Visiems tiems, kam (vis) dar trūksta tikėjimo, kad Graikija tikrai bankrutuoja

Nuostabus Roubini Economonitor blogo įrašas, toks paprastas ir aiškus, matematiškas...

ES viršūnių susitikimas - svarbu ar ne? II dalis

na, kaip aš ir minėju, taip ir nutiko: http://verslas.delfi.lt/business/es-fiskalinio-pakto-nepasirasys-dvi-salys.d?id=54899211

Britanijai paktas - peilis po kaklu, tiksliau, svaro, kaip kol kas vis dar globalios (4-5-tosios ar 6-tosios, po USD, EUR, JPY, ar net CNY, bet vis vien, labai kieta valiuta) valiutos pabaigą. Taip pat, faktas, kad Britanija jau nebegali gyventi kaip 20 amžiuje, nes, reikia integruotis. Ne tik metrinę sistemą įsivesti, ne tik mokėti į ES biudžetą ir laikytis (daugumos) ES įstatymų ir standartų, bet, galų gale prarasti ir taip ilgai tausotą beveik visišką ekonominę nepriklausomybę...

Čekijai? Aš geriau paklausiu taip: o kodėl Vengrijai viskas tiko? O kodėl Lietuvai?

Lenkijai galų gale įsiteikė Prancūzija, pasiūliusi bent kartą metuose sudalyvauti Eurozonos posėdžiuose. Taip lenkai vėl sužibėjo, kaip "viena iš didžiausių ES bloko valstybių", pasitenkino savo ambicijas, kad jie tuoj po Ispanijos bloke, ir kad "kai tik mus priims į Eurozoną, tai mes tuoj irgi būsim 1-mojo greičio europiečiai, o ne kokie ten - atsilikę, antro greičio".

Šiandien paskelbti ir rekordiniai ES bedarbystės duomenys - ir kokia iš to išvada sektų? Ogi, pasirodo Pietūs vis labiau tolsta nuo Šiaurės. Ką mes čia turime? Ekonomine prasme:

• Pietūs labai toli nuo Šiaurės (Šiaurėje belikę, eee, tik Vokietija, Suomija, ir Olandija, jei apie eurą kalba, na dar plius Danija, Švedija. Visus ir vėl turiu nuvilti, nes Norvegija nėra ES narė, jo, keista, bet taip jau yra. Kaip ir Šveicarija - nėra ES narė. Kaip traktuoti Estiją? Kaip šiaurės, jau, panašu, kad) ir toliau tolsta.
• Rytai (Vengrija, Čekija, Lenkija) irgi gana toli nuo 1-mojo greičio Europos. Klausimas tik dabar jau kyla, kas į tą pirmą greitį išvis įeina? Vėl ta pati Vokietija, Olandija ir Suomija?
• Vengrija eina, kur jai pačiai patogiau.
• Lietuva (Latvija, Bulgarija, Rumunija, ir keletas kitų) - kaip visada, eina su banda ir kaip visada neturi ir nenori turėti nuomonės. Nes savų problemų turi per akis, bei 1/3 biudžeto gauna dotacijomis iš Briuselio, dėl to protestuoti tiesiog nenori, nes neturi jokio motyvo - Briuselis tapo motina maitintoja, ir viskas gerai, kas "briuselina" (t.y. "stiprina Briuselį"). Nors galima su tuo kai ko "potencija" gerokai pasiginčyti.... Na, ką gi, myli tauta mūsų prezidentus...
• Graikija vis tiek bankrutuoja. Tai kas ji tada - nebe Pietūs net, nebe pirmas greitis net, ir net ne Rytai? Kas ji tada? Vokietijos vasarnamis?

Tai štai kokis ES vaizdelis klostosi: visi turi ambicijų.
Nieko nestebina, kad jų, kaip visada, labai daug turi Lenkija, ane? Nieko nebestebina, kad jų vis dar turi Graikija, ane? Nieko nebestebina, kad Pietūs nedirba, ir neplanuoja dirbti - daugiau mažiau. Ir nieko nebestebina, kad išlaikytiniai (Lietuva ir jos kolegos pagal dotacijų svorį) nesipiktina jau beveik 10 metų niekuo, o aprobuoja beveik viską, ką tik ES sukurpia be jokios analizės ir apmąstymo. Štai, kodėl Estija - turi eurą ir yra "Šiaurė" ar net 1-mas greitis, o mes...

