100.000-toji, ar net 1.000.000-inė pozicija) per mėnesį yra parduodama tik apie 5 vnt., bet nepaisant to - jos yra pelningos! Klausimas - kokia įprastinė parduotuvė gali sau leisti turėti knygų, kurių parduodama vos po 5 vnt. per mėnesį ar per metus? Jokia. Tai būtų per brangu.
Iš čia ir Chris'o Anderson'o suformuluota koncepcija:
internetas sudaro galimybes parduoti prekes ir paslaugas net tada, kada aplinkui nėra nei vieno pirkėjo ar interesanto, nes visame pasaulyje (dėl "Google" paieškos, "Facebook" like'ų ir paskalų, blog'ų ir forumų rekomendacijų ir kitų interneto sklaidos subtilybių) jų gali būti keli šimtai, tūkstančiai ar net ir milijonai; internetas sudaro galimybes parduoti retas, iš pažiūros nepaklausias prekes, kurios anksčiau buvo "išstumiamos" iš lentynų dėl kaštų(pvz. dainos, kurios puikiai už tą patį 1 USD parduodamos parduotuvėje "iTunes", niekada nepapuolė į jokią parduotuvę); internetas sudaro galimybes įsijungti į gamybos procesą tokiems rinkos veikėjams, kurie anksčiau niekaip negalėjo nei pagaminti, nei parduoti savo prekių ("Youtube" yra ištisi dainų klipų parodijas kuriantys gamintojų junginiai ir savi "hitai" bei parodijų "profesionalai" - t.y. klipų parodijų gamintojai irgi konkuruoja tarpusavyje (dabar jau), nors iš pažiūros - kam, gi, gali būti reikalingos tos parodijos? Juk tai dažnai labai pigus pasityčiojimas iš labai rimtų kūrinių ;)?) Videoprodukcija, audioprodukcija, knygos, muzika - tai nesunkiai internetu parduodama ir ten pat saugoma produkcija.
Kaip tik todėl "Long-Tail" paverčia mus tokiais galingais - mes, kiekvienas mūsų, per svao asmeninį blog'ą, Youtube kanalą, Facebook ar Twitter profilį pasiekti milijonus. Potencialiai kiekvienas mūsų gali parduoti save, kaip tai padarė Justin Bieber, kaip lietuvių ūkininkai parduoti savo prekes pasaulio rinkoje, kaip kavos augintojai Pietų Amerikoje rasti pirkėjų kur nors Londone, organinių prekių parduotuvėje. "Long-Tail" leidžia įsijungti į ekonomiką toms nišoms, kurios iki šiol buvo visiškai ignoruojamos. Lietuvos Spa centrai parduodami norvegams, švedams, danams, suomiams - internetu. "Ryanair" pritraukia keleivius pigiai iš įvairių šalių į Lietuvą, nes pigiai parduoda pigius savo bilietus - internetu. "Booking.com" nesunkiai gali pasiūlyti savo naują viešbutį visai Europos ir pasaulio rinkai už santykinai menkutį mokestį, dėl ko labai nukenčia kadais galingi pasauliniai viešbučių tinklai. Juk anksčiau niekaip negalėjai žinoti, ką rasi, nuvykęs į konkrečią mažą, niekam nežinomą šalelę ir tai užtikrindavo dideli pasauliniai viešbučių tinklai: jie nuveždavo dalelę pasaulio, pažįstamo Vakarų piliečiui, į tą konkrečią šalį (per brand'o frančizę) . Dabar to nereikia: atsiverti "Booking.com" ir tiesiog perskaitai atsiliepimus apie tą konkretų viešbutį - neretai ten gali rasti ir savo tautiečių atsiliepimus, o tai dar labiau užtikrina, kad jie - realūs, apčiuopiami, kad aiškiai suvoki, kokio lygio viešbutį nuvykęs rasi (ir kokių nemalonių siurprizų tikrai išvengsi).
Štai, kodėl internetas pakeičia ekonomiką ir reformuoja rinkas vieną po kitos:
- "iTunes" reformavo muzikos rinką. Jokia CD parduotuvė negali konkuruoti su pasiūla, patogumu na, ir kaina :(
- "Booking.com" privertė iki 50-70% viešbučių pardavimų paversti pardavimais internetu. Dėl ko tradiciniai viešbučių tinklai (brand'ai) susiduria su nemenku išbandymu: jų paklausa traukiasi, nes konkuruojantys bevardžiai, "šeimos" viešbutukai atsiriekia vis didesnį gabalą.
- "Youtube" leidžia talpinti tokią video produkciją, kurios anksčiau net kvailiausiuose sapnuose niekas nebūtų kūręs. Negana to, jis leidžia sužibti pasaulinėms žvaigždėms (tokioms, kaip Justin Bieber).
- Minėtasis "Amazon.com" . Dabar gali pirkti pačias rečiausias knygas pasaulyje rečiausiomis kalbomis net neišeidamas iš namų.
- Vilniuje apsigyveno "Barclays" ir "Western Union", nes daugybė paslaugų gali būti teikiamos iš Lietuvos, internetu. Tai būtų neįmanoma dar prieš 10-15 m., kol internetas buvo lėtas, o Lietuva nebuvo tarp pasaulio šviesolaidžio tinklo lyderių.
- "Pixelmator" tapo AppStore pasauliniu hitu, o sukurtas produktas - Lietuvoje, brolių Dailidžių.
Sėkmės ir jums, plaukiojant to ilgos uodegos pūkus :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą