"A-Zet" kolekcija. 2008 11 mėnuo, straipsnis #6, still hot: "Vertės kūrimas v.s. vertės grobimas"

Vertės kūrimas v.s. vertės grobimas

Verslas, pagal mums įprastą apibrėžimą, kurią turtą. Verslininkai visų pirma siekia praturtėti iš savo veiklos. Tai – pamatinis kapitalistinės sistemos variklis: noras praturtėti, atliekant tam tikrą veiklą. Tačiau vertės kūrimas dažnai – painus dalykėlis. Šiuolaikiniame sudėtingo, išvestinio, apdrausto, ateities sandoriais pagrįsto, laidavimo sutartimis apsaugoto verslo pasaulyje vertės kūrimas labai dažnai tampa tiesiog pinigų susiurbimu. Vietoje to, kad verslininkai kurtų realų naują turtą (vertę), jie tiesiog susiurbia turtą iš kitų žmonių, ir tuos žmones paprasčiausiai nuskurdina.

Taigi, turime dvi skirtingas veiklas: vertės kūrimas (tai – inovacijos, veiklos efektyvumo didinimas, naujų produktų ir paslaugų kūrimas ir pan.) ir vertės grobimas. Tačiau ir viena ir kita veikla paprastoje šnekamojoje kalboje vadinama dažniausiai vienu, apibendrinančiu žodžiu – verslu. Kodėl tokie akivaizdžiai skirtingi dalykai sutapatinami? Visų pirma todėl, kad tie, kas vertę grobia, yra tiek blogi ir pirkti žmonės, kad tiesiog per prievartą visuomenę priverčia priimti savo sąlygas ir iškreipti tikruosius dalykus savo naudai. Vadinti neteisingais, apgaulingais vardais. Be to, turtas, gerovė mus visus tvirkina – net ir vertę kuriančius didelis turto kiekis neretai ištvirkina. Taip, kaip tame garsiajame posakyje: „Valdžia tvirkina, o neribota valdžia tvirkina neribotai“.

Kodėl aš nagrinėju šią temą? Ji juk – apie moralumą, apie idealus ir ideologiją, ne apie verslą. Ką verslas (iš principo, labai ūkiškas ir nelabai taurus dalykas) turi bendro su tokiomis aukštomis sąvokomis, kaip dora, moralumas, teisingumas? Todėl, kad mes netikėtai papuolėme (ir jau nebe pirmą kartą) į situaciją, kai vertės grobstytojų veikla pakirto mūsų visų gerovę. Grobstytojai laimėjo, pasaulyje prasidėjo gili ir vis juodėjanti, vis labiau kaustanti krizė.

Kaip atskirti tokius tik morališkai vertinamus kriterijus, kaip vertės grobimas ir vertės kūrimas? Juk tai subjektyvu. Ypač, kai kalbame apie verslą – kur jau čia rasi objektyvumo, kai kiekvienas iš mūsų atskirai siekiame konkrečios naudos sau, sau ir visų pirma tik sau? Šiame straipsnyje aš drįsiu pasiūlyti ribą ir apibrėžimą, kuris, mano supratimu, bus objektyvus. Tai nebus vien tik nuomonė – aš, kaip visada, bandysiu ir pagrįsti savo teiginius. Bet svarbiausia, kad suprastume, kodėl mes atsidūrėme ekonominėje katastrofoje, turime suprasti, kaip veikia sistema, kodėl ji neišvengiamai mus vėl atves prie to paties rezultato, jei neimsim jos rimtai taisyti.

Vertės kūrimas, kaip jau pradžioje minėjau, atsiranda tada, kada konkretus žmogus nusiteikęs sukurti daugiau turto. Iš „X“ Lt jis nori gauti „X+Y“ Lt. Taigi, matas, kuriuo mes matuojame vertės padidėjimą, yra pinigai. Pradžioje imam 100 litų, „apsukam“ juos versle ir gaunam jau 200 litų ar net 300. Kaip turtas kuriamas? Mes visi esam girdėję apie 3 pagrindines verslo šakas: gamyba, prekybą ir paslaugas. Kiekvienoje iš jų sukuriama kažkokia vertė: gamintojai kurią vertę tada, kada perdirba medžiagas ir sukuria vertingesnius (čia jau verta pasiginčyti, ar jie visada tokie jau vertingi, ar tik mums patogūs, skanūs ir tvirkinantys) produktus; prekybininkai parūpina prekių, kurių mums reikia (kurios mums vertingos);  paslaugų teikėjai leidžia mums užsiimti kažkokia kita (tikėtina – daug efektyvesne) veikla, nes jie pasirūpina mūsų reikmėmis, palengvina mūsų darbą ar veiklą. Kiekviena grandis, bent teoriškai, yra vertinga, nes kiekviena padidina vertę. Tačiau, kaip gi mes matuojame vertę? Vertę mes matuojam iš esmės tik per pinigų prizmę. Nesvarbu, kad šiuolaikiniai nešiojami kompiuteriai tūkstančius kartų pranoksta savo 10 metų senumo protėvius. Nepaisant savo akivaizdaus pranašumo, jie šiandien kainuoja gerokai pigiau nei tūkstantį kartų mažiau įgalūs protėviai prieš 10 metų. Kitaip tariant, kartais našumas ir produktyvumas pakyla šimtus ir net tūkstančius kartų, bet mes subjektyviai tą šuolį teįvertiname keliais litais, arba netgi priešingai – nuvertiname. Ką aš bandau paaiškinti šiuo pavyzdžiu? Visų pirma, tą faktą, kad našumas ne visada sukuria daugiau vertės – taip, našumas objektyviai auga, ir prekių bei paslaugų mes galime sukurti gerokai daugiau. Net ir per vieną dešimtmetį tai labai jaučiasi. Tačiau vertė – tai mūsų subjektyviai vertinamas vertingumas. Taigi, nors kiekine išraiška verslininkai dažnai labai stipriai padidina našumą, vertės jie sukuria tik tiek, kiek daugiau litų jie susirenka iš pirkėjų. Bet čia aš vis tik ir drįsiu įvesti vieną apibrėžimą.

Mano supratimu, vertė yra ne vien tik litai. Todėl, jei verslininkas sukuria daugiau prekių (paslaugų) su mažiau resursų, jis kuria vertę, kuria turtą. Jei verslininkas kartu dar gauna ir daugiau pajamų (pinigais), tai jis ne tik sėkmingai kuria vertę, bet ir sugeba tuo vertės kūrimu pasinaudoti – praturtėti. Vertės kūrimas atsiranda tada, kad ne tik Litai, bet ir kiekio, objektyvūs vienetai rodo, kad produktyvumas padidėjo. Taip aš apibrėžiu, kas yra vertės kūrimas.

Tačiau šiuolaikinis iškrypusiai viską suvokiantis pasaulis turi ir kitokį verslą. Jo metu sukuriama mažiau produkto, ir sunaudojama daugiau resursų. Bet pasiimama daugiau litų, daugiau pajamų. Jis laikomas sėkmingu verslu. Žiūrint iš grynai vartotojiško, egoistinio požiūrio, tikslas – pasiektas. Investavau 100, gavau 300, viskas puiku. O rezultatas? Vertės sukurta daugiau, ar mažiau? Jei objektyvūs kiekio rodikliai rodo, kad turto sukurta mažiau (vieną vienetą pagaminti kainavo daugiau, nei anksčiau), tai čia ne vertės kūrimas – o grobimas. Kaip tik tokia savybe pasižymi NT burbulas: pastatyti vieną butą 2004 metais kainavo vos ne 50% pigiau, nei 2006 metais. Taigi, kad sukurtume tą patį produktą suvartojome 50% daugiau resursų. Nesvarbu, kad pelnas nuo 2004 iki 2006 m. padidėjo galbūt net dvigubai. Realiai visuomenė tiesiog skurdo mūsų visų akyse, nes švaistė resursus. Manau, pakankamai konstruktyviai apibrėžiau sąvokas.

Galime žengti toliau.

Mūsų ekonomika sukasi todėl, kad žmonės nori uždirbti daugiau pinigų. Arba dėl tos pačios priežasties ji ir nesisuka. Kas nutiko, kai prasidėjo finansų krizė? Staiga dingo pinigai. Kas nutiko su ekonomika? Ji sustojo. Iš esmės nustojo vyksti įprasti dalykai: prekės ir paslaugos nustojo suktis mainais už pinigus. Kodėl taip staiga dingo pinigai? Jų gi tiek daug visada buvo? Jie dingo todėl, kad vertės grobėjai, po truputį vis grobę ir atiminėję turtą iš visuomenės visiškai legaliu būdu (kaip minėjau, blogi žmonės ilgus metus mus verčia jų iškrypusias moralės normas ir vertinimus priimti, kaip mūsų visų) staiga priėjo kritinę ribą. Kaip jie atiminėjo mūsų turtą ir jį švaistė ir kodėl tai buvo visiškai legalu? Pailiustruosiu. Kartą Vilniuje gyveno 600.000 žmonių ir jie turėjo (tarkim) 400.000 automobilių, kurie suvartodavo, tarkim po 10 L kuro kiekvienas. Visi gyveno draugiškai ir laimingai, kol vienas labai pasikėlęs naujasis milijonierius nusprendė, kad jam reikia naujo automobilio, kuris suvartoja 20 L kuro. Tada kiti milijonieriai nusprendė, kad jiems reikia mažiausiai 25 L naudojančių automobilių, ir pradėjo pirkti neefektyvius, kvailus sunkvežimius po 3 tonas svorio ir jais ėmė važinėti po Vilniaus Senamiestį ir kitus švarius ir gaivius rajonus. Juos statyti žaliose vejose, ant šaligatvių, skersai išvažiavimams ir šiaip – invalidams rezervuotose vietose. Tada Vilniuje jau buvo nebe 400 000 automobilių, kurie suvartodavo po 10 L (4 mln. litrų), o tas pats kiekis automobilių jau suvartodavo po 20 L kuro kiekvienam (8 mln. litrų). Nesunku suvokti, kad mes, kaip visuomenė, tapom 2 kartus skurdesni. Nors kvailių senamiestyje, atvykusių su visureigiais tebuvo gal tik 10-15%. Čia tik pavyzdys, J paralėlė. Bet ji gana aiškiai iliustruoja, kodėl visuomenė gana ilgai nejaučia (arba nenori sau prisipažinti) kad yra apiplėšinėjama. Lygiai taip pat nutiko su NT burbulais: net 5 metus iš eilės vieno kv. m statybos kaštai vis brango, o kainos vis kilo. Kokią išvadą darote? Su daugiau resursų mes sukūrėm vis mažiau produkto. Tik to iškart negalėjom pajusti, nes pinigai, kuriais mes visa tai darėme, atėjo iš netikėto šaltinio! Iš mūsų pasitikėjimo, kad ateity mes sugebėsim šitą švaistymą kaip nors kompensuoti, realiai išaugusiu tikru našumu, tikru vertės kūrimu.

Ką gi, šiandien jau labai tiksliai žinome, kad mūsų lūkesčiai – nepasitvirtino. Mes ne tik nepradėjome kurti daugiau produktų su mažiau resursų (kaip ekonominė visuma, žinoma, nes kompiuterių atveju, ir daugelyje kitų sričių, kaip minėjau, našumas augo objektyviai ir gana žymiai, tik to, deja, jau nepakako), bet beveik 10 metų vis daugiau „skolinomės iš ateities“. Ir tiek perlenkėm lazdą, kad galų gale sistema perėjo lūžio tašką.

Kodėl lūžio tašką pasiekėm tik dabar ir kas tai per taškas? Lūžio taškas, sukėlęs NT burbulų sprogimą visame pasaulyje ir pasaulinę finansų bei ekonominę krizę, atėjo staiga, kaip ir dera lūžio taškui, pagal jo pavadinimą.  Mes pasiekėm šį tašką dabar būtent todėl, kad norėdami dar labiau pūsti NT burbulus, turėjome gauti litų, eurų arba USD. Kur jų gauti, jeigu tie, kas turi grąžinti paskolas, pasirodo, net negauna jokių pajamų? Pasirodo, tūkstančiai, ir net milijonai paskolų buvo išdalintos asmenims, kurie ne tik nepajėgūs jų grąžinti, bet ir apskritai neturi pajamų!!!!!! Jeigu mes nebegalime skolinti naujiems pirkėjams, tai pirkimas sustoja. Jeigu pirkimas sustoja – kainos krenta. Kai krenta kainos, daugybė ką tik įsigijusių NT pasijunta apiplėšti. Ir realiai yra apiplėšti. Deja, apiplėšti pasirodėm mes visi. Ne visi vienodai tai pajutome, bet faktas lieka faktu – finansų krizė ne tik numušė mūsų turto vertę, bet ir sustabdė pinigų apykaitą. O kai sustojo pinigų apykaita, smuko ir visa gerovė, visame pasaulyje.

Grįžkime trumpam prie vertės kūrimo ir grobimo. Visos problemos su dabartiniu kredito sistemos kolapsu, Islandijos bankrotu, Latvijos bankų griūtimi ir pačios Lietuvos BVP smukimu būtų kur kas menkesnės, jei ne viena sunkinanti aplinkybė: santykis tarp vertę kuriančių ir vertę grobiančių verslų konkrečioje ekonominėje sistemoje. Pasigilinkit į kelis įdomius faktus: Lietuvoje apie 80% bankinės rinkos priklauso švedų-suomių-norvegų kapitalui. Latvijoje “Parex” bankas turėjo net apie 15-17% bankinės rinkos. O jei sudėtume kelis latviškus bankus kartu, jie ko gero turėtų net pusę vietinės rinkos. Lietuvoje, kaip žinome, lietuviškų bankų yra tik tolimi aidai (jei „Ūkio banką“ laikytume lietuvišku, nes jis visgi priklauso rusui J). Visa (virš 80%) mūsų bankinė sistema priklauso skandinavams. Tai irgi faktas. Ką rodo šie įdomūs faktai? Jie rodo, kad silpnesnė, labiau korumpuota Latvijos bankų sistema (juk seniai žinoma, kad vadinamieji Latvijos bankai – tik priedanga milijonams ir Rusijos plauti į ES ir čia juos legalizuoti, arba tiesiog išvežti iš Rusijos), atlaikė kur kas trumpiau, nei stabilesnė, ir labiau objektyvi, labiau suvaržyta Lietuvos sistema. Tik kiek ilgiau ji atlaikys? Spėju, kad tik tiek, kiek švedai su norvegais nebankrutuos J. T.y. kuo konkrečioje ekonominėje erdvėje daugiau vertės kūrimo, ir mažiau grobimo, tuo stabilesnė toji konkreti sistema, ir tuo ilgiau ji atsilaikys prieš kredito kolapsą. O kuo sistemoje vertės grobėjų buvo daugiau, tuo pabaiga liūdnesnė ir greitesnė, bei gilesnė.

