"A-Zet" kolekcija. 2009 08 mėnuo, straipsnis #15, still hot: „E(lektro)voliucija"

KOMENTARAS: 2009 m. tuometei valdančiajai partijai pasiūliau imtis progresyvių įstatymų, susijusių su elektromobilių era. Kuri - jau ateidinėjo. Bet tada dar net nebuvo „Tesla Model S“, kuris rinkoje pasirodė tik 2012 metais ;) Aš buvau tada dar jaunokas (prieš 7 metus),  ir karštokas: maniau, kad elektromobilizacija nuvilnys per artimiausius 5-10 metų. Realiai viskas užtruko kiek ilgėliau. Kita vertus: Estija jau turi el. pakrovimų stotelių tinklą (kelis šimtus), kuris yra vienas tankiausių Europoje. O mes turime gal 5-10 stotelių visoje Lietuvoje. Estijos valdžios institucijos nusipirko ir naudoja veikloje apie 500 "Nissan Leaf" dar 2011-12 metais, o subsidijos, perkantiems elektromobilius yra milžiniškos (tūkstančiais eurų). Todėl juos ten, nors ir ne itin guviai, bet perka vis labiau. Lietuvoje tuo klausimu nenuveikta vis dar absoliučiai nieko.... Kiek Vilniaus savivaldybė padarė (galimybė važiuoti "A" juostomis ir parkuotis kai kur kur nemokamai), tiek ir turime...Atsiliekam jau beveik 10 metų net nuo Estijos duotuoju klausimu. Nors esame labai automobilizuota tauta, che che..

E(lektro)voliucija

“Komunizmas yra tarybų valdžia plius šalies elektrifikacija.” Štai, kokia sparnuota fraze mus tariamai apdovanojo Leninas. Na, pasirodė, kad jis labai klydo: atėjo tarybų valdžia, buvo ir elektrifikacija, o kaip nestojo komunizmas, taip ir nestojo. Tačiau ar tikrai elektrifikacija įvyko...iki galo?

Jau apie šimtą metų civilizacija siejasi su elektros prietaisais: šviestuvai, buities prietaisai, kompiuteriai, robotai, televizoriai – na, beveik viskas veikia elektros pagalba. Gatvėse važinėja troleibusai – elektros pagalba. Traukiniai irgi yra elektriniai (bent dalis). Bet automobiliai, sunkvežimiai, laivai, lėktuvai – vis dar degalų varomi. Taigi, reiktų daryti išvadą, kad elektrifikacija vyko nors ir labai greitais tempais, bet iki galo taip ir neįvyko J

Pasaulinė finansų krizė, naftos kainų šuoliai, naftą eksportuojančių regionų nestabilumas, pasikeitusios daugumos vartotojų pažiūros į pasaulio klimato kaitos problemą daro labai didelę įtaką automobilių rinkai. Visų šių faktorių impulsas toks didžiulis, kad, ko gero, mūsų akyse įvyks (per artimiausius 5-10 metų) esminė revoliucija transporto srityje. Drįstu teigti, kad išaušo elektrifikacijos era. Keista, juk elektra jau naudojama 100 metų? Visgi, automobiliai, didžiausi teršėjai, didžiausi energijos eikvotojai tebėra priklausomi nuo iškastinio kuro. O tuo pačiu ir visos šalys, kurioms reikia kuro. Aš esu tikras, kad visi šie faktoriai pasiekė taip vadinamąjį „lūžio tašką“ po kurio pokyčiai šioje gyvenimo srityje bus labai aštrūs ir greiti.

Kodėl aš kalbu šia tema gilios ekonominės krizės kamuojamoje Lietuvoje? Argi tai prioritetas? Juk pirmiausia reikia ištraukti Lietuvą iš skurdo, o tik po to kalbėti apie „Vasiukus, kosmines erdvės ir elektromobilius“, tiesa? Ir visgi, kai esi gilioje nuopuolio duobėje neverta manyti, kad išsigelbėsime elgdamiesi tradiciniais metodais, kaip iki šiol: tiesiog kopijuodami. Aš esu tikras, kad jie norime nustoti būti „pigi pigaus alaus ir mergų šalimi“, reikia kur kas daugiau, nei kopijavimo. Reikia valingo veiksmo, kuriuo mes rimtai šoktelėtume į priekį. Juolab, kad tas šuolis mūsų valstybei būtų kaip niekad aktualus.

