Pasirodo, tai suprato ir VšĮ „Versli Lietuva“ vyr. analitikas - deglobalizacija prsidėjo

Pasirodo, tai suprato ir VšĮ „Versli Lietuva“ vyr. analitikas - deglobalizacija prsidėjo. Keista, kad tik dabar. Keista, kad dabar rašomas toks straipsnis. Dar keistesni analitiko pasiūlymai...

Geras paaiškinimas, kas balsavo už Trumpą (ar "valstiečius")

Geras paaiškinimas, kas balsavo už Trumpą - ne benamiai ir ne "marginalai", kaip norėtų Clinton.

Čia - apie tai, kaip internetas ir socialiniai tinklai mus paradoksaliai izoliuoja vienus nuo kitų

Aš jau senokai pastabėjau, kad menamas "Facebook" bendrumo jausmas yra realiai - skirtumų didėjimo tarp mūsų jausmas.
Internetas, socialinė žiniasklaida, mūsų susikurti naujienų šaltiniai mus izoliuoja, o ne bendrina. Čia labai gerai paaiškinama, kaip ir kodėl gyvendami visai šalia mes patiriame labai skirtingas Lietuvas, Amerikas, Britanijas, Vokietijas ir t.t.
Pirmiausia taip nutinka todėl, kad mes patys sau formuojame naujienas. Dar daugiau, mes jas užsakinėjame pas vis labiau paslaugią mūsų požiūriams žiniasklaidą: jei žiniasklaidos stilius ir tonas mums patinka - imam iš jos naujienas; jei ne - užbaninam ją. Ir kur galų gale nukeliaujam? Kiekvienas prie nuosavos pasaulio versijos. Netgi žurnalistai tapo skirtingų pakraipų dėl savo skirtingos pasaulėžiūros. Žiniasklaidos objektyvumo prarajas įrodo Trump'o rinkimai: jokios tyrimų kontoros nenuspėjo šio įvykio, jokios medijos netikėjo ir nerėme Trump'o. Jis rėmė save per tuos izoliuotus burbuliukus: Twitter ir Facebook, prasimušdamas į jam palankių, nusiteikusių panašiai, kaip jis protus ir širdis. Visus kitus jis paliko Hillary. Hillary burbuliukų pasirodė besą kur kas mažiau...

Štai, dėl ko emigruoja žmones

Tiesiog, reikia elementariai laikytis žodžio.

Lietuvos prekės ženklas. Part III, arba kodėl mes jo taip ir nesukūrėme jau 26-erius metus?

3. Mes patys, "LT" gyventojai. Kas svarbu mums? 

1.    2015 m. atidarėm SGD terminalą. PAGALIAU! Estai tokio dar neturi. Gal ir neturės. Tai - energetinės nepriklausomybės pagrindai. Tai vienareikšmiškai privalumas. Gaila tik, kad mes laukėm to 25 metus... Kas trukdė tai padaryti bent 10 metų anksčiau? Tą projektą įgyvendino vienas iš dviejų brolių "supervadybininkų" - Rokas. Kitas - Petras - Lietuvoje vadovauja "Tele2", o "Tele2" (neatsitiktinai, manau) padarė revoliuciją mobiliųjų operatorių rinkoje.

2.    Esam ES, NATO nariai. Gerai? Gerai, bet to negana, negana mums, nesijaučiam mes saugūs, o ypač po Trump'o keistų pusbalsinių pamąstymų...

3.    BVP šoktelėjo 7 kartus nuo 1996 iki 2016 m. T.y. mes augome, ir sparčiai. Tapome išsivysčiusia šalimi (EBPO (OECD) nuomone), verta įstoti į labai prestižinį išvystyto pasaulio klubą, kuriame - vos 35 šalys. Tai - pripažinimas, kad mes jau nesame trečiojo pasaulio šalis. Ir pagal BVP/gyventojui mes jau pasiekėme 73-75% ES vidurkio. Pažanga - akivaizdi. Jei kalbame apie vidurkius (ir ignoruojame, kad vidutinė temperatūra Sacharoje - 21 Celsijaus). Kas kita, kad žmonės to nelabai jaučia. Dauguma. 99%. Na, 95%.

4.    ES fondų investicijos matosi plika akimi: keliai, viadukai, mokyklos, aikštės, šaligatviai, saugios perėjos, "žiedukai" kritinėse sankryžose (kaip pasekmė: kelis kartus sumažėjęs žuvusiųjų keliuose skaičius). Nemažai investuota ir į kvalifikaciją, mokslą, verslo pažangą. "Įsisavinom", bet ne taip jau viskas "į kairę". Daug kas - netgi didžioji dalis -  nuėjo teisingon paskirtin.

5.    Esame krepšinio šalis, vienintelė Europoje (ignoruokime tas kitas, irgi mažas, bet greičiausiai silpnesnes konkurentes Europoje), kurioje dominuoja futbolas. Viena iš 4-5 pajėgiausių pasaulio krepšinio komandų. Kaip 2,8 milijono valstybei - neblogai, pripažinkim. Prisistatėm arenų, galėtume ir toliau eksploatuoti šitą temą, kur kas rimčiau. Kol kas mes turime šį išskirtinumą, bet jo tinkamai vistiek nepanaudojame, nors jis ir ryja nemenkus mūsų šalies resursus.

6.    Moksle mes nepribloškėm pasaulio kol kas, bet sveikatos/bio mokslų srityje,  lazeriuose/šviesos moksluose, net kosmoso srityje mes ne pirmokai, o vieni lyderiaujančių pasaulyje. Už baltymą "CAS9", kuris karpo ir regeneruoja sugadintas DNR pretendavom šiemet į Nobelio premiją, judam, taip sakant.

Kas mums akivaizdžiai nepavyko (kaip savo valstybės "vartotojams")?

1.    Žmonės netiki valstybe. Pirmas požymis: balsuoja už vis naujas "protesto" partijas ir vadukus.

2.    Žmonės emigruoja (antras požymis). Po 40 000 per metus. Tokiu tempu prireiks vos 20-30 metų, kad išnyktume visai. Rusams nereiks pulti, tik užeiti.

3.    Žmonės skursta. BVP 7 kartus didesnis, bet tą jaučia vos 1/20 visų gyventojų. Vilnius ir apylinkės (ir tai - ne visi). Ir Naisiai.

4.    Valstybė neturi aiškaus prekės ženklo, kuris vienytų mus ir išskirtų mus užsienyje. Mes - geriausi rėksniai prieš Rusiją (ir daug kur buvom teisūs, kaip parodė Ukraina, Gruzija, dabar ir Sirija). Tą įžvalgumą mums (o šiaip, tai Vytautui Landsbergiui) galima priskirti. Mes - labai lojalūs Amerikai. Ne veltui Lietuvoje ir krepšinis toks populiarus (nors ten jis tik 4-tas pagal populiarumą...irgi), ir neoliberalizmas ir "turėjimo" kultas ("ginklavimosi varžybos" su kaimynais, bendradarbiais, giminaičiais...).

5.    Mūsų valstybė labai neteisinga. Daugybė pavyzdžių, kai "dideli pinigai" gali rezervatuose statyti tvoras, kelis kartus didesnius, nei leistini, pastatus, ir net "Delfi" pateikus neginčijamus, objektyvius video įrodymus, sudaromos "muilo" komisijos, po kurių nusižengėliai toliau ten ramiai gyvena. Dvigubi Vijūnėlės, Pavilnių, Verkių ir daugybės kitų parkų/dvarų standartai. Tai mato tauta ir klausia: kodėl teismai, teisėsauga to visiškai nesprendžia? Kodėl tyčiojamasi į akis? Kaip galima tikėti tokia valstybe? Ji - ne mano. Aš išvažiuoju. Juolab, man dar siūlo "asocialinį" (ne)darbo kodeksą, kai ir taip algos - juokingos.

6.    Mūsų valstybė - korumpuota: kitas, trečiasis, Masiulis su skardine nuo alkoholio ir 106 000 EUR, policininkai kelyje, daktarai ligoninėse, žemėtvarkininkai (žemgrobių geriausi draugai) tai įrodo kasdien.

Reziumuokime: Lietuva ne tik nesusiformulavo aiškaus pažado ("brand promise") savo tautai, savo piliečiams per visus tuos metus (estai - maždaug prieš 15-20 metų), bet, jei ką ir žadėdavo, netesėdavo... T.y. neveikia abu prekės ženklo stulpai:

• žadėk aiškiai, išskirtinai, ne tai, ką siūlo kiti, sukurk naują kategoriją (kaip estai: "e-šalis")
• įgyvendink, ką pažadėjai.