Pasverkime, kas laukia konkrečiai Lietuvos. NT burbulai pas mus buvo labai dideli? Buvo. Bankai paskolino labai daug paskolų tiems, kas vargiai sugeba išsimokėti? Paskolino. „Maxima“ ketino iš vertės kūrimo („Maxima“, Akropolis“ plėtros ir vystymo, efektyvumo didinimo) persimesti į vertės grobimo (atominės elektrinės, skirstomųjų tinklų privatizavimas) verslą? Ketino ir ketina. Mes neturime naftos rezervų ir naftos dolerių sankaupų? Neturime. Tai kokios mūsų realios perspektyvos šioje krizėje? Ne kokios.

Jei norime pakeisti į šiandieninę situaciją mus atvedusią sistemą, manau, neturėtume:

1. Užsiimti protekcionizmu. Visgi, II-asis Pasaulinis karas kilo po to, kai sustojo pasaulinė prekyba. Kuri sustojo dėl to, kad kilo Pasaulinė krizė. Kuri kilo dėl to, kad, kaip ir šįkart, dingo pinigai (akcijos atpigo dažnai iki nulio, doleris staiga pradėjo brangti neregėtais tempais, bedarbystė pasiekė apie 30% JAV, verslas praktiškai sustojo).
2. Didinti mokesčių ir tikėtis, kad tokiu būdu paspruksim nuo Islandijos likimo (nereikės skolintis, valstybė sugebės pati išsisukti, nebankrutuos). Nemanau. Mes – globalios ekonomikos dalis, ir daugiau nei 50% BVP mes kuriame importuodami ir eksportuodami. Mūsų valdžios sprendimai ekonomikos augimą įtakos tik mažiau nei 40%, o smukiąa – tikrai daug ryškiau, nes mokesčiai juk skurdins mus visus. Mes, kaip valstybė, niekaip negalėsim priversti suvalgyti savo eksportines žąsis, kaip tai darėm 1935-39, nes tai nieko rimtai neįtakos. Priešingai, bus tik labai juokinga, bet visiškai neefektyvu.
3. Toleruoti vertės grobimą visomis jo apraiškomis – t.y. toleruoti idiotiškai didelius, neekologiškus, brangius ir nepatogius automobilius, pastatytus ant žalių skverų senamiestyje, nenormalias LEO ir panašias prichvatizacijas, nenormalias bankų paskolas tiems, kas jų net neketina grąžinti, nenormalias statybininkų veiklos nesąmones (kai statoma vis neefektyviau, bet pelnas nuo to tik auga), ir situacijas, kada netgi padorūs verslininkai, pamatę vertės grobimo paprastumą ir akivaizdų pranašumą, nustodavo rūpintis savo verslu ir mesdavosi į NT burbulų pūtimą (tapdavo “NT plėtotojais”).

Jeigu atvirai, diagnozuoti kartais yra santykinai lengva, o paskirti teisingą gydymą – beveik neįmanoma. Tarkim, nesunku nustatyti, kad žmogus – aklas. O kaip padaryti, kad jis vėl matytų? Šiandien mes ir visas pasaulis esam kaip tik tokioje situacijoje – žinom, kad prisidirbom, žinom, kas mums yra, bet kaip išsikapanoti iš jos? Nežino kol kas niekas. Dėl to ir šio straipsnio pabaiga – netradicinė., be konkretaus patarimo. Bet su stipriu pažadu, kad kitame – receptas bus. Galbūt, negalutinis, bet bent jau metmenys – tikrai bus. O kol kas: pirkit auksą, degtinę, konservus, druską, imkit savo pinigus iš bankų – bankams jų greitai vistiek nebereikės J, o jei nepasiimsit, tai jie vistiek dings. Ir nebetoleruokit nesuvaldomo, beprasmio vartojimo, dėl kurio mes vis ant to paties grėblio lipam. Ieškokit kiek kitų paskatų, dėl kurių dirbat ir kuriat turtą – ne vien tik praturtėjimą. Nes jis de facto pragaištingas J.