Kas stebina? Kad Čekija karts nuo karto kažką originalaus vis sugalvoja, vien marketingo ir reklamos tikslais, neabejoju. Gal ir kokie vidiniai rinkimai ten pas juos ant nosies - o kur jų dabar trūksta, ir JAV, ir Lietuvoje ir... oi!

Kad Britanija pasaulį ir toliau mato:" Ach, kontinentas... ach, jie net važiuoja neteisinga kelio puse!" Ir toliau kuria šiltnamio sąlygas savo Sičio bankams. Krizė - krize, bet nacionalinis - bankų - biznis juk vistiek arčiau kūno :)

Ir, kad......Vengrija praktiškai nesudalyvavo renginy?! Ar kaip? Niekas gal tiesiog nepastebėjo, kad vengrų nebuvo ;)? Patikrinkit, kolegos, briuseliniai, kaip ten buvo, a?

Ir visi šitie paktai dar kam nors rūpi, bei ką nors keičia? Juk 10,4% žmonių ES neturi darbo, Lietuvoje - ~ 250 000 žmonių. Apie kokius čia "paktus" kalbam?

Ir dar vienas, esminis klausimas:

Kam išvis tada toji ekonomika reikalinga, jei nuo jos visiems jau 5 metus darosi tik blogiau, o ne geriau? Paktai, taupymas, sutartys, ekonominė Graikijos (neslėpkim ir nebesislėpkim - ir Lietuvos, ir kitų dotacinių šalelyčių) aneksija (kurią dargi norima legalizuoti Miunche... or atsiprašau Briuselyje :))

Juolab paktai, tą - TOKIĄ - ekonomiką gelbėjantys?

ES viršūnių susitikimas - svarbu ar ne?

Prisipažinsiu iškart - dabar labai daug skaitau, ruošiuosi tokiems egzaminams, todėl mažai laiko turiu blog'ui, todėl šią savaitę bus mažai mano įrašiukų: pauzė, sorry :)

Bet yra viena kita mintis, vis vien.
Šiandien- ES bosų susitikimas vyksta. Pagrindinė tema, kaip ir apie skolų krizės suvaldymą. Bet ar tai iš tiesų lemiamas pokalbis, lemiamas susitikimas?
Nuoširdžiai manau, kad vėl prideklaruos, prisižadės, prikurs schemų, bet niekuo neįtikins ir tikrai atsiras renegatų: Britanija - dėl bankų veiklos apmokestinimo (nes ir taip iš Londono Sičio traukiasi bankininkai); Vengrija - dėl bet ko :)
Bus labai neramus ir piktokas pokalbis, kurio pasekmės - sprendimo nebuvimas, dalinis sprendimas, arba jo atidėjimas.

Tačiau, tai nėra jau taip blogai :) Todėl, kad problema su krize nuo jų sprendimų beveik niekada ir nepriklausė. Tiems, kas skaitė mano AZET straipsnius, turi būti aišku, o kitiems - keliais žodžiais tuoj praskaidrinu:
valstybių skolos tampa nepakeliama našta todėl, kad:

1. Jos (skolos) pasidaro labai didelės (artėja prie 100% BVP, ar, kaip Graikijos atveju - prie 180???)
2. Palūkanos pasidaro labai didelės. Ne 3%, kaip normalioje Eurozonoje, o visi 7% ar net daugiau.
3. BVP neauga tokiu tempu, kaip palūkanos, (ar net smunka, kaip dabar yra Graikijoje, Italijoje, Prancūzijoje ir net - Vokietijoje) todėl valstybės santykinė skolos našta - didėja, nes tai yra skolos ir BVP santykis. Palūkanos didesnės, nei BVP, vadinasi tais metais ir taip didelė skola (apie 100% BVP) dar padidės. vadinasi, valstybė papuolė į palūkanų (arba BVP smukimo) "suktuką", iš kurio "rinkų" požiūriu nėra MATEMATINĖS išeities. Kas bent skaičiuoti mokat, puikiai suprantat, ką turiu minty.
4. Viskas kartu: ir skolos- per didelės, ir palūkanos - per aukštos, ir dar BVP ne auga, o smunka. Tad visai šakės, tada mes ir turim krizę.

 Tai kodėl gi sprendimai ES viršūnių susitikime nėra tokie jau svarbūs? Todėl, kad jame susirenka "chebrytė", kuri apie pinigus jau realiai nieko nebesprendžia. Va.
O sprendžia nuo šiol ECB. Valstybės, kurių pačių reitingai sumažinti, kurios pačios skolose iki ausų, kurios pačios tarpusavy susitart niekaip nebesugeba - nieko čia neišspręs, ir esminio komponento formulėje - paskolų palūkanų % - nebepakeis, "rinkų" nebenuramins.
Tai padarys (arba ne - ir tai mes ir pamatysim vasario mėn., būtinai) ECB, supirkdamas paskolas labai pigiai - su 3%, ar net mažesnėmis palūkanomis.
Taip, nepadengtais pinigais. Taip, sukeldamas infliaciją (ar ją sustiprindamas, nes tikrą infliaciją sukels Irano karas, šiaip). bet tai iš tiesų vienintėlė likuri reali priemonė "rinkas" padėti į ramybės būseną. Kitaip iš čia mes neišsikepurnėsim.
Ar jūs galit po (šaukšto) Degučio istorijos patikėt, kad politikai - nuoširdūs? Kad jiems rūpi VISŲ PIRMA mūsų interesai :) Sunku, ane...

Kreivys. Pirmą kartą rašo apie tai, ką supranta??? Šaunuolis!!!

Manau, daug kas nustebo, paskaitęs naujausią D. Kreivio prognozę 2012 m.

Kas tame stebinančio?

A. Jis pagaliau nerašo apie politiką, apie kurią jis:

• Beveik nieko neišmano;
• Beveik nemoka rinkti argumentų, skamba baisiai neįtikinamai ir dirbtinai;
• Nublanksta, kai jį palygini su bet kokiu Gapšiu ar Uspaskich'u, pagal patrauklumą, oratorystės sugebėjimus ir... charizmą, c'mon!!!!!

B. Jis - pakankamai atviras ir nuoširdus. Toks jis ilgą laiką nebuvo. Matyt, "polozhenyje obiazyvalo" - tiesiog, kai esi ministras, ir dar ūkio, tos srities, kurioje yra labai labai labai blogai, negali sakyti to, ką iš tiesų manai.

Pirmiausia, ką turiu pasakyti: sutinku su šiomis jo prognozėmis beveik 90% (Kreivio vidurinysis - labiausiai tikėtinas - scenarijus kiek perdaug optimistinis, nes infliacija tikrai savo padarys, jei įskaitom Irano karą - čia kur kas daugiau infliacinės žalos mums, nei koks ten euro masinis spausdinimas per ECB - defliaciniai taupymo  (valstybių biudžetų mažinimo - tame tarpe) procesai turėtų praryti tuos prispausdintus pinigus ir infliaciją nuspausti, bet Irano naftos klausimas - kur kas skausmingesnis).

Antra: Dainiau, tak derzhatj, pagaliau (po 3 metų demagoginių rašliavų apie vertybes ir TS idealus) kažkas, kur matosi, kad supranti, apie ką kalbi, matosi tavo kompetencija, kad tikrai buvai ir esi tos srities profesionalas. Tai suteikia tam tikro pasitikėjimo ir dėl visų paties ministravimo metų - nes iki tol žodžiai viešojoje erdvėje buvo visai apie kitus dalykus, ir diametraliai skyrėsi nuo darbų.

Trečia: manęs jau seniai neapleidžia jausmas, kad TS-LKD, konkrečiai Kubiliaus komanda, jau nuleido rankas ir plaukia jau pavandeniui iki 2012 spalio, kur tikisi labai ribotų rezultatų, greičiausiai, net ir to, kad nepateks net į Seimą, ką jau apie daugumą kalbėt...O šitas straipsnis - toks nuoširdus, toks tikras ir tikslus... Tai rodo man tik vieną dalyką: jie nebeturi ir nebenori kažko slėpti. T.y. juos tikrai apėmė tokia būsena, kai jie tribūna pradeda naudoti tiesai sakyti. Kada žmogus taip elgiasi? Kada jam jau dzin, kada za derzhavu obidno :)

Ketvirta: nesutinku su Kreiviu tik dėl šaltinių, iš kur reiks imti pajamų: yra dar TVF paskola. Taip PVM didinimo jie gal ir pareikalaus, bet esmė tame, kad TVF paskola net nepaminėta jo straipsnyje, o juk tokia opcija objektyviai yra. Tai, kad ji nutylėta - kelia tam tikrą nerimą... Kažką nemalonaus norisi nuslėpti net ir kai viskas jau dzin? Keistoka ...

Ar su ta krize kovoja ES? Ar išvis atsakas - racionalus?

