"A-Zet" kolekcija. 2008 09 menuo, straipsnis berods #4, still hot: "Kas bus po Pasaulinės finansų krizės?"

KOMENTARAS: kodėl vertinu, kaip "Still hot"? Todėl kad, nepaisant daugybės neteisingų numatymų ir naivių (dėl tuo metu dar vis dominavusios gerovės) neadekvačių realybės suvokinių, sugebėjau aiškiai matyti sąsają tarp „Lehman Brothers“ ir NT bei Lietuvos NT ir aiškiai ateinančios LIETUVOS KRIZĖS. Čia sau dedu įžvalgos balą. Kas skaitysit, pamatysit, kad net šiandien daug kas turi tekste prasmę...

Kas bus po Pasaulinės finansų krizės?

2007 m. rugpjūčio mėnesį Ameriką sukrėtė finansų krizė. Mes, lietuviai, kaip visada, tai pastebėjom tik po metų. Lėtai iki mūsų ateina pasauliniai įvykiai, neskubėdami. Interneto epochoje, kai visos naujienos visą pasaulį pasiekia per akimirksnį, Lietuvą naujienos apie pasaulinės krizės pradžią pasiekė tik dabar. Kodėl mes į tokią svarbią naujieną sureagavom taip lėtai?

Tai vis todėl, kad 2007 metų vasarą Lietuvos BVP vis dar augo 8-9%, vis dar daugėjo žmonių perkančių vis dar brangstančius butus ir namus. Niekas čia, Lietuvoje, negalėjo patikėti, kad tai, kas vyksta blogo dėl NT Amerikoje, gali vykti čia. Kaip gi taip? Mes taip gerai čia statom, pardavinėjam lengvatikiams už siaubingą kainą, didesnę nei Berlyne, o kažkur tolimoje (nerealioje) svajonių šalyje jau viskas baigta – mitai sugriuvo. Tiesiog psichikai sunku suvokti, kaip gali būti taip blogai, jei yra taip gerai?

Šių metų rugsėjo 16-19 (lygiai po metų) JAV sukrėtė antroji „smuginė“ finansų krizės banga: dėl blogų paskolų, išduotų nesąžiningų NT vertinimų pagrindu, subankrutavo (iš esmės) 3 iš 5 galingiausių investicinių bankų Wall Street‘e. T.y. praėjusiais metais pradėjusios aiškėti suktybės pasiekė aukščiausią tašką, ir parklupdė ne bet ką, oi ne bet ką... „Lehman Brothers“ investicinis bankas buvo laikomas JAV ekonomikos atrama. Dirbti „Lehman Brothers“ buvo laikoma tokiu profesionalumo pripažinimu, kad aukščiau, faktiškai, buvo tik prezidento patarėjo postas, arba ministro. Turėti „Lehman Brothers“ kaip partnerį, reiškė , kad visos durys jums bus atviros – jus priėmė ir patvirtino patikimiausi ir patikimiausių ekspertų rinkoje. „Lehman Brothers“ 2007 metais (prieš pat krizę) valdė 690 milijardų USD turtą. Tai apie 1500 milijardų litų (šių dienų USD/LTL kursu). Manot, aš tiesiog suklydau, nemokėjau iš anglų kalbos išversti skaičiaus. Ne, nesuklydau. Banko valdomas turtas buvo vertas 1,5 trilijono litų. Lietuvos metinis biudžetas – apie 80 milijardų litų palyginkit. Kitas faktas – bankas įkurtas 1850 metais. Taigi, jis pergyveno pilietinį karą, du pasaulinius karus, Didžiąją Depresiją, naftos kainų šoką 1971 ir 1979 m. Bet nepergyveno šitos krizės.