Buvo bandymų. Vienas pačių juokingiausių ir labiausiai neįtikinamų (beprasmių komercine prasme): "drąsi šalis". Kodėl jis manęs niekada neįtikino? Taip, mes kovojom už savo nepriklausomybę partizaninį karą su supermonstru, Sovietų sąjunga. Bet prieš tai pasidavėm be šūvio... Dėl korumpuotos valdžios, veikusios kaip "penktoji kolona". Taip, mes pirmieji "dainuojančios revoliucijos" pagalba pradėjom ardyti Sovietų sąjungą, ir mums tai (netikėtai lengvai) pavyko. Bet ar britai - bailiai? O amerikiečiai? O talibai Afganistane? O kinai? O vokiečiai, prancūzai, tie patys rusai? T.y., jei man reikėtų išrinkti drąsiausią šalį, ji būtų tikrai ne Lietuva. Galbūt JAV (nes ją sukūrė ir tebekuria labai drąsūs avantiūristai, kad ir pvz. Jobs'as ar Musk'as)? Gal ta pati Rusija. Ir t.t.

Bet pažiūrėkime į komercinę tokio pažado pusę. Jei "E-stija yra E-šalis", tai iš jos gali tikėtis labai pažangios e-technologijos, tiesa? Ir gauni "Skype", elektromobilius, "e-rezidentus", "e-balsavimą", puikų internetą, puikius programuotojus, rojų užsienio kompanijoms mokesčių srityje, aukštus gyvenimo standartus (pigiai ir kokybiškai gali gyventi Taline, didžiausiame mieste, bet jaustis, kaip provincijoje, greitai lėktuvu pasiekti bet kurią Europos šalį)), menką, netgi neigiamą emigraciją, t.y. nesenkančią, nedevalvuojančią darbo jėgą ir jos kokybę.

Jei Prancūzija yra vyno, meilės, dizaino, grožio, kvapų šalis, ko žmonės iš jos tikisi?  Ar keista, kad ten kasmet važiuoja keliasdešimt milijonų turistų? Nenuostabu, kad jie eksportuoja (o, koks nustebimas!) vyną, kvepalus, drabužius, kosmetiką, na, kažkiek ir inžinerijos produktų, tiesa. bet kur jiems sekasi geriausiai? Turizme ir grožio prekėse.

Jei Vokietija yra inžinerijos, tikslumo, našumo šalis, ką joje norisi pirkti? Ar keista, kad jie parduoda milijonus automobilių visam pasauliui kasmet? Kokybiškus chemijos pramonės produktus - viską, kur reikia kokybės ir tikslumo.

Ir taip toliau. 

Jei Lietuva yra drąsi šalis, ką mes turėtume eksportuoti? Kariškius? Tai, kad senka mūsų jaunimo resursai kasmet. Ir tie patys - visada buvo labai riboti...

Nors, teisybės dėlei, mūsų spec daliniai gerbiami NATO, kas be ko. Apie tai labai mažai žinoma plačiojoje visuomenėje, bet tai - tiesa ;)

Ką dar? Kaip turi pasireikšti drąsa produktuose? Jie turi daryti ir būti kokie? Mes turėtume būti nepaprastai inovatyvūs, kraštutiniai avantiūristai, turime diegti kažką neįtikėtino, labiausiai modernaus ir netikėto visame pasaulyje. Toks mažasis Izraelis šiaurės Europoje. Ale, mes to nedarom. Tą jau senokai daro estai ;) Hmmm?

Kaip su drąsia šalimi siejasi lazerių/šviesos ir bio/sveikatos technologijos, kuriomis Lietuva pagrįstai didžiuojasi? Tai inovatyvu, nėr kalbos. Bet ir vėl - labai nišiška (kaip "BoredPanda", "Vinted", "Pixelmator" ir visi kiti mūsų "start-[up] -uoliai"). Galutinio vartotojo, masinio produkto, kuris pasiektų pasaulį - neturime šiose industrijose. Taigi, sąsajos - nėra. Tai kur komercinė "drąsos" prasmė, nauda pirkėjui, turistui užsienyje?

"Atvyk į drąsią šalį, ten pamatysi..." Ką? Drąsius žmones? Architektūrą? Meną (niekaip nelaimim net Eurovizijos, o Latviai ir Estai tą jau padarė)? Kariškius (kaip tą pamatyti realiai, gatvėje? [mano pastaba: gal ir verta pagalvoti apie valstietišką sukarintą organizaciją ;)?] Tuotarp nevykdom net 2% nuo BVP įsipareigojimų NATO, o estai, beje, vykdo, jau daug metų...)? Ką ten (t.y. čia, Lietuvoje) drąsaus pamatysi?

Naujos kategorijos - nesukūrėme. 

Bet dar blogiau, kad net nebandėm įgyvendinti to, ką pažadėjom.

Tokiu būdu mes neturime vienijančio prekės ženklo "Lietuva": nėra pažado (arba jis - neprasmingas komerciškai), ir jo net nebandoma įgyvendinti (tais etapais, kai pažadas būdavo).

Tik pastaruoju metu imtasi įgyvendinti tai, ką seniai turėjome įgyvendinti: SGD, elektros jungtis su Švedija (galimai ir su Lenkija), galimai ir "Rail Baltica" gal pradėsim statyti,  pagaliau padidinsim gynybos biudžetą iki taip seniai žadėtų 2%  (šlovė Trump'ui, kuris nepaliko vietos diskusijoms) ir t.t.

Gal ir nėra tokia bloga idėja riboti alkoholio prieinamumą (per valstybės monopolį, brrr, net purto nuo minties, kaip šį projektą įsisavins "socialdemokratai" su "Lietuvos geležinkelių" ir "Vijūnėlių" patirtimi). Bet man neramu dėl vis didėjančio leitmotyvo visuomenėje "drausti", vietoje "leisti" (sveikam, mąstančiam žmogui pasirinkti).  Draudimas rūkyti, dabar draudimas gerti, paskui draudimas persti, išeiti į balkoną, kalbėti, išsakyti savo nuomonę, nesutikti, kad vaiką mokykloje mokytų (privalomai) tik tikybos ir t.t. Galų gale - mąstyti ir turėti savo nuomonę. Tai mes jau matėme. Ne kartą.

Panašu, kad naujoji valdžia bus daug labiau socialiai jautri. Galbūt Lietuvoje prasidėjo pažadų įgyvendinimo laikotarpis? Valstybė pagaliau subrendo? Ėmėsi įgyvendinti savo pačios planus, interesus?

Taigi, mes aptarėme, kodėl mes prekės ženklo neturime (arba, jei jis ir yra, tai labai išskydęs ir mes liekam niekieno nepastebėti išorėje, plaukiam pasroviui). Dabar lieka pasiūlyti, koks jis turi būti.

Kas yra aišku:

1.    Kad turi būti nauja kategorija, kurios kol kas nebuvo. Jei yra "e-šalis", mes turime būti kažkuo kitu. "Bio-šalis"? "(Pirmoji iš išvystytų valstybių) žalioji/eko/bio šalis"? "Labai aukštos gyvenimo kokybės šalis - viskas ranka pasiekiama (mažučiai, patogūs, žali miestai), puiki vieta iniciatyviam žmogui."? Tam reiktų "tik" atsikratyti: korupcijos, neteisingumo, monopolizuotų rinkų, biurokratizmo idiotizmų (kaip Giraitės g. "saugotinas" archi - bet ne - tektūros - o kažkokios soviet-beskonybės paminklas). Nedaug. ;) 

2.    Ta nauja kategorija turi būti komerciškai patraukli. Aš, kaip kitos valstybės pilietis, turiu iškart suprasti, ko man važiuoti į Lietuvą, ką joje/iš jos pirkti. Kaip lietuvis - kodėl man reikia čia likti. Kaip emigrantas lietuvis - dėl ko grįžti.

3.    Tai turi būti lengvai patikrinama (patiriama) vos išlipus iš lėktuvo, traukinio, automobilio Lietuvoje. Tai turi matytis iškart, nesunkiai paliesti bet kurį turistą. Ar mūsų šalis žalia (6 mėnesius per metus, kitus - pilkai, baltai, purvinai balta)? Ar mūsų valdžia žalia? Visomis prasmėmis: pavadinimu, kilme, patirtimi politikoje. Ar mūsų mokslas koncentruojasi į BIO? Ar ne mes uždarėme savo atominę elektrinę visų pirma iš "žalių" paskatų? Ar ne nuo "žaliųjų" mitingų (ir roko maršų... ;)) prasidėjo nepriklausomybės judėjimas 1987-aisiais?

Grįšim prie šios temos. Ir aš ne veltui sakau "[mes] grįšim". Gal tie, kurie pasieks, šio "blog'o" pabaigą, parašys, pagaliau, ką siūlo jie (komentaruose?)?

Nes šiuo aš pradedu sunkią kelionę į "LT" prekės ženklo išsigryninimą:

kas mes,

 kodėl mes tuo tikim,

kaip tai keičia mūsų gyvenimą,

 valstybės gyvenimą, kaip tai daro mus laimingesnius,

labiau pasitikinčius savimi,

savo valstybe,

savo ateitimi,

daro mus savo gyvenimo vairininkais?