Mes greitai neturėsim Ignalinos atominės – teks spręsti energetinės priklausomybės problemą. Mes ir taip labai daug importuojam naftos, dujų ir mokam už tai nestabilioms valstybėms,  daugiausia Rusijai. Ateityje mes norime turėti naują atominę, gaminti energiją iš alternatyvių šaltinių (vėjo, bio, hidro, saulės ir t.t.). Norime švarios, nepriklausomos, galingos šalies. Kaip to pasiekti? Nebeimportuoti iškastinio kuro. Nei elektrai, nei transportui. Na, gal šiek tiek, bet ne 90-95 proc. kaip tai nutiks po Ignalinos uždarymo.

Elektromobilizacija  - ne toks jau paprastas klausimas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Mes įpratę manyti, kad perkame automobilį. Iš tiesų, sumokėję pinigus mes išvažiuojame veikiančiu, pilnai sukomplektuotu automobiliu, kurio bake yra šiek tiek kuro, variklyje ir greičių dėžėje – tepalų, aušinimo sistemoje – skysčio, langų apiplovimo bakelyje – kitokios skysčio... Tačiau kuras greitai baigiasi – reikia pilti naujo, dar ir dar, reikia keisti tepalus, reikia įsipilti apiplovimo skysčio, aušinimo, stabdžių skystį reikia keisti kas kelis metus, reikia keisti filtrus, o dar kondicionieriaus užpildymo suslėgtom dujom keitimas ir t.t. T.y. mes įsigyjame tik labai reikšmingą dalį automobilio – o daugybė jo dalių ir mechanizmų yra perkamos papildomai, vartojimo metu. Daugiausiai pinigų pareikalauja kuras. Bet to, kuro kiekis bake riboja mūsų kelionės atstumą. Būtent galimybė nuolat jo pasipildyti (kaip ir daugybės kitų skysčių, oro padangose) ir sudaro galimybes keliauti automobiliu beveik neribotai visoje sausumoje. Reikia „tik“ degalinių tinklo. T.y. automobilio + degalinių tinklo. Vien automobilis be kuro – niekam tikęs daiktas. Tarkime, turime automobilį, bet kuro pasipildyti galime tik namie. Tada toliausias taškas, kur galime nuvykti, yra lygiai pusė (o realiai – truputį mažiau) to atstumo, kurį galima nuvažiuoti pilnu baku. Štai čia ir yra esmė – kol nebuvo visuotinės standartizuotos degalų ir degalinių sistemos, iš esmės, galėjai nuvažiuoti tik pusė tiek, kiek turi kuro automobilyje. Taip ir su visais iki šiol buvusiais elektromobiliais – namie gali pasikrauti baterijas, bet kas iš to – toliau nei pusė jų resurso nenuvažiuosi. Nes pasipildyti tiesiog nebus kur – kas gi duos jums laidą iš savo namo ar biuro vat taip, už gražias akis? Nelabai tikėtina. Bet, jei kuro įpylimas trunka 5-10 min., tai baterijų pakrovimas – kelias valandas. Net, jei būtų „elektros stotelė“ kur nors  Klaipėdoje, tektų visą naktį laukti, kol pasikraus, kad galėtum grįžti į Vilnių. Ką jau kalbėti apie kelionė toliau, į užsienį. Todėl elektromobiliai nuolat buvo įvedinėjami į rinką ir nuolat patirdavo fiasko. Visi įsivaizdavo, kad baterija būtinai turi įkraunama. O niekas tiek laukti, gi, negali – nepraktiška, palyginus su kuru. Todėl  jie nuolat sužlugdavo, nes juos apkaltindavo pirmiausia nepraktiškumu, be to, ir pačios baterijos tverdavo gana nedaug.