Ką aš bandau pasakyti? JAV ekonominis modelis išgyvena rimtą krizę. O kadangi mes nuo JAV ekonomikos vis dar labai priklausomi, kaip ir viso pasaulio ekonomika, tai tokią pat krizę išgyvenam ir mes, lietuviai. Kas tai per krizė, kas sutriko? Veikė 150 metų, bet dabar jau nebeveikia. 150 metų „Lehman Brothers“ investuodavo milijardus į konkrečias verslo sritis ir tai atnešdavo milijardinius pelnus. Visada. Todėl „Lehman Brothers“ banku taip visi pasitikėjo. Jis nuspėdavo ekonomikos ateitį labai užtikrintai, ir taip ilgai neklydo, kad atrodė patikimas, kaip uola. Praktiškai – amžinas. Kodėl trys („Bear Stearns“, „Merill Lynch“ ir „Lehman Brothers“) iš 5 patikimiausių JAV investicijų bankų suklydo tuo pačiu metu? Ir bankrutavo. Todėl, kad pasaulyje pasikeitė ekonomikos augimo žaidimo taisyklės. Čia – mano nuomonė. Juk ši skiltis taip ir vadinasi – „nuomonė“ J. Bet štai ir mano argumentai. J

Nuo 1850 metų iki 2000-ųjų visą ekonomikos progresą iš esmės lėmė 2 dalykai – resursai (iškasenos, vanduo, oras, žemė) ir kapitalas. Žmonės buvo vis mažiau ir mažiau svarbus komponentas, kapitalas vis svarbesnis ir svarbesnis.  Apie 1950-tuosius atsirado svarbus trečias plėtros komponentas – žinios. Taigi, kas turėjo daugiausiai resursų ir kapitalo, tas ir vystėsi greičiausiai. Kas turėjo daugiausiai žinių, tas ir laimėdavo konkurencinę kovą. Ilgainiui žinios tapo vis svarbesnės ir svarbesnės, kol, internetui užkariavus planetą – pačiu svarbiausiu veiksniu. Kuo skiriasi šie trys veiksniai? Nustebsit, bet būtent tuo, kad 2 iš trijų neįmanoma padidinti akimirksniu – juos reikia susikurti arba atimti iš ko nors. Kapitalą reikia kaupti. Ir kaupti tenka nuosekliai, dešimtmečius ar net šimtmečius. Tai – prognozuojamas, nesunkiai nuspėjamas ilgalaikis procesas. Būtent šį procesą puikiai išmanė ir sugebėjo nuspėti investiciniai bankai. Resursai, 1850 metų žmogaus akimis žiūrint, buvo.... beribiai. Kiek reikia, tiek ir yra. Įsivaizduokit: tuo metu ne tik nebuvo atrasta nafta Teksase, nebuvo vidaus degimo variklio, kuris tą naftą degintų, nebuvo automobilių, kurie rytų naftą milijardais tonų, bet net ir JAV vakarai dar vadinosi Laukiniais Vakarais, nes net nebuvo ištyrinėti ir tinkamai atvaizduoti  žemėlapiuose! O trečiasis komponentas – žinios – augo vis sparčiau ir sparčiau, ir jį pasidarė vis sunkiau ir sunkiau prognozuoti. Bet svarbiausia žinių savybė yra ta, kad jos gausėja kur kas sparčiau, nei kapitalas ar resursai (resursų, kaip parodė laikas, iš tiesų mažėja J). Praktiškai daugumą žinių galima nukopijuoti per kelias sekundes iš vieno CD į kitą CD.  T.y. žinių atsiradimas ir vystymas yra kur kas sunkiau apskaičiuojamas ir nuspėjamas, nes tai ne fizinio pasaulio komponentas – tai informacinio pasaulio komponentas.

Investiciniai bankai investuoja kapitalą. Investuoja į tas ūkio šakas, kurios turi potencialą sparčiausiai „augti“. Bet kas gi „auga“? Kapitalas. Investuoji kapitalą, ir gauni kapitalą. O kaip įvertinti kapitalą? Pinigais. Kas vertina? Ekspertai. Ar ekspertai gali įvertinti tai, su kuo jie niekada nebuvo susidūrę? T.y. ar jie gali tiksliai įvertinti žinias? Kurias taip lengva nukopijuoti ir sukurti naujas žinias. Nukopijuoti – tai dažnai ir pavogti. Sukurti naujas žinias – tai padidinti kapitalą galbūt ir tūkstančius kartų. Žinios turi tą sunkiai prognozuojamą savybę, kurios negali suvaldyti bankai, kurie remiasi materialių, apčiuopiamų dalykų prognozavimu. Susidūrę su tokiomis painiomis ir sunkiai nuspėjamomis sritimis, kaip žinios, bankai nusispjovė, ir nuėjo paprasčiausiu, neva tai labiausiai prognozuojami keliu – investavo į nekilnojamąjį turtą. NT visada buvo laikomas patikimiausiu turtu: sunku sunaikinti pastatą, dar sunkiau sunaikinti žemės sklypą (įmanoma, bet gana sunku) . NT vertė paprastai ne mažėja, o tik auga – žmonių vis daugiau, o teritorija - ribota. NT nesunku saugoti – kaip gali pavogti daiktą, kurio negali net kilnoti?  T.y. NT – saugiausia investicija, kuri, jei ir neuždirba daug ir greito pelno, tai bent jau nenuvertėja įvairių krizių akivaizdoje – kažkur gyventi juk reikia.