Kaip prisimenat, ECB įmetė į bankus apie 0,5 trilijono EUR, kad prieš pat Kalėdas užtikrintų dūstančių bankų likvidumą ir pratemptų jų egzistavimą bent kiek ilgiau. Apie tai jau kalbėjau viename pirmųjų savo įrašų.
Ir tai suveikė: Kalėdas pergyvenome be finansų sistemos komos. :) Tai - neabejotinai privalumas.
Bet štai kokia buvo Kanclerės Merkel, ir Vokietijos FINMIN Schäuble reakcija į S&P reitingų sumažinimą net ir Prancūzijai, ir Austrijai: "Reikia dar greičiau ir griežčiau [kiekvienoje iš nepatikimų, nureitinguotų šalių] įtvirtinti biudžeto disciplinos politiką - mažinti išlaidas, mažinti deficitus [geriausia - išvis iki nulio]."
Vienas, mano supratimu, racionaliausių ir įžvalgiausių Vokietijos analitikų Wolfgang Münchau sausio 18 d. parašė, kad jį labiausiai nustebino būtent Vokietijos vadovų reakcija. Kitaip sakant, jis mano, kad kovojama kaip tik ne ten, kur reikia, kur turėtume kovoti su krize. Jo supratimu (ir mano, be abejo) problemos prasidėjo ne viešam sektoriuje, o būtent privačiam, kur dauguma namų ūkių smarkiai prasiskolinę, verslai - taip pat, todėl visi tik taupo ir stengiasi kaip nors nenugarmėt į bankrotą. Kaip tik tai, kad privatus sektorius buvo priverstas taip staigiai sumažinti vartojimą, ir atvėrė milžiniškas skolų žaizdas viešuosiuose valstybių finansuose. BET! Jei valstybės pradės staiga taupyti, kas nutiks toliau? Tiesiog pinigų bus dar mažiau, vartojimas dar labiau smuks. Tada net ir tie privatūs verslai, kurie dar gyvi, smuks ir taps išlaikytiniais, be to, nebemokės į tą patį sumažintą biudžetą mokesčių ir tokiu būdu tik dar greičiau didės valstybių skolos ir BVP santykis...
Kaip žinia, sklinda kalbos, kad vasarį ECB ketina vėl įmesti į bankus "likvidumo". Eina kalbos, kad suma jau bus apie 1 trilijoną EUR ar net daugiau. Ką tai duos? Tai tik atidės bankų žlugimą, bet vargu ar atidės smunkančio BVP valstybių bankrotą.
Graikija - viena mažiausių Eurozonos narių, kai ją lyginam su Italija ar Vokietija. Ir net jos bankrotas jau beveik metus kelia tiek nerimo ir nestabilumo finansų sistemoje, kad apie jokį atsigavimą negalima net kalbėti Europoje. Tai veikia, beje, ir mus - Lietuvos augimas tiesiogiai priklauso nuo eksporto į ES, o jis staigiai sustojo, ir mes irgi priversti klampoti skolose, negalime kelti algų, negalime grąžinti net tų juokingų pensijų, kurias gauna dauguma senukų...
Bet įsivaizduokit, kas bus(būtų), jei bankrutuotų Italija? Arba Ispanija. O jos visos? Tai ilgas ir skausmingas paralyžius, euro pabaiga, ilgi metai be ES fondų finansavimo (iš kur gaunam apie 30% savo biudžeto, ir finansuojam beveik visas valstybines investicijas pastaruosius 7 metus), daugybės ekportuojančių verslų žlugimas, siurrealistinė bedarbystė (35% būtų kaip ir norma), na ir, pats paskutinis ir galutinis išsivaikščiojimas.
Pastaruoju metu dauguma "rinkos fundamentalizmu" indoktrinuotų vadovų visai pamiršo, kad jų funkcija yra rinkodara (ne "marketingas", kaip dauguma galvoja dėl supernesėkmingo Lietuvos lingvistų įsikišimo į šį žodį ir jo prasmę).
Rinkodara, mano supratimu, yra stabilių ir prognozuojamų taisyklių užtikrinimas visiems tiems, kurie veikia rinkoje (t.y. rinkodaros valdytojų nustatytų taisyklių viduje). Reikia pavyzdžių? Kada sužydėdavo Pasaulio ekonomika? Tada, kada kažkas užtikrindavo rinkos taisyklių stabilumą, prognozuojamumą: PAX ROMANA, PAX BRITANNICA, PAX AMERICANA... Reikia dar pavyzdžių apie ką kalbu? "Bretton Woods" sistema po karo reguliavo valiutų kursus - pasaulio valiutų kursai nuo 1945 iki 1971 m. buvo fiksuoti. Kaži kokia jūsų reakcija į šią naujieną, karta, išauginta rinkos fundamentalizme? Augimą užtikrina du dalykai: aiškios taisyklės ir prognozuojamumas, stabilus kitimas ir nuoseklus prisitaikymas, jei situacija keičiasi, ir galimybė realiai konkuruoti (monopolijų galios ribojimas, konkurencijos skatinimas). Stabilumą užtikrina rinkodarininkai (ne marketingistai :)): JAV - PAX AMERICANA atveju, Roma - PAX ROMANA atveju. "Laisvą rinką" irgi užtikrina rinkodarininkai: kas [dar] turi galią suvaldyti mafiją, kad neužliptų paprastiems darbuotojams ant galvų, jei ne stipri viešoji valdžia su stipriais moraliniais ir teisiniais saugikliais?
O jau tai, kas vyksta rinkoje, dažniausiai užtikrina marketingistai :): iPhone ir kitų naujų produktų kūrėjai ir "stūmėjai".
Bet tam reikia bent šiokio tokio laiko horizonto, bent kažkokio prognozuojamumo ir nuoseklios, statybinio tipo plėtros: mokinių išugdymo, profesionalų paruošimo, studentų išmokslinimo, struktūrų (verslo - irgi) sukūrimo ir ištobulinimo. Kaip visa tai padaryti, kai prognozuojamumo garantas - rinkodarininkas - pats tampa (kaip Merkel) neprognozuojamas? Kai valdžia sugalvoja - bac! - še jums ne 18, o 21 PVM, po to bac - dar didesnis gali būti. Įsigilinkit į faktus: PVM buvo stabilus kiek - 15 metų? O per metus jis pašoko 3%. Na, per paskutinius 3 metus jis daugiau nesikeitė, bet už šiuos metus, girdint Merkel - aš tikrai negarantuoju. Tai matematinis vidurkis išeina apie 1% kilimas per metus. Nesunku paskaičiuoti, kad po 10 metų PVM bus jau 31%, o po 20 m. - 41%. Dar nebaisu? Po 80 metų jis bus jau 101%. Nu, kaip dabar? "PVM - 101% pas mus, perrašykit sąskaita, prašom," - anūkėlis telefonu savo tiekėjui po 80 metų....
Patinka? Tai štai, kur nestabilumo šaknys: kada valstybes pradeda vairuoti toks pat neprognozuojamumas, kaip "rinkas", kaip gali tikėtis kažką suvaldyti? Tada jau lauk "savireguliacijos", t.y. bankroto. Kaip jums, tarkim, kad ir "Snoro", tokio menko bankelio sąlyginai, bankrotas, patinka? Nieko nėra klaikiau, kaip savireguliacija rinkos pagrindu: pasakykit man, ar norit, kad evakuacija iš skęstančio laivo vyktų "savireguliacijos" būdu - patiko "Costa Concordia" totali savireguliacija, kaip pagrindinis laivo rinkodarininkas nusimuilino iš laivo?
Tai čia ir klausimas: ar valstybės turi reguliuotis pagal rinkas, ar laikas pareguliuoti rinkas, pagal valstybes ir jų interesus?
Taip, graikai prisidirbo - iki ausų. Bet kas LEIDO prisidirbti? Ne vokiečiai, su savo tyliu ignoravimu to, kas vyksta Pietų Europoje? Ne prancūzai, patyliukais patys pirkdami Graikijos obligacijas? Ne austrai, investuodami ir skolindami nenuolankiajai Vengrijai? Bet tai nereiškia, kad reikia elgtis taip, kaip nurodo panikoje paskendusios "rinkos": jos nebesugebės pačios nusiraminti, neturėkim iliuzijų, jos tik dar labiau įsiaudrins, nes tikimybė, kad viena ar kita šalis bakrutuos - nedinsgta. Ji auga (Graikija - jau beveik 99,9%).