Viskas keičiasi, viskas tobulėja.  Mobilieji telefonai (tikrai netikėta sritis ir nesusijusi su automobiliu, tiesa?) privertė tobulėti elektros  akumuliatorius. Jie taip ištobulėjo ir taip sumažėjo, kad staiga pasikeitė atstumas, kurį galima nuvažiuoti visiškai pakrautu akumuliatoriumi. Nuo keliasdešimt kilometrų iki kelių šimtų kilometrų. Bet krauti akumuliatorius vis dar užtrunka daug laiko – vis dar reikia bent jau 5-8 valandų. Tai – pagrindinė kliūtis. Bet štai vienas jaunas žmogus rimtai susimastė – jei nėra elektros „degalinių“ tinklo, kokios baterijos bebūtų – toli nenuvažiuosi.  Ir dar viena mintis – jei elektros „degalinėje“ užtruksi 5 valandas, niekas net nebandys važiuoti elektromobiliais, viskas vėl žlugs. Reikia „pakrauti“ greitai. Kaip? Taip, kaip užpilamas bakas degalais – tuščias bakas iš esmės pakeičiamas pilnu J Taip ir išsekusi baterija ištraukiama, ir įdedama nauja – pilna. Tas jaunas žmogus - Shai Agassi. Jis nusprendė pagaliau imtis elektrifikacijos iš esmės: sukurti „akumuliatorių keityklų“ ir „akumuliatorių krovyklų“ tinklą, kuris garantuotų, kad gali keliauti praktiškai neribotą atstumą (bent jau tol, kol esi „keityklų“ ir „krovyklų“ tinkle), sukurti standartinį keičiamą akumuliatorių, kad bet kuris automobilis bet kurioje degalinėje tiesiog galėtų pasikeisti tuščią į pilną, ir – svarbiausia – atskirti elektromobilį nuo ... akumuliatoriaus! Jo didžiausia pasiūlyta inovacija – paprasta, kaip penkios kapeikos, akivaizdi, ir, galbūt, ne kartą aptarta anksčiau. Tiesiog niekas nesiryžo taip energingai imtis ją įgyvendinti. Jis nusprendė, kad, kaip ir įprasto automobilio atveju, kuras turi būti atskirtas nuo automobilio. Vienintelė elektros problema – jos negalima laikyti skystyje (nors faktiškai jau sukurtos specialaus skysčio technologijos, leidžiančios tiesiog tikrąja to žodžio prasme užpilti akumuliatorių nauju, elektros pakrautu skysčiu), todėl tenka pakeisti „kurą kartu su visu baku“. Juk iš principo, ir benzino atveju galima išimti tuščią baką, ir vietoje jo įstatyti pripildytą baką. Tačiau tai tiesiog – mažiau praktiška. Paprasčiau tiesiog papildyti kuro. Bet akumuliatorių atveju – priešingai. Tai – kieta dėžė, kuri sveria apie 200 Kg. Nesunku ją ištraukti, ir pakeisti kito tokia pačia dėže. Reikia tik vieno – standartizacijos. Jei visose „akumuliatorių keityklose“ galėsit rasti lygiai tokius pačius akumuliatorius (tik pakrautus iš anksto, žinoma), bus galima keliauti juos keičiant praktiškai neribotus atstumus. Lieka „tik“ sukurti tą standartą, ir sukurti kiek įmanoma platesnį „akumuliatorių keityklų“ tinklą.

Tas „tik“ ir yra didžiausia problema: degalinių tinklai egzistuoja dešimtmečius, jos buvo statytos nuosekliai, viena po kitos, palei naujai statomus kelius, investuodavo į jas šimtai ar net milijonai investuotojų, o procesas vyko visgi – gana lėtai. Todėl tas tinklas toks „pigus“ – daugelis degalinių jau atsipirko keletą kartų, užima savo rinkos dalį, „iš to gyvena“, ir jų nežavi, kad kas nors tą „pragyvenimą“ gali atimti. Naftos biznis – labai galingas, labai turtingas, turi labai daug rėmėjų ir draugų. Be to, jei jau yra tinklas – kam reikalingas naujas? Jei jau yra tinklas – naujas bus akivaizdžiai brangesnis. Shai Agassi nuomone ir taip, ir ne. Kaip jis numatė imtis „elektromobilizacijos“? Jis nusprendė užsiimti izoliuotomis rinkomis. Tarkime – salomis. Tarkime, pradėti nuo Havajų, kur atstumai nėra tokie jau dideli, o „išvažiuoti“ iš jų galima tik laivu ar lėktuvu. Taigi, ideali rinka elektros tinklo išbandymui. Antroji vieta, kurią jis pasirinko pilotiniam projektui – izoliuotas priešiškų arabų Izraelis. Trečioji vieta, kurią jis pasirinko – akivaizdžiai nepanaši nei į Havajus (kur šilta ir gera), nei Izraelį (kur sausa ir šilta). Tai – Danija. Danija yra ne šiaip šalis – tai vėjo jėgainių pagamintos elektros lyderė pasaulyje. Jau apie 20% Danijai reikalingos elektros pagamina vėjas. Iš esmės, tokie elektromobiliai būtų visiškai ekologiški – 0 g CO2/100 km. Danijoje – labai drėgna (kaip ir pas mus) ir šalta. Tai ideali rinka naujosios koncepcijos testavimui. Be to, Danija sąlyginai irgi izoliuota. Juk tai – pusiasalis ir salos.