Ir vienas, be Jūsų, aš ten nenueisiu.

Gal ir išvis nenueisiu (-im): žalieji žmogeliukai gali pasirodyti anksčiau (kaip ir 1940-aisiais), mums nespėjus pasiekti tikslo. Bet tai - dar ne priežastis projektą "LT" mesti. Tai tik laikini sunkumai. 1000-čio metų istorijos, 3000-čių metų senumo lietuvių kalbos perspektyvoje - tai tik laikini nesklandumai.

Lietuvos prekės ženklas. Part II, arba kodėl mes jo taip ir nesukūrėme jau 26-erius metus?

Lietuvos apžvalga. Ką gero nuveikėm mes?

Kalbant apie prekės ženklą, verta įvardyti įvairias tikslines grupes. Valstybė, kad ir tokia maža, kaip Lietuva, turi bent keletą stambių ir daugybę smulkesnių tikslinių grupių, kurioms mūsų "veidas" turi skirtis, nes joms rūpi skirtingi dalykai. Pradžioje įsivardinkim, kokios tos grupės, ko jos tikisi iš brand'o "LT"?

1. Užsienio investuotojai. Kas jiems svarbu?

• Kad investicijos būtų saugios (nenusavinamos, nenacionalizuojamos, nesubombarduojamos). Tuo "LT" jau pasirūpinta (buvo, iki Trump'o mes visi galvojom, kad pasirūpinta. Dabar šis klausimas kiek atviras pasidarė...): NATO, ES, euras.
• Darbo jėgos kaina ir kokybė. Viskas buvo gerai: darbo jėga buvo gera (darbšti ir atsakinga), kvalifikuota ir pigi. Bet ji baigia išvažinėti, kaip R. Kuodis pastebi, ir tai tampa problemiška, tampa makroekonomine TUI pritraukimo problema.
• Pelno (ir kiti) mokesčiai ir jų stabilumas. Viskas čia kaip ir neblogai, nes panašu, kad estai lengvatas tuoj atšauks, taigi, regione didelių pavojų nenusimato šiuo klausimu. "Asocialinis" modelis irgi galbūt bus įgyvendintas (su valstiečių modifikacijomis), kas dar pagerins mokestinę padėtį.
• Kiti verslo kaštai. T.y. bet kokios kitos resursų kainos - elektra, dujos, internetas, keliai, statybos, paslaugos, visokie biurokratiniai mechanizmai (kaip kad "LIDL" iškelta sąlyga išsaugoti Giraitės ex-Policijos pastatą...speechless, koks architektūros šedevras saugotinas...). Lietuvoje be biurokratinių nesąmonių visi kiti kaštai lyg ir nesikandžioja ir yra gan patrauklus. 
• Vartotojų rinka. Hmmm. Minus 40 000 kasmet. Jaunų, energingų, kvalifikuotų. Kaip gali būti patrauklu?

Reziumuokime: iš 5 esminių TUI (tiesioginių užsienio investicijų)  pritraukimui punktų dėl emigracijos (kuri pati kyla iš nepasitenkinimo ir nepasitikėjimo prekės ženklu "LT") kenčia bent 2. Ir jie kai kada gali būti lemiami. Nelygu verslas, kuris nori investuoti.  Tai, va. Neišsprendę "LT" patrauklumo ir pasitikėjimo tarp tikslinės grupės "lietuviai", negalėsim ir TUI pritraukt.... Įdomiai dėliojasi, tiesa?

2. Turistai (daugiau iš Vakarų, nes tiems, kas iš Rytų mes ir taip pažengę labai toli, verta tik į šį grafiką pasižiūrėt).

Padariau apklausą to, kas tiesiogiai susiduria su jais - nuomoja apartamentus kelioms dienoms turistams. Tiesiog pažodžiui pacituosiu, kodėl/ko turistai iš Vakarų čia vyksta:

• "1. Pirmiausia, žmonės iš Vakarų keliauja visur. Čia "Ryanair fenomenas". Tie, kurie atvažiuoja į LT jau yra daug kur buvę, taigi Vidurio-Rytų Europos šalys - tai jiems egzotika, kur jie dar nėra buvę.
• 2. "Jaunų bernų (ir mergų)" segmentas keliauja dėl "naujų patirčių" - klubų, vakarėlių linksmybių ir pigaus alkoholio. [mano pastaba: gal vistik "Naisių vasaros" prodiuseriui verta permąstyti, ar alkoholis turi būti toks sunkiai prieinamas visiems Lietuvoje?] 
• 3. Vyresni: jiems tai - "nepamžinta žemė", kurioje nežinau ko tikėtis". O tai visada intriguoja. "Biški laukiniai rytai", ta prasme, kad ne visai laukiniai baisūs, kaip Rusija, bet kažkokia egzotika.
• 4. Bet kadangi Vakaruose "eina" reklama apie Lietuvą (pvz. Bergeno spaudoj didžiausi straipsniai buvo) "kokia čia fantastiška architektūra" (ir tai juos turi stebinti, nes Bergene yra viena bažnyčia, graži, bet kokiuose 20-yje Lietuvos miestelių tokių gali rasti), miesto dvasia, o svarbiausia - alus 2 eurai! [mano pastaba 2: tam pačiam prodiuseriui su ta pačia žinia]
• 5. "Depresovi" vakariečiai, kadangi gyvena savo nuobodžius, "suprocesintus" [mano paaiškinimas: labai nuspėjamus ir archi-nuobodžius], tai vis ieško naujų patirčių ir įspūdžių, todėl, jiems viskas kas "kitaip, nei pas juos" yra įdomu.
• 6. Atsiliepimai: Vilnius - jaukus, gražus, žalias [mano pastaba: gal vis tik "valstiečių-žaliųjų" pergalė yra istorinis šansas susikurti nuoseklų prekės ženklą "LT"? ;) Ir juokais, ir rimtai], architektūra - pritrenkianti. Moterims: patrauklios kainos visokiuose SPA, grožio salonuose, restoranuose ir t.t. Čia tu gauni tokį pat, o gal ir aukštesnį standartą, bet moki trigubau mažiau. Kitaip tariant: ką ne visada gali sau leisti pas save, čia [Lietuvoje] tu sau gali leisti.
• 7. Dar atsiliepimų: daug kas aplanko genocido aukų muziejų kur Lukiškių aikštėj, ar dar kažką tokio iš tos istorijos.
• 8. ....mano teorija, kas lemia turistų srautą yra tokia, 3 faktoriai: 
• 1. Turi būti pigus skrydis. 
• 2. Turi būti kur pasiūla, kur apsistoti patogiai ir už optimalią kainą. 
• 3. Turi būti pati vieta verta aplankymo, t.y. kažkuo įdomi, ir turinti ką parodyti. Tai, manau, kad valstybė tą 3-iąji faktorių ir turi įtakoti., t.y. reklamuoti, kas pas mus yra įdomaus.
• 9. Vasarą daug yra srauto su nuosavomis mašinomis, kurie daro turą: Vilnius-Ryga-Talinas-Baltijos pajūris (įvairios modifikacijos). Visgi tikro smėlio paplūdimiai - tai ne Viduržemio jūros akmenys. Pakeliui aplanko Kryžių kalną, Latvijoje Rundalės dvarą, dar į maršrutus patenka Lajų takas, kai kurie netgi apsistoja Labanoro girioje prie ežerų, kaimo turizmo sodybose. Kas irgi yra unikalu ta prasme, kad už mažą kainą gauni DAUG natūralios gamtos [mano pastaba: suprask "žalios", eko-, natūralios], ežero, žvejybos ir t.t.
• p.s. vienas anglas prisipažino: "pas jus (čia jis turėjo omenyje Vidurio-Rytų Europą, nes buvęs yra Liublijanoj, Budapešte) dabar taip kaip buvo pas mus prieš keliasdešimt metų, nėra juodų, musulmonų, jautiesi saugus. Jei užknis, emigruosiu pas jus gyventi."

Reziumuokime: iš interviu aiškiai matyti, kad turistams mes esame pakankamai patrauklūs. Tą sako ir kasmet augantys jų srautai. "All in all", kaip sakoma, summa summarum, mes turime krūvas privalumų: pigūs (alus, degtinė, toosai, moterys), įdomūs, gražūs (namai ir moterys), žali, natūralūs, "no stress"/ "relax" gyvenimo tempas (palyginus su Londonu, Frankfurtu, netgi Oslu), daug gamtos (kas atostogaujantiems - privalumas, nereikia jiems techno, kai jie ilsisi). T.y. šiam segmentui viskas iš esmės gali likti kaip yra dabar, tik lėktuvų reisų ir krypčių reikia daugiau. Ir TV klipų, straipsnių, post'ų su gražiom tėvynės nuotraukom turėtų valdžia užsakinėti tikslinėse šalyse daugiau. Apie žalią, ramią, taikią, pigią, bet šiuolaikišką (greičiausias WiFi, 4G->jau einam į 5G (ir pigus) internetas) mūsų šalį, kur geri keliai, paplūdimiai, kimba žuvis, puikiai atrodo padavėjos, ir ...[dėmesio, valstiečiai-žalieji] pigus alus (ir visas kitas alkoholis). Išeitų, labai aišku, kuo patraukti užsieniečius: natūralumu, žalumu, eko-, kaimo turizmu, pigiom kainom: toks "stress-less, tranquil experience: amazing baroque architecture in the middle of pristine woods". kaip ir nelabai ką reikia kurti keisti, ar galvoti, išeitų? Ar ne visai? Užtenka gerai prafinansuoti www.neregetalietuva.lt, ir galim būt ramūs dėl turizmo. 