Mano supratimu, ECB turi praryti piliulę ir paprasčiausiai nupirkti Graikijos skolas su 3% palūkanomis, ir praryti piliulę, kad 50% tos sumos vis tiek - muilo burbulai. O euro zona turi nuo šiol realistiškai tvarkytis, ir neleisti, kad sistema grotų tinkamai tik pagal Vokietijos ekonomikos poreikius, t.y. turėti bendras obligacijas (mikstūrėlę, kur visi prisideda, mokėdami aukštesnes  bendras palūkanas todėl, kad kai kas bendrijoje - nesitvarko tinkamai), turėti normalią bendrą mokesčių politiką, iš esmės bendrą biudžetą, labiau centralizuotis (čia gal Wolfgang Münchau nesutinka su manim, negaliu pasakyt, straipsnyje to nėra). Iš šios situacijos yra tik du keliai - skilti, arba labiau integruotis. Bet labiau integruotis ne smaugiant vieni kitus, o priešingai - padedant vieni kitiems. O "mažinimas ir karpymas", deja, kol kas duoda tik smukimą ir dar didesnę investavimo į realią (finansai - bankai, mano supratimu, yra nereali, pagalbinė ekonomikos dalis, kuri tik parazituoja ant realios ekonomikos, nes šiaip, pagal apibrėžimą teturi būti realiosios veidrodis) ekonomiką baimę, taigi, stabdo augimą ir valstybių skolos problemą tik aštrina.
Aš nesakau, kad reikia [leisti] be saiko skolintis. Bet, manau, laikas praryti piliulę visiems ir sutikti, kad reikia "skolintis" nemokamai iš ECB, reikia paprasčiausiai dirbtinai numušti palūkanų normas kieta administracine ranka ir pamiršti "rinkas". Tik po kurio laiko leisti joms vėl kvėpuoti. Mat, šitam etape "rinkos" - tai tik iki beprotybės išgąsdinti keli tarptautiniai bankai, iki ausų paskendę PIIGS nelikviduose, todėl nesugebantys rišliai priimti sprendimus. Daug jau jūs racionalumo parodytumėt, jei kepurnėtumėtės lediniame vandeny kokių 5 m gylyje? Tai va...  :)
Bet, kiek matyti iš ECB pastarojo meto intervencijų, "kol šuo loja, karavanas eina": ECB nusprendė pasukti pinigų spausdinimo keliu ir prisiimti riziką, kad infliacija visgi geriau, nei nekontroliuojami bankrotai.