Tai štai paskutinės krizės šaknys kaip tik ir yra tame, kad bankai investavo ne į ūkį, bet tiesiog – į turtą. Turtą, kuris ir neketino augti. Jo vertė ne tik neaugo, bet dažnai, de facto, net ir mažėjo – kuo daugiau namų pristatai, tuo mažiau jų reikia. Bet svarbiausia, šis turtas - NT, tai tik mūsų gyvenimo kokybės gerinimo priemonė, ji neuždirba papildomo kapitalo, ji tik vartojimo prekė. T.y. bankai po truputį vis daugiau ir daugiau pinigų nukreipdavo į sritis, kurios jau buvo ne gamybos sritys, o vartojimo. O į gamybą investuoti buvo vis baisiau ir baisiau – nes sėkmę ar nesėkmę lemti pradėjo žinios, naujos idėjos. Kapitalas vis labiau ir labiau pradėjo daryti nebūtinu komponentu, neesminiu veiksniu. Žinios, idėjos, sprendimai – tai vis nematerialūs, sunkiai prognozuojami, sunkiai suvaldomi veiksniai. Juose kapitalas turėjo vis mažesnę įtaką. Ilgainiui investuoti į gamybą pasidarė tiesiog pernelyg rizikinga – juk kiekvieną gamyklą jau rytoj galėjo iškelti į Kiniją. Žinios turi tą bjaurią savybę – jas labai lengva nukopijuoti. Lengviausia ir saugiausia buvo investuoti į nepavagiamą, neišvežamą į Kiniją, visada reikalingą NT saugiose ir apsaugotose JAV. Bet kiek gali į jį kišti pinigus? Juk susigrąžinti iš vartojimo pinigų neįmanoma, jie tiesiog išleidžiami. Ilgainiui ši tiksinti bomba turėjo sprogti. Sprogo dėl to, kad į NT buvo investuojama labai labai neatsakingai, tikintis, kad turtas tiesiog... pats save apsaugos. Nors ir nesukurs pajamų.

Investicinis bankas skolina pinigus – investuoja. Investuotojas tikisi pajamų, grąžos. Kaip toji grąža gaunama? Panaudojamas kapitalas ir darbas ir sukuriamas turtas – daug daugiau turto, nei buvo investuota. Iš pažiūros – pralaimėti neįmanoma. 150 metų taip ir buvo: išsirenki sritį, į kurią investuoji, ir gauni kelis kartus daugiau grąžos. Tačiau 2000-aisiais bankai investavo milijardus į neišsipildžiusius „dot.com“ lūkesčius. Ir juos prarado. Taigi, suklysti įmanoma. Ir labai skaudžiai. Panašiai ir dabar – investuota į turtą, kurio vertė, neva, turėjo garantuotai augti. Na, iš dalies juk ir tiesa – NT vertė iš tiesų augo ir auga. Bet ne po 20-30% per metus. Negalima savęs apgaudinėti, net ir investiciniam bankui. Net ir galingiausiam, įtakingiausiam pasauly.