Svarbiausias mano argumentas, kad šioje srityje viskas labai neblogai - kasmet turistų srautai į Lietuvą auga!

Laukite tęsinio...

Lietuvos prekės ženklas. Part I, arba kodėl mes jo taip ir nesukūrėme jau 26-erius metus?

Skaudi tema... Ypač mums, kalbant apie save...Kiekviena valstybė yra tam tikras prekės ženklas. Ir Lietuva turi kažkokį prekės ženklą. Kaip ir kiekvienas mūsų, kaip asmuo, kaip vardas pavardė, turi. Tarkim "Teišerskytė - nacionalinė vertybė", "Butkevičius- nuomonė ryte tikrai skirsis nuo nuomonės per pietus, o juolab nuo tos, kur vakare". Bet Lietuvos prekės ženklui išleisti dešimtys milijonų eurų, o rezultatai tikrai nėra labai įspūdingi. Palyginus su Estija. 3 kartus mažesne valstybe.
Todėl aš į šią temą veliuosi. Užčiuopiau kažką tikrai svarbaus mūsų, kaip valstybės elgesyje, ką reikia keisti, jei norime sukurti paveikų komerciškai prekės ženklą "Lietuva".

Pradėkim nuo tradicinės situacijos analizės. Nebūtų aišku, kaip blogai su mūsų prekės ženklu, jei šalia nebūtų labai ryškių sėkmės istorijų. Būtent Estijos sėkmės istorijos šviesoje viskas kur kas labiau aišku pasidaro mūsų pačių darželyje.

1. Estija ir korupcija. Kalbama (aš netikrinau, bet ir nematau pagrindo netikėti), kad Estijoje visus policininkus vieną dieną atleido, kitą priėmė tik pusę, bet su 3-4 kart didesnėmis algomis (policininku dirbti tapo tikrai prestižiška, policininkas tapo gerbūvio prekės ženklas, sinonimas), bet kartu priėmė pataisas įstatymuose, kad, jei su kyšiu pagaus policininką, iškart kalėjimas, konfiskacijos ir labai daug metų. Korupcija šitoje srityje baigėsi iškart. Ir nebepasirodė. Estas estui tapo estu. O Lietuvoje? Mes net nepradėjom šios problemos spręsti. Na, gal šiek tiek, kelis labai korumpuotus pareigūnus išaiškinom, nuteisėm vieną kitą net pasodinom... Bet realiai mūsų korupcijos lygis - baisus.
2. Estija - E-balsavimas. Pirmoji valstybė pasaulyje tai įgyvendinusi. Mes apie tai diskutuojam gal jau dešimt metų, turim resursus (visai protingus programuotojus), bet tik tūpčiojam vietoj, ir niekas nevyksta.
3. Estija - E-proveržio produktai, "SKYPE". Mes irgi turim neblogus programuotojus, turim sėkmės istorijas ("Pixelmator", "Vinted", "BoredPanda" ir pan.), bet nei vieno tokio, kuris mus įkeltų į pasaulinę rampų šviesą. Skirtumas tarp "Skype" ir "Pixelmator" ar "Vinted" - akivaizdus, tam kas gaudosi marketinge. "Skype" - visiems absoliučiai, kas tik naudojasi kompiuteriu. "Pixelmator" rūpi tik tiems, kas maketuoja, koreguoja vaizdus. Tokių (realiai, objektyviai) duokdie apie 0,5% kiekvienoje šalyje. Niša.
4. Estija - E-proveržio produktų sėkmės priežastis. Prisimenat "Hansabank'o" elektroninį banką? Aš - puikiai. Apie 2002-2003 į kažkokį tuometį leidinį (berods - "Verslo banga") parašiau atsiliepimą, kokį malonų įspūdį man padarė būtent "Hansabank" (tuometis "Swedbank") elektroninis bankas. Palyginau jį su kur kas anksčiau suomių sukurtu "Nordea" (košmaras), SEB (nesusipratimas), tuomečiu "Valstybiniu žemės ūkio banku" (dabar DNB) (tiesiog - kankinimas žmogaus, kaip neintuityvu ir nežmogiška). Ir padariau išvadą, kad tai - geriausias produktas ir labai palengvina žmogaus gyvenimą, nes lengvai įsisavinamas, labai intuityviai išmokstamas, paprastas. Apie vartotojo sąsają labai rimtai pagalvota. Iki šiol "Swedbank" elektroninis bankas yra geriausias. Visi vis dar jį vejasi. Po 13 metų.
5. Estija - E-lektromobilizacijos šalis. Pirmoji pasaulyje sukūrė krovimo stotelių tinklą (2011-2012), kuris dengia visą šalį (apie 200 vietų, kai Lietuvoje ir šiandien - gal 5-10). Nupirko socialiniams savo darbuotojams 500 elektromobilių, kad jie pas savo klientus (socialiai remtinus, socialiai pažeidžiamus asmenis) važiuotų be taršos. Estas estui - estas.
6. Estija ir E- rezidentai. Estai sugalvojo, kad jų gyventoju galima tapti virtualiai: per internetą registruotis e-rezidentu, ir per internetą vykdyti Estijoje veiklą, atsidaryti sąskaitą, mokėti veiklos mokesčius ir pan. Dabar jie turi apie 13 000 tokių e-rezidentų. Planuoja turėti 10 000 000.  Po "Brexit" tūkstančiai britų registravosi į e-rezidentus, norėdami tęsti verslą su ES. Argumentas, kam jie sugalvojo šitą keistenybę? Pirmiausia, norėdami pabrėžti, kad jie "E-šalis". Bet taip pat todėl, kad Estija - sensta, gyventojų mažėja, o čia - reali galimybė Estiją išpopuliarinti visame pasaulyje, net neprisigaudant imigrantų....;)
7. Estija ir E-migracija. Estijon žmonės grįžta. Kol kas tik po 500 žmonių per metus. Bet, kaip kontrastas, iš Lietuvos išvažiuoja apie 40 000 per metus.
8. Estija ir algos. Estijos BVP/gyventojui - beveik toks pats, net truputėlį mažesnis, nei Lietuvoje. Algos? Apie 50% didesnės. pas mus apie 600 į rankas, estų - 940. Pasiteisinimų ir paaiškinimų - gana daug. Vienas jų - 3 kartus didesnės tiesioginės užsienio investicijos (TUI), nei Lietuvoje. Tai užtikrina našumą, ir darbo, samdos kultūrą. 3 kartus geriau, nei Lietuvoje. Galbūt. O galbūt mes tik ieškom atsikalbinėjimų...;) ?
9. E-prezidento šeima Estijos, kaip "e-šalies", reklamoje. Visa Estijos prezidento šeima (su tuomete žmona, vyresniąja, ne ta, kurią ką tik vedė, dvigubai jaunesne panele) atsivertusi "Apple" notebook'us sėdi kadre ir kažką ten naršo. Va. Įsivaizduokit tokį patį klipą su mūsų prezidentės šeima...
10. E-stija yra "e-šalis". Kai sekasi, tai sekasi: net pavadinimas pradeda tau padėti...O jei rimčiau: dauguma valstybių yra senos, ir jų prekės ženklai formavosi daugelį metų. Prancūzija - meilės, dizaino, vyno, kvepalų, grožio, kino šalis. Vokietija - inžinerijos, automobilių, našios gamybos, tikslumo, tvarkos, pedantiškumo, alaus. Britanija - imperija, finansų centras, pasaulinė prekyba, globalumas, agentas 007 ;), gan prastas maistas, alus ir futbolas. Bet visa tai formuota šimtmečiais. O štai Estijai ir Lietuvai - vos po 26 metus. Estai suprato, kad formuojasi nauja kategorija daiktų, kurių nebuvo, kai atsirado Prancūzija, Vokietija, net JAV: elektronikos, e-verslo era, elektromobilizacijos epocha. Ir netruko tuo pasinaudoti šia objektyviai atsirandančia nauja šalių kategorija. Taip, JAV yra Silicio slėnis. Ok. Bet ten yra ir Vakarų Virdžinijos angliakasiai, kurie dabar tikrai sukuria problemų Silicio slėniui, sutikit ;) Be to JAV siejasi visų pirma su laisva verslo dvasia, verslumu, galimybėmis, karine galia ir daugybe kitų dalykų, ne tik Silicio slėniu. JAV yra didelis prekės ženklas, mainstream. Estija - mažas, specializuotas, nišinis. Lietuva šį momentą, naujos kategorijos šalių atsiradimą, pramiegojo. 
11. Estijos energetinės jungtys su Suomija paleistos 2006 metais. 10 metų anksčiau, nei mes su Švedija.