Tinklą sudarys krovyklos ir keityklos. Krovyklos – tai elementarus stulpelis, panašus į mokėjimo už automobilio stovėjimą (gal net tas pats galėtų būti). Išsitrauki iš jo laidą, įkiši į kištuką automobilyje ir – krauni. Perki ne pakrovimą, o „perpumpuotas“ KWh. Čia kaip mobiliu telefonu – minutes J Vėlgi netikėtai sugrįžtame prie keistos analogijos – atrodytų, kas gi čia bendro, bet pasirodo – net labai daug. Jei žmogus dabar perka benziną, dyzeliną, tai elektros atveju – kilovatvalandes, kurias labai lengva paskaičiuoti ir elektroniniu būdu priskirti konkrečiam automobiliui ir jo savininkui nusiųsti sąskaitą. Dėl to tiesiog krausime automobilius ten, kur galėsime, o mėnesio pabaigoje, priklausomai nuo pasirinkto „apmokėjimo plano“ tiesiog apmokėsim sumą. Bet tai tik pusė sprendimo. Antroji pusė – tai keityklos. Jei jau matome, kad krauti tiesiog nebespėjame, sukam į artimiausią keityklą ir per 2 min. ištraukiam „tuščią“ (ar pusiau „tuščią“ – tą juk labai nesunku pamatuoti šiuolaikinėmis priemonėmis)  ir įdedame „pilną“. Ir važiuojam dar kokius 200 km, o gal ir daugiau.  Kaip pademonstravo Shai Agassi savo eksperimentinėje „keitykloje“, keitimo procesas trunka tikrai tik 2 min. Viską atlieka robotai-automatai, todėl viskas yra labai greita ir tikslu. Atsiskaitymo klausimu irgi nėra, vėlgi – savininkas tiesiog gaus sąskaitą mėnesio pabaigoje. Bus atimtas likę „elektros kiekis“ sename akumuliatoriuje iš „kiekio“ naujame.

Čia kaip tik laikas pakalbėti apie elektros ir naftos kainą.... Visi gerai žinome, kad gaminti elektrą atominėse elektrinėse – labai pigu. Hidro – brangiau. Naftos/duju – brangiau,  vėjo – dar šiek tiek brangiau.Elektros kWh kainuoja apie 40 ct – tokia kaina atsiranda sudėjus gamybos, perdavimo ir paskirstymo kaštus ir pridėjus pelną. Esmė tame, kad perduoti ir paskirstyti elektrą aišku, kainuoja tiek pat. Bet pagaminti – gana smarkiai skiriasi. Dujos ir nafta – brangsta. Vėjo elektrinės – pinga, tampa efektyvesnės, našesnės, todėl vėjo elektra pinga. Biodegalų kaina gerokai mažesnė, nei naftos, jau dabar – bet turi trūkumą, kad atima laukus iš maisto gamybos. Dujos ir nafta ne tik brangsta, bet ir siaubingai teršia aplinką CO2 ir kitomis medžiagomis, keičia klimatą. Be to, dujas ir naftą valdo vos kelios šalys pasaulyje, ir kaip tyčia, dauguma jų – labai priešiškos Vakarams (dabar ir mums – juk mes jau Vakaruose, jų požiūriu J), labai nestabilios, karingos. Be to, pasaulyje atsirado labai didelė vartotojų konkurencija – Kinija, Indija staiga atsirado toje rinkoje, ir prisipirko milijonus automobilių, be to ir jų ekonomika auga. Todėl naftos ir dujų kaina – tik augs. Nereikia turėti iliuzijų. Kaip greitai augs – neaišku. Bet augs. Todėl ilgainiui tokia elektra taps brangiausia. Vėjo, saulės, bio, hidro, o juolab atominė bus daug pigesnė. Net ir šiandien benzino litro kaina 3 litai, o elektros kWh – 40 ct. Po mums labai skausmingo atominės uždarymo mes turėsim greičiausiai jau kitą kainą. Ji bus apie 50, galbūt 80 ct (juodojo scenarijaus atveju). Dėl to kainų skirtumo važiuoti elektromobiliu yra keletą kartų pigiau, beveik 10 kartų. Bet tai dar ne viskas. Elektromobilis neteršia oro (bent jau ten, kur važinėja. Kas kita – ten kur elektra gaminama J). Elektromobilio priežiūra iš esmės paprastesnė, nei vidaus degimo variklį turinčio: nėra reikalo keisti tepalus, nėra reikalo keisti/papildyti aušinimo skystį (nes variklis beveik neįkaista), stabdžių kaladėlės irgi dėvisi daug mažiau, nes dažniausiai stabdymui naudojama „priešinga variklio eiga“, kada stabdymas paverčiamas elektros generavimu - krovimu. Apskritai – konstrukcija netgi paprastesnė (atmetus elektronikos subtilybes, kurių apstu ir įprastiniuose šių dienų automobiliuose): nėra greičių dėžės, transmisija daug paprastesnė, arba jos net gali nebūti (jei elektros varikliai talpinami tiesiai ant varančių ratų ašių), nėra radiatoriaus, starterio, benzino bako, kuro siurblio, tepalo siurblio ir t.t. Elektros variklio resursas – beveik beribis, palyginus su vidaus degimo, kurie paprasčiausiai susitrina ir sudega. Tiesa, elektromobilis turi ir trūkumų – jis jautrus šalčiui: baterijos, kaip žinia, nemėgsta šalčio. Nėra perteklinės šilumos, todėl šildymui reikės naudoti akumuliatorių šilumą. Taip pat ir vėsinimui.  Taip pat ir vairo stiprintuvui, stabdžių stiprintuvui ir t.t.