Kaip mes, lietuviai, su tuo esam susiję? Tuo, kad ir pas mus nelabai suvokiama, kad investuoti į NT, iš esmės, reiškia daugiau vartoti, nei kurti naują turtą. Tiesa, sandėliai, parduotuvės, fabrikai iš tiesų kurią pridėtinę vertę, grąžą.  Bet būstas jos nekuria – tai vartojimas. Kuo didesni būstai (namai), tuo brangiau kainuoja juos išlaikyti, nepaisant to, kad šiuolaikiniai būstai yra labai ekonomiški ir ekologiški. Paskutinių 3-4 metų NT bumas buvo nesveikas – šiandien tai jau pagaliau visiems aišku, net ir bankininkams.  Po nesveiko NT pervertinimo seks nesveikas jo nuvertinimas. „Banga gena bangą ir bokšto akmuo paplautas nuvirsta žemyn...“ Ekonomika iš esmės smuks. 2000-2007 įpratome prie vis augančių pajamų ir vis augančio gerbūvio. Faktas – emigracija, augančios pajamos, ES pinigai, būsto ir vartojimo paskolos pavertė gyvenimą geresniu. Paulauskas, kad ir kaip ironiška būtų, nemeluoja savo plakatuose J. Bet viskam ateina galas – štai šiais metais emigrantai nebeturi kur išvažiuoti, nes ir Britanijoje krizė, ir Ispanijoje, dėl to algos nebegali kilti, o infliacija realiai jau mažina mūsų pajamas. O infliacijos poveikis dar toli gražu nesibaigė: dar bus šildymo kainų šokas, atominės uždarymo kainų šokas, akcizų kainų šokas... Dar laukia blogiausi infliacijos laikai, o pajamos jau nebeauga. Bus sunku. Bet sunkiausia bus tai, kad ir JAV investiciniai bankai nežino, kaip iš tos balos krapštytis. 150 metų šie bankai investuodavo į potencialiausias šakas ir vėl po kiekvienos krizės išjudindavo verslą. Bet šįkart jie jau nieko neišjudins, nes jie paprasčiausiai nustojo egzistuoti. Kas gi mūsų laukia? Ko gero, sunkiausia krizė per 200 metų. Kiekviena ankstesnė krizė sukeldavo pasaulinį karą. Ši krizė, ko gero, sukels kažką panašaus (faktiškai, pasaulinis karas jau prasidėjo – Irakas, Afganistanas, jau tuoj Iranas, Gruzija jau įveltos). O kas bus po krizės? Che-che J Sunku prognozuoti tokius grandiozinius dalykus, jei jų nesugebėjo išprognozuoti labiausiai išsilavinę, labiausiai išprusę, brangiausiai apmokami ir labiausiai patyrė „Lehman Brothers“ brokeriai.... Bet aš pabandysiu!

Ekonomika bus valdoma ne vien pinigų, ne vien investicijų, bet ir... plano J. T.y. JAV vyriausybė ėmėsi gelbėti žlungančius superbankus ne veltui – laisvoji rinka ir pasitikėjimais investuotojų įžvalgumu turi ribas. Tenka kartas nuo karto valstybei įsikišti ir „išblaivyti“ pernelyg užsiliūliavusius investuotojus. O ateityje teks vis dažniau: resursai senka, tarša naikina resursus, žmonių vis daugėja, vartojimas vis auga (jau minėjau ankstesniuose straipsniuose, kad Kinija ir Indija ima vartoti, o tai – 2,5 mlrd. žmonių, 2 kart daugiau, nei šiandien išvystytuose Vakaruose). Teks reguliuoti laisvąją rinką, nustatyti aiškesnes ir sveikesnes konkurencijos ir vartojimo ribas. Teks atimti daugybę smagių dalykų iš vartotojų – ieškoti kitų ekonominės motyvacijos būdų, ne beribį ir augantį vartojimą. Tai smarkiai pakeis pasaulį. Ir, matyt, tam pasauliui vadovaus nebe Vakarai (JAV, Kanada, Australija, ES ir Japonija – nes ji irgi išvystyta Vakarų šalis). Ekonomikos modeliai, kurie šiandien atrodo tokie patikimi, aiškūs, neginčytini, deja, nustos egzistuoti. Svarbiau bus tai, kiek investuotas kapitalas duoda naudos, ir kiek naujų žinių sukuria. Bet užvis reikšmingiausias ekonomikos pokytis bus vertės suvokimo pokytis. Vertė nebebus vien vartojimas.

Taip atrodys pasaulis po šios Pasaulinės krizės.