Laukite tęsinio... ;)

Apie globalizmą ir trump'izmą kiek giliau

Štai, Economonitor šiek tiek giliau rašo, kas - globalizmas Trump'ą iškėlė, ar Trump'as tuo tik pasinaudojo. Bet ir šiaip: kaip čia gaunasi, kad girdim tik aie globalizmo pliusus, bet nenorim girdėt visai apie jo minusus?

Al-Ghazali ir Aristotelis arba kur 800-ams metų dingo musulmonų inovacijos?

Trumpai, bet labai prasmingai - visiems, manau verta pasižiūrėti šitą video, Neil Degrasse Tyson "How The Islamic Civilization Fell"

O paaiškinimas (šiek tiek ilgesnis ;), virš 1 val.), kodėl taip nutiko, ir kas yra tas Al-Ghazali, yra čia. Irgi, labai rekomenduoju. Sustato n+k klausimų į vietas. 

Pirmasis iš jų: kodėl nesusišnekam su musulmonais, konkrečiai. 800 pastarųjų metų. 

Antrasis (jau mums patiems): kodėl net mūsų baltaodės vakarietės moterys (ir kai kurios lietuvės, irgi), kurios kelis šimtus metų kovojo dėl emancipacijos, atvirsta į islamą...ir išvažiuoja gyvent pas kokį egiptietį, libanietį, irakietį... Užmuominos reikia? Nes mums nepatinka "[aristoteliška] logikos diktatūra", mes intuityviai jaučiam, kad kažko mes nesuprasim iki galo, kad visada bus tas kažkas, nepažinus... Įrodyt negalim, bet savo "šeštu" jausmu nujaučiam. Seneliai tą nujautė, tėvai. Nujaučiam ir mes. Nors esame "[aristoteliškos] logikos [naivios, deja] diktatūros" pasaulyje.

Tą čia įrodo labai raiškiai Nassim Nicolas Taleb. 

;)

Aš tuos punktelius sujungiau tarpusavy. Pagrįstai tuo didžiuojuosi ;)

Mano 2013-ųjų straipsnis AZETe ir vakar, 2016.11.15, "Ž. Mauricas: pasaulis įžengė į naują etapą"

Mano 2013-ųjų straipsnis AZETe ir vakar, 2016.11.15, "Ž. Mauricas: pasaulis įžengė į naują etapą"

"Rask 3 skirtumus" iš serijos ;)

Idomu, 2013 metų straipsnis vos ne kaip šiandien gaunasi parašytas...

Idomu, 2013 metų straipsnis vos ne kaip šiandien gaunasi parašytas...

Tęsiam apie sprendimą dėl "Universalių bazinių pajamų", kovojant su pajamų paskirstymo visuomenėje problema, kurią kuria robotizacija ir poliarizacija

Štai Kanados pavyzdys: natūralu, kad viena labiausiai išvystytų valstybių eksperimentuoja su šia idėja (kaip Šveicarija, Olandija, Suomija, Norvegija, nenustebčiau, jei neužilgo kažką išgirsim ir iš JAV): čia plačiau skaitykite.

Darbo jėgos mažėjimas

http://insideevs.com/volkswagen-human-resources-boss-claims-simplicity-of-electric-cars-will-eliminate-10000-plus-jobs/

Mes vejamės Indiją? arba "Kodėl tikrai (nu, tikrai, tikrai) šiemet neturiu už ką balsuoti"

Citata iš Dainiaus Kreivio (TS-LKD kandidato į Seimą mano Verkių apygardoje): "Didžiausia emigracijos iš Lietuvos priežastis - itin mažos dirbančiųjų pajamos. Kartu su komanda parengėme detalų planą, kaip Lietuvoje sukurti daugiau gerai apmokamų darbo vietų. Jo įgyvendinimas leis i Lietuvos didmiesčius atvesti daugiau paslaugų centrų bei pasaulinių aukštųjų technologijų įmonių, o į regionus - Skandinavijos, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos gamintojus. Taip per ketverius metus bus sukurta beveik 150 tūkstančių naujų gerai apmokamų darbo vietų, o vidutinis atlyginimas, neatskaičius mokesčių, pasieks 1250 Eur."

• 1. Jau ne sykį ir ne du ir ne tris kalbėjau apie "deglobalizacijos" tendenciją: perkeliama ta gamyba, kurią pigiau daryti robotams, ne žmonėms. Taigi, aš tikiu, kad gamyba bus atkelta (mokesčius sumažins Šimonytė ir partneriai, ir atels). Bet darbo vietų bus sukurta labai labai mažai. Sako, atves 140 gamybos įmonių į regionus. Tai darbo vietų bus po 5-10 kiekvienoje (o ne po 200, kaip planuojama). Viso gausis apie 1400 darbo vietų regionuose, o ne 28000, kaip planuojama.
• 2. Indija dominuoja paslaugų centrų versle. Ji ten dominuoja nuo ~2000-ųjų. Jau 16 metų. Mes norim prisitraukti į Lietuva daugiau to, ką Indija padarė prieš 16 metų? Kaip mes tada žadam pasivyti ES, jei vejamės Indiją ;)?

"A-ZET" išeina mano naujausias straipsnis kaip tik apie tai, kaip mes strategiškai atsilikę (kad ir nuo Estijos): mūsų pažangiausia ir patriotiškiausia partija(iš to ką turime - nes Darbo partijos ar Tvarkos ir Teisingumo (che che - šaudo pasieniečių šunis, tai bent teisingumas, stambaus kapitalo partijos Socialdemokratai, ar Liberalų sąjudis (che che - supainiojęs viešuosius ir privačius skardinių su 107 000 eurų interesus), aš darbingomis ir turinčiomis idėjų partijomis nelaikau) teturi tokią viziją.

PABAIGAI: mano apygardoje į finalą išėjo Kreivys (TS_LKD - be vizijos, arba su vizija iš praėjusio dešimtmečio) ir Steponavičius (Liberalų sąjudis.... specialusis liudytojas byloje dėl skardbonkių su šimtais tūkstančių eurų....). Nu, už ką balsuot, pasakykit? ;)

VIDEO: Nuke'as taksistams: "nuTonomy" (automoninis taksi, jau veikia Singapūre)

Ką čia be pridursi:taksistų juodžiausia diena vis labiau aušta.

Svarbu - niekad nebūna vėlu, niekada!

http://www.delfi.lt/projektai/kiekvienas-gali-buti-didelis/versla-pradejo-53-eju-metu-dabar-skaiciuoja-milijonus.d?id=72471150

Apie Kinijos lėtėjimą - video, Financial Times

Taigi, pažiūrėkit patys ;)

Kaip iš natų: 6 baisios žlugimo istorijos

ŠTAI!

Pasitvirtintina mano sena formulė: visos blogos žinios į rinką patenka rugsėjo vidury, po atostogų, ir dar po 2 savaičių, kol pakyla iki bosų bosų

2008 m. rugsėjo 15 d. žlugo "Lehman Brothers". Šiemet rugsėjo 12 d. krito akcijų biržos indeksai. T.y. praėjo vasara, po to reikėjo 2 savaičių, kol mažesni bosai atnešė žinią didesniems, tie dar didesniems,  ir galų gale visa šis "ššš.." pasiekė bosų bosus, top menedžmentą.Kaip tik tuo momentu prasidėjo kursų kritimas. Galimai viskas gali nuriedėti panašiai tiek pat žemai ir tiek pat stačiai, kaip ir prieš 8 metus. O kodėl ne? Juk visos akcijų kainos ir paremtos kaip tik pigiu doleriu, jena, euru. Nėra palūkanų, tai ko nepasiimti papildomos grąžos iš akcijų?
Paprasta matematika:

• Jei palūkanos už dolerius normaliai (prieš 8 metus) būdavo apie 4-6%, tai, esant akcijų metiniai grąžai minimum 7-8% jas verta pirkti, o ne laikyti indėlį (nes reikia gauti papildomą grąžą, kitaip - kam stengtis). Natūralu, kad rizikuojančių pirkti ir akcijų, kurios atitiktų tokius kriterijus, likdavo gana mažai, ir tai stabilizuodavo bent jau dalyvaujančių rinkoje žaidėjų skaičių - dalis pasitenkindavo saugesniais (kad ir mažiau pelningais) indėliais, valstybės obligacijomis. Tokioje aplinkoje metinių dividendų grąža ne mažiau reikšmingas akcijų vertės rodiklis, nei pačių akcijų kainos kilimas. Mat, akcijų vertė siejasi tiesiogiai su būsimais dividendais, būsima grąža. Bet net ir ta būsima grąža turi būti diskontuojama tais pačiais 4-6% metinių palūkanų, dėl ko jos nebe atrodo tokios patrauklios.
• Bet jau 8 metai, kai palūkanos yra 0%. Dėl to daugybė indėlių naudojama akcijoms pirkti, obligacijos netgi turi neigiamas palūkanas, ir jas vis tiek perka, nes jos, net turėdamos neigiamą grąžą, visgi veikia kaip gana geras atsvaras rizikingoms akcijoms. 
• Dabar (pastaruosius 8 metus, o tai, sutikit, jau yra kasdienybė, kone pusė vienos kartos gyvenimo) akcijų diskonto norma yra tie patys 0-0,25%, taigi, jei tikiesi būsimos (lūkesčiai) grąžos bent 5% - tokios akcijos labai patrauklios, santykyje to tomis, kurios siūlo 3%. Taip akcijos, kurios nebuvo paklausos esant 4-6% palūkanų normai rinkoje, dabar tapo graibstyte graibstoma preke. Kadangi pinigų pasiskolinti lengva (ar bent jau neverta laikyti indėlio - nes jis realiai nuvertėja akyse), pinigų ir norinčių pirkti tokias akcijas - sočiai. Iš čia ir beprotiška akcijų paklausa, ir beprotiškas (kotiruojamų biržoje) bendrovių pelno ir kainos santykis.
• Palyginkim: dabar "S&P 500" akcijų kainos yra užkilusios į tokį lygį, kad jos atsipirktų tik per 17-18 metų. Blogiau buvo tik per "dot.com" akcijų burbulą 1999-2000-aisiais. Kuris, kaip žinia, netrukus ir sprogo.
• Manau, artėja sprogimų metas: sproginėja "Samsung Note", sproginėja "levituojančios" riedlentės, sproginėja Šiaurės Korėjos atominės, sprogs ir šis burbulas. 
• Panašu, kad ne už kalnų visa tai - dvi savaitės po vasaros jau praėjo... Primenu (butkevičiams ir jo tipo kirkiliškiems-šadžiškiems politikams), kad karštas oras kol kas tik Lietuvoje - tikėtis, kad mes turėsim dar papildomai bent 2 savaites - neverta, nes JAV jau viskas normaliai, ateina ruduo...

Kaip tik apie tai, ka jau kalbu keletą metų - robotizacija kala pleištą į pačią viduriniosios klasės širdį

Štai, geros, aiškios, kiek naivokai optimistinės tezės iš Economonitor.

Suomijos garantuotų išmokų projektas - tęsiasi

Kaip pasakė Hugo: "Armijas galima sustabdyti ir išstumti iš šalies. Idėjų - ne."
Bazinių išmokų projektas juda toliau:

Verta pastebėjimo žinia: "Suomijoje bus mažinamas pajamų mokestis"

Suomijoje bus mažinamas pajamų mokestis.

Kas įdomu ir verčia mane bloginti?
Kad jis sumažės tik 0,5 proc., bet per metus Suomijoje tai reikš 415 mln. eurų mažesnės pajamos iš pajamų mokesčio. T.y. mes galime suskaičiuoti atgal, kiek jo surenkama: 415 mln./0,005= 83 mlrd. EUR. Gyventojų anot Wikipedia, yra 5,5 mln., taigi vienam asmeniui tenka 15 000 EUR pajamų mokesčių per metus. 

Yra apie ką pagalvoti ir palyginti su Lietuva.

Turtingieji tampa turtingesni: automobilių pardavimai krenta, didelių ir prabangių - auga..

http://www.bbc.com/news/business-36957435

Labai informatyvus info-grafikas: kiek naudinga "spam'ine" el. laiškų reklama?

Tiesiog, labai naudingas ir informatyvus info-grafikas apie realų (tikėtiną) el. pašto reklamos naudingumą.
Pagaliau, ilgokai to laukiau ;)

"A-Zet" kolekcija. 2013 05 mėnuo, straipsnis #51, still smoking hot: „Naujoji pasaulio fragmentacija? Deglobalizacija prasideda?"

KOMENTARAS: Kodėl peršokau net 4 metus ir iškart prie deglobalizacijos? Todėl, kad apie šią tendenciją pirmą kartą kalbėti pradėjau jau prieš 3 metus! "Brexit" man nebuvo toks jau netikėtas (nors ir nemalonus, ir netrokštamas reiškinys). Toliau - dar geriau. Šiandien staiga supratau, kad vienas didžiausių deglobalizacijos faktorių yra netgi ne robotizacija (kuri leidžia neprekiauti su skurdžiomis ir potencialiai politiškai pavojingomis šalimis, kaip pvz. Kinija, Rusija, arabų šalys) ir ne skalūnų dujų/naftos technologija (kuri leidžia neprekiauti su Rusija, arabų šalimis, kitomis trečiojo pasaulio valstybėmis), o... pats internetas! Internetas leidžia mums užsidaryti savose gardelėse netgi lengviau, nei manote. Jaunimas (iki ~35 m.) manęs čia turbūt visiškai nesupras, ir tik kilnos antakius su mintimi "nukvako tas seniokas". Bet vyresnėlesnė karta iškart pajus: kai buvo vienas (du - vienas Maskvos ;)) kanalas, bajerius suprasti buvo kur kas lengviau, nei yra dabar. Prekes mums grūste grūsdavo reklama... Bet už tai mes galėdavom nesunkiai susišnekėti tarpusavyje, bent jau valstybių, regionų, kultūrų lygiu. Dabar, kai internetas leidžia užsidaryti savo "Facebook'o" burbuliukuose (nes mūsų sekėjų/draugų ratas - juk objektyviai gan ribotas, 300-500 žmonių paprastai), nebėra to bent jau valstybinio (ar Vakarų civilizacijos masto) "globalumo", kuris buvo būdingas 70 metų trukusiai Pax Americana epochai, kai pasaulinis BVP augimas visada beveik tiesiogiai priklausė nuo pasaulinės prekybos augimo. O pastaruosius 4 metus - nebepriklauso.

Naujoji pasaulio fragmentacija? Deglobalizacija prasideda?

Praėjusiame straipsnyje nagrinėjau labai pozityvius dalykus: faktą, kad ir Lietuvoje gyventi ir kurti verslą galima, ir net ne šiaip verslą – tarptautinį. Apie Lenkiją, į kurią plūsta (ne miniomis, bet visgi – ne šimtais, o tūkstančiais) imigrantai iš Vakarų Europos (Portugalijos, Ispanijos, Italijos). Apie tai, kad vilties pakelti Lietuvos ekonomiką iš esmės, padaryti ją tarptautinės rinkos žaidėja , yra. Jei koncentruosimės į naujausias technologijas, internetu paremtą produkciją/paslaugas, galime turėti realią ekonominę nepriklausomybę:  diversifikuotas eksporto pajamas iš įvairiausių pasaulio šalių bei sektorių, tokiu būdu tampant nepriklausomu nuo Rusijos, Vakarų ar Kinijos. Kalbėjau apie labai integruotą, labai globalų pasaulį, kuriame mes žaidžiame jau ne kaip tauta ar valstybė, o kaip tam tikras, šiek tiek išsisklaidęs į „debesį“m ekonominis vienetas.

Bet štai kokios pastarojo meto tendencijos. Apie jas nebegalima nutylėti ir jų ignoruoti. Ir jos tikrai keičia mums įprastą pasaulį – globalizuotą, integruotą, apimtą pasaulinės prekybos karštinės, taip vadinamą „globalų kaimą“. Manau, laikas jas įvertinti visiems, nes tai – ne tik šios, vis dar tebesiautėjančios Europoje krizės, priežastis, kartu tai - ir tendencijos, kurios nulems artimiausių 20-50 metų pasaulio ir Lietuvos ekonomikos plėtrą. Tai kas, gi, vyksta? Vienu žodžiu galima pavadinti šią tendenciją decentralizacija. Bet kurio verslo, asmens, valstybės ekonominės nepriklausomybės pagrindas – decentralizacija. Taigi, pasaulį apima decentralizacijos banga. Keistos, ir netikėtos, naujo tipo. Ir tas naujasis tipas – ne iki galo suvoktas ir išnagrinėtas. Bet jo poveikį mes labai gerai jaučiame jau dabar. Pradėkim vardyti nuo pradžių:

Elektros energijos gamybos decentralizacija

Prieš 100 metų ekonomiškai prasminga buvo statyti dideles centralizuotas elektrines: hidro, anglies, dujų, naftos, atomines ir t.t. Didžiulės centralizuotos elektrinės pasikliovė „masto ekonomijos“ principu: gamini daug ir pigiai, padalini milijonams vartotojų, pigiau perki žaliavas/kurą, nes koncentruoji/stampbini pirkinius. Mastų ekonomijos principu sukurtos centralizuotos žemyninio lygio elektros aprūpinimo sistemos – tinklai. Tie tinklai tapo mūsų elektros gamybos stabilumo garantu ir tuo pačiu – spąstais: Lietuva, kaip žinia, yra ne Europos, o Rusijos tinkle, dėl ko mes tampame nuo jos daug labiau priklausomi vien del technologinių realijų – dėl centralizuoto elektros gamybos-paskirstymo tinklo. Jei jau esi kuriam nors tinkle, turi su jo taisyklėmis ir taikstytis, nors jos ir nemalonios. Bet centralizuotoje struktūroje vartotojai, deja, yra „galutinė technologinė grandis“, labai priklausoma nuo gamintojų, o ne atvirkščiai, kaip turėtų būti normalioje, paklausos valdomoje ekonominėje struktūroje.