Viską sudėjus ką turime? Nafta brangsta, vėjas – pinga. Pagaminti elektrą didžiulėje elektrinėje (atominėje, hidro, vėjo, saulės, bio, netgi dujų/naftos) – kur kas racionaliau, nei milijonuose automobilių deginti tą pačią naftą ir teršti neefektyviai po pat savo nosimi. Ir pigiau. Todėl elektromobilizacija savaime sumažintų netiesioginius, bet esminius – ekologinius, planetos atšilimo, kaštus. Kita vertus, važiuoti tiesiog būtų pigiau. Net ir investavus į tą naują brangią krovyklų ir keityklų sistemą, pačius elektromobilius. Mat, mes pirktume tik patį „mobilį“, o jau „elektrą“ (t.y. akumuliatorių) – tiesiog nuomotumės, pirktume tik kWh. Taigi, pats „mobilis“ kainuotų kur kas pigiau, nes mums nereiktų pirkti akumuliatoriaus. Na, kol kas ne taip jau ir pigiai L . Mažutis „Mitsubishi“ „MiEV“ („Colt“ dydžio) kainuos apie 40.000 USD/120.000 Lt. Shai Agassi bando sukurti elektromobilius, kurie kainuotų tik truputį daugiau, nei įprasti. Bet juk ir vėjo jėgainės prieš 20 metų buvo per brangios. Šiandien jau ne. O kompiuteriai šiandien kiek atpigo? O mobilūs telefonai? O LCD televizoriai? Manau, ir elektromobiliai staigiai atpigs. Per kelis metus jų kaina, spėju, kris bent pusiau. Ir Vakarų pirkėjams taps prieinama. Be to, yra dar ir tarpinis sprendimas – hibridai. Kol kas baterijos tikrai nelabai tvarios. Gal bent dešimtmetį galima būtų padaryti kompromisą, 80-90 proc. laiko važiuoti elektra, 10-20 proc. benzinu. Vien tam, kad kainos sumažėtų, o akumuliatoriai dar patobulėtų.

Kodėl aš apie visa tai taip daug kalbu? Norėjau įtikinamai pademonstruoti, kad Lietuva gali būti šių pokyčių centre. Pokyčiai tvenkėsi dešimtmečius: 1973 metų naftos krizė, Pasaulio atšilimo krizė, pastaroji Pasaulinė finansų krizė, pastarieji naftos karai Irake. Galų gale susikaupė ir pradeda pratrūkti. Lietuvoje irgi kaupėsi – bet kažkaip į priešingą pusę. Uždarome atominę elektrinę ir neturime net kaip elektros pasigamint. Vietoj pigesnės turėsim brangesnę. Bet pats laikas atsisukti ir vėl pagaliau judėti į priekį: pasistatyti atominę, daug vėjo jėgainių, pasistatyti keityklų ir krovyklų, galbūt net įsivelti į elektromobilių gamybą (tam mes turime visas reikalingas žinias ir kvalifikaciją ir netgi tokios srities įmonių) ir pabaigti su nafta. Visiškai. Remiantis Leninu, tai būtų jau visiška elektrifikacija. Na, beliktų dar tarybų valdžia ir ... Bet ar mums reikalingas komunizmas? J Mums reikalinga energetinė nepriklausomybė, mums reikalinga švari aplinka, mums reikalinga turtinga ir laisva šalis. Mums tikrai pats laikas įsivelti į elektromobilizaciją. Tam turime motyvą, sugebėjimus. Na, trūksta kapitalo, bet kam dabar gerai? J Tai ir būtų tas darbas, po kurio iš krizės mes išeitume ne tik su praradimais, bet ir su aiškiu laimėjimu.