Bet kas gi pradėjo vykti pastaruoju metu? Jei iki pat 21 amž. ekonomiškai išvystytos valstybės kurą turėjo iš esmės vežtis iš atsilikusių (arabų šalys, Lotynų Amerikos šalys, Rusija, centrinės ir šiaurės Afrikos) valstybių, tai pastaruoju metu naftos ir dujų atrasta ir Norvegijoje, ir prie Britanijos, ir prie Olandijos. O galų gale, atsiradus naujai technologijai – skalūnų dujoms – JAV iš didžiausios pasaulyje kuro importuotojos tampa viena didžiausių ekportuotojų. T.y. išsivysčiusios valstybės nebeturi importuoti kuro (turi, bet kuo toliau, tuo mažiau). Dar daugiau: elektros energijos pati gamyba – diversifikuojasi labai sparčiai. Dar daugiau – anksčiau energiją mes gaminome beveik vien tik iš iškasamų organinių junginių, anglies, tuo pačiu kurdami šiltnamio efektą. O dabar – naudojame atsinaujinančius šaltinius: biokurą (medieną, šiaudus), geoterminius šaltinius, saulės ir vėjo energiją, bangų energiją ir t.t. Bet užvis svarbesnė tendencija: energiją mes galime realiai pasigaminti kiekvienas savo namuose. Anksčiau, beje, irgi galėjome. Bet kaštai buvo kur kas didesni, nei centralizuotos gamybos. Dabar, iškastinio kuro kainai pakilus keletą, jei ne keliasdešimt kartų, kai kuriais atvejais tai netgi pigiau (vėjuotose valstybėse – vėjas pigus, saulėtose – saulės visiškai gana, vandeningose – hidroenergija gana pigi, miškingose - biokuras).

Pirmoji, pasaulį keičianti galinga tendencija – elektros gamybos decentralizacija, kai gamintojais tampa praktiškai visi namų ūkiai, kai pasigaminama ne tik pakankamai energijos savo namams, bet dar užtenka ją ir parduoti.  Pirminis energijos šaltinis žemės paviršiuje yra saulė. Saulės energijos elektrinių savikaina smunka taip sparčiai, kad realu po 10 metų visiems būstams turėti po tokią elektrinę ir atsisveikinti ne tik su elektros sąskaitomis, bet ir su valdens pašildymo, šildymo, dujų (viryklėms tapus elektrinėmis) sąskaitomis taip pat. Kaip tada atrodys pasaulio prekyba, jei nereikės elektros gamybai reikalingo kuro tampyti per pasaulį milžiniškuose tankeriuose?

Maža to, elektromobiliai jau po truputį tikrai tampa realybe: Norvegijoje „Nissan Leaf“ elektromobilis tapo antru populiariausiu šeimyniniu automobiliu. Dar keli metai, ir taps populiariausiu. Nesunku suprasti, kad ne tik kurą elektrinėms, bet ir kurą elektromobiliams nesunkiai gali pakeisti namuose pasigaminta elektra. Kam tada tankeriai su nafta, mazutu, benzinu, dyzelinu?

Gamybos decentralizacija

100 metų gamyklos gamino, mes vartojome. Gaminome didelėse, našiose gamyklose, todėl pagamindavome daug, kokybiškos produkcijos, pigiai, ir galėjome sau leisti vartoti dar daugiau. Bet standartinės produkcijos. Paskui, prieš 30-40 metų sekė gamyklų „iškėlimas“ iš industrinių valstybių į „pigios darbo jėgos“ valstybes: Kiniją, Taivaną, Pietų Korėją, Tailandą, Malaiziją, Indiją ir pan. Kadangi labai didelę dalį gamybos kaštuose sudarė darbo jėga (kai kur Vakaruose iki 30-40%), perkėlus gamybą tenai, kainos smuko labai žymiai, todėl prekės atpigo dar labiau, ir tapo įmanoma gaminti prekes kitame gaublio gale ir vežioti po visą pasaulį, ir net tuo atveju jos likdavo kur kas pigesnės, nei pagamintos, nors ir labai našiuose, bet Vakarų fabrikuose. Prasidėjo epocha, kai gamyba tapo globali. Prasidėjo masinė globalizacija: mes  nebegaminome, gamino Tolimieji Rytai, Pietryčių Azija, Lotynų Amerika. Na, Lietuva, labai priekabiai žiūrint, nesudalyvavo šiame projekte, bet visgi kiniškų prekių gausybė mūsų parduotuvėse įrodo, kad ir mes tuo puikiai pasinaudojome. Industrija netikėtai skubiai atsidurė Tolimuosiuose Rytuose  ir Azijoje. Vakaruose liko taip vadinamos „paslaugos“, paslaugų ekonomika. Bet kas vyksta pastaruoju metu? Kaip ir skalūnų dujų atveju, panaudojant naujausias technologijas, prasidėjo atvirkštinis procesas: gamyba „grįžta“ į Vakarų valstybes. Kodėl? Todėl, kad:

1. Nors darbo jėga ir labai pigi Rytuose, ji jau nebėra tokia pigi, kaip prieš 40 metų: Kinijos vartotojai subrendo, jų algos dabar keletą, kai kuriais atvejais – keliasdešimt kartų didesnės, nei prieš 20 metų.
2. Nors darbo jėga ir labai pigi Rytuose ar Lotynų Amerikoje, naujosios robotizuotos gamybos linijos tapo faktiškai nepriklausomos nuo darbo jėgos kaštų. T.y. robotai visiškai pakeitė darbininkus kai kuriose pramonės šakose. Vienur – visiškai, kitur – tokia žymia dalimi, kad jau verta samdyti amerikietį, kad jis prižiūrėtų brangias ir technologiškai superpažangias mašinas čia pat – JAV – nei vežti jas į Kiniją, kur jas per kelis mėnesius nukopijuos kinų verslas.
3. Vakarų pasaulyje įvyko labai daug pokyčių, susijusių su darbo jėgos kaina. Jau yra ispanų, kuriems ir Lenkijoje gyventi gera. Jau yra amerikiečių, kurie sutinka dirbti kinui būdingą darbą tik už vos didesnį nei kino atlyginimą. T.y. socialinė nelygybė per krizę, ir šiaip – pastaruosius 20 metų – taip padidėjo, kas atsirado tinkamos pigios darbo jėgos net ir Vakaruose. O kur dar imigrantai iš... Lietuvos ir visos Rytų Europos?

Lietuvoje irgi jaučiamas „gamybos sugrįžimas“. Ir Latvijoje, ir kitose iki tol „paslaugų ekonomikos dievui“ besimeldusiose valstybėse. Ši tendencija akivaizdžiai pagelbėjo Lietuvai krizės metu ir iškart po jos: Lietuvos gamyba, palyginus su Kinijos, tapo vel ekonomiškai patraukli, nes:

1. Modernizavosi, automatizavosi - našumas žymiai padidėjo.
2. Darbo jėgos kaina staiga slystelėjo žemyn apie 20-30%.

Bet ir čia dar ne viskas: gamyba decentralizuojasi ne tik valstybių, ekonominių blokų, išsivystymo lygių požiūriu, bet ir iki pat namų ūkio lygio. Turbūt jau esate girdėję apie 3D spausdintuvus, kuriais galima atsispausdinti ne tik lėkštes, puodelius, šviestyvus, šautuvus, bet ir… maistą! Netgi savo paties kūno organus! Tai, kol kas jie – brangūs, o pats pagamintas objektas – irgi labai brangus. Bet juk ir saulės elektrinių moduliai kadais buvo siaubingai brangūs, o dabar įperkami net ir Lietuvos gyventojui. Mobilieji telefonai, kurių vartojamosios savybės (svoris - apie 3 kg, kalbėjimo trukmė – apie 1 h, pokalbio 1 min kaina – 3 Lt, jokių SMS, jokio mobilioje interneto, jokių žaidimų, ekranas – juodai baltas…) dabar tiesiog kelia juoką, buvo labai brangūs. Bet per 20 metų jie atpigo dešimtis kartų, o patobulėjo – tūkstančius.  Neabejoju, kad printeriai, galintys atspausdinti trūkstamą, ar tiesiog – naują vietoje seno, organą, padarys revoliuciją  medicinoje. Bet ką jie padarys gamybos srityje?

Tendencijų apjungimo pasekmės?

Kas nutiks, kai pasaulį užvaldys šios tendencijos? Kokias prognozes ir išvadas galime daryti tvirtai, kokias – atsargiai, o kurias – tik labai atsipalaidavusiame fantazijų lygyje? Bandau pažaisti prognozių žaidimą kartu su jumis.

1. Dujos – pigs. JAV dujos kainuoja ne 2, ne tris, o apie 5 kartus pigiau, nei kainuodavo anksčiau. Dėl to įmanoma atsivežti susikystintas dujas tankeriuose iš labai toli, ir jos vistiek bus pigesnės, nei iš Rusijos.
2. Lietuva gali tapti labai turtinga šalimi. Tokia, kaip Norvegija, ar net dar geriau. Nes turi labai, na labai daug dujų. Lietuva kažkuo panaši į Kuveitą, kuris visas tiesiog tyvuliuoja naftoje. Taip ir mes – visa valstybė tiesiog guli ant dujų telkinio. Žr. pridedamą pasaulio žemėlapį, kur pavaizduoti skalūnų dujų resursai. 
3. 
5. Prekyba nafta, dujomis – smuks: daugelis išvystytų pasaulio valstybių sugebės pasigaminti energijos pačios: saulės, vėjo, (skalūnų) dujų, geoterminės, bangų energijos pagalba. Galbūt ir naujos kartos branduolinės sintezės (ne branduolinio skilimo reakcijos) pagalba. Apie tai aš užsiminiau ankstesniuose savo straipsniuose.
6. Prekyba industrijos gaminiais – turėtų irgi smukti, nes gamyba keliasi iš tradicinių „trečiųjų šalių“ (visų pirma – pabrangusios Kinijos, Tolimųjų Rytų, Pietryčių Azijos) į...Vakarų Europą, JAV, t.y. – atgal. Dėl to pasaulinė prekyba prekėmis, prekių srautai irgi turi sumenkti. Bent jau nebeaugti taip staigiai, kaip iki šiol.
7. Arabų, Rusijos, Lotynų Amerikos nafta ir dujos taps kur kas mažiau reikalingos ir patrauklios – šie regionai taps menkai įdomūs mums, vakariečiams. Ineteresas prekiauti su šiais kraštais – smuks. Prekyba ir gerovė tuose kraštuose – smuks. Tą jau jaučia Rusija, Venesuela. Bet neužilgo turi pajusti ir Arabų šalys, agresyvūs islamistų fanatų kraštai.
8. Pasaulis taps mažiau integruotas. Bent jau prekių mainų požiūriu. Mažiau (arba išvis – nulis) poreikio vežti žaliavas į Aziją perdirbti, vartojimo prekes iš Azijos – vartojimui į Vakarus, o iš Vakarų – gamybos priemones į Aziją. Sutriks pasaulinės prekybos lokomotyvai.
9. Pasaulis, ko gero, pradės mainytis ne prekėmis, o paslaugomis. Ne, tiksliau – „dizainais“. Šiame straipsnyje aš to neminėjau, bet įdėmesni skaitytojai galėjo pasidaryti savo išvadas apie tai, ką galima parduoti naminio 3D spausdintuvo savininkui: kompiuterio failą, su spausdintuvui skirtu daikto gatavu dizainu. Anksčiau architektai parduodavo pastatų brėžinius, inžinieriai – įvairių mašinų ir įrenginių. Dabar ateina epocha, kai bus galima pardavinėti brėžinius prakiškai bet kam: maistui, organams, indams, pistoletams, baldams, instrumentams, papuošalams, interjero elementams, drabužiams... etc.

Summa summarum

Po 40 metų (o realiai – kelis pastaruosius šimtmečius) trukusios pasaulio nuolatinės integracijos ir globalizacijos, panašu kad patenkame į priešingo proceso epochą: deglobalizacijos, mainų mažėjimo, interesų silpnėjimo, o ne interesų bendrėjimo. Tradiciškai energiją ekportuojančios šalys nustoja būti tokios įtakingos. Tradicičkai darbo jėgą eksportuojančios šalys irgi nustoja būti tokios įtakingos. Išsivysčiusios valstybės (JAV, Vakarų Europa (bet šįkart, panašu, kad ir Lietuva jos sudėtyje! Štai, kur geriausia žinia!) Japonija) vėl tampa nepriklausomos nuo savo „energetinių“ ir „gamybinių“ kolonijų, kurios pastaruosius 40-50 metų iš esmės diktavo sąlygas vartotojiškai Vakarų kultūrai per kuro kainas. Dar daugiau – išsivysčiusios valstybės žengia žingsnį į kitą technologijų lygį: automatinę gamybą, automatinę-decentralizuotą energijos gamybą ir energijos resursų autonomiją.  Tokiu būdu Vakarų pasaulis atitrūksta (gal tik vienu žingsneliu, bet visgi, to pakanka, kad pasikeistų, ir jau keičiasi, žaidimo taisyklės) nuo likusio pasaulio. Ir vėl - kaip daugelį sykių iki šiol – dėka technologijų ir mokslo. Atitrūksta, kad veiktų nepriklausomai nuo to likusio pasaulio.  Atitrūksta, kad pirmą kartą nutiktų atvirkštinis procesas, nei vyko iki šiol: deglobalizacijos, deintegracijos, mainų ir tarpusavio priklausomybės mažėjimo.

Ar verta džiaugtis lietuviams (latviams, estams, ir visiems ES gyventojams, bei amerikiečiams) dėl tokių pasauliniųn tendencijų. TAIP! Bet ar visiems? O čia jau rimtas klausimas. Matot, naujoji gamyba, neatsitiktinai pabrėžiau, beveik visiškai nepriklauso nuo darbo jėgos. O ką tai reiškia? Kad darbo jėgos poreikis Vakaruose, nors jau ir taip buvo mažas, dar sumažėja. Darbo jėgą Vakaruose tampa vis sunkiau parduoti. Dar sunkiau ją tampa parduoti brangiai. Dėl to socialianė nelygybė ne mazes, o augs. Arba reikia rimtų pokyčių valstybių (supervalstybių? Nes ES – jau net ne valstybė) politikoje. Reikia, kad tos galimybės ir tas turtas, kurį leidžia sukurti naujausios technologijos, būtų paskirstomos visoje visuomenėje. Problema ta, kad neaišku, kokiais principais tai padaryti?

Anksčiau darbininkai už nuoširdų, sunkų darbą fabrike, šachtoje, prie konvejerio gaudavo solidų atlyginimą, kurį išleisdavo masinių, fabrikuose pagamintų, vartojimo prekių vartojimui. Taip pinigai ir turtas pasklisdavo plačiuose visuomenės sluoksniuose. Bet mes pamirštame, kokios moralinės paskatos supo visą šį ekonominį procesą! Pirmiausia: doru darbu uždirbti pinigai buvo prasmingi pinigai. T.y. dirbti buvo prasminga, nes už darbą buvo gerai mokama, žmonės galėjo tikrai labai padoriai gyventi, susikurti orią senatvę. Antra: doras darbas buvo morališkai svarbus orientyras jaunimui. T.y.: „žiūrėk, sūnau, aš dirbau visą gyvenimą, ir štai - žiūrėk, ką pasiekiau! Tu dirbsi, ir tu pasieksi!“. Trečia: doras darbas buvo reali alternatyva nedoram darbui, realus prasmingas ir socialiai naudingas laiko praleidimas. T.y.: „žiūrėk, aš dirbu normalų tikrą darbą, ir va, kaip gyvenu. O, jei eisi klystkeliais, sukčiausi, tikrai gyvensi blogiau ir trumpiau, negu aš.“ Kaip pinigus paskleisti visuomenėje, kurioje nėra darbuotojų ir jų net nereikia? Vartotojai – vis dar yra. Bet pinigų platinimo mechanizmas – labai sutrikęs.

Taigi, Lietuvoje pagaliau yra kuro (dujų atsargų nuosavam vartojimui užtektų beveik 100 metų ar net ilgiau), yra gamyba (atkeliama atgal iš Kinijos), bet nėra darbo vietų (ir jų nebus, leiskit prognozuoti), ir vistiek nėra gerovės. Bet blogiausia, kad turime valdymo sistemą, kuri net nebepriklauso Lietuvai, o daugiau priklauso ES, ir joje (kaip ir ES) kol kas niekas nežino, kaip visus tuos labai naudingus naujosios epochos faktorius paversti visų mūsų gerove. O ne kelių labai toli nuo čia gyvenančių „Chevron“ savininkų gerovės kubu gerove ;)