Tendencijos: ar tikrai Kapitalizmas patiria krizę? Ir, jei taip - kokią?

Jei prieš savaitę būtumėt atsivertę pirmąjį ft.com puslapį, tai viršuje rastumėt antraštę kuri skambėjo daugiau mažiau taip: "Kapitalizmo krizė". Patikslinu - tai pagrindinis pasaulio media kanalas, rašantis apie pinigus, Financial Times....

Štai kur dabar yra Vakarų pasaulio ekonomistų mintys - "kapitalizmas patiria krizę, to paneigti jau niekaip neįmanoma".

Ir kur ta krizė labiausiai pastebima? Pasirodo, skaudžiausiai ji paveikia "Amerikos svajonę", t.y. galimybes realiai kopti karjeros laiptais ir į gyvenimo pabaigą savo talentų, darbo ir sumanumo dėka pasiekti aukščiausius jos laiptelius. Pastebėsiu, kad šia tema irgi jau neseniai rašiau (tiksliau įdėjau įdomų linką, kurį ir vėl primenu čia): tai - bifurkuojanti visuomenė :)
Bet kur kas daugiau šurmulio ta pačia tema sukėlė kitas straipsnis, spausdintas "The New York Times" ir sukėlęs ką tik nemenką furorą (nes jame įveltas tuo metu dar gyvas a.a. S. Jobs'as).

Aš jau ne kartą ir ne du kalbėjau apie pozityviąją globalizacijos pusę: sugebėjimą rasti nišas, kurių anksčiau tiesiog nebuvo (buvo nerentabilios), sugebėjimą vienam asmeniui (na, brolių Dailidžių atveju - dviem) susikurti pasaulinio masto verslą, sugebėjimą kurti ir dalinti idėjomis per atstumą akimirksniu ir beveik nemokamai. LONG-TAIL.

Dabar laikas pakalbėti apie kiek liūdnesnes globalizacijos pasekmes. Viena liūdniausių - darbo vietų išvežimas į pigesnes šalis. Konkrečiai būtent tame "The New York Times" straipnsyje kalbama kaip tik apie tą skausmingą JAV ir Vakarų šalims temą. Pasirodo, "APPLE" tik 43 000 žmonių dirba JAV, dar apie 20 000 - kitur užsienyje. Bet įdomiausia (ir kraupiausia) visai ne tai! Net 700 000 (!!!! Daugiau nei 10 kartų daugiau) dirba Kinijoje ir kitose pigios darbo jėgos (kur atlyginimas yra apie 350 USD/mėn., o ne 3000-4000 USD/mėn., kaip JAV). Tai - subkontraktoriai, kurie gamina, surenka iPhone'us, iPad'us ir visus kitus APPLE pričindalus. Vat, tau ir "Made in USA", pasirodo. Ramybės dėlei reiktų nuraminti, kad ir konkurentai ("Android" aparatų, "Nokia") taip pat gaminami ten pat, gal net pas tuos pačius subkontraktorius, tik kituose fabrikuose ar cechuose.
Jei kas įsiskaitys į straipsnį, pamatys "siaubingų" išnaudojimo pavyzdžių "Apple" gamyklose Kinijoje: 12 valandų per dieną darbas, 6 darbo dienos per savaitę, gyvenimas fabriko bedrabučiuose. Į namus neišleidžia, nes "lankstumas" reikalauja, kad bet kuris iš darbuotojų bet kuriuo metu (konkretus pateikiamas pavyzdys - naktį, 12:00) turi atsikelti ir bėgti į darbo vietą ir ten stoti į 12 val. pamainą.... Košmarai, ar ne? Nenuostabu, kad "lanksčiojoje" gamykloje (gaminančioje APPLE produkciją), FOXCONN nusižudė jau dešimtys darbuotojų - nepakėlė sąlygų. Ir toliau tokių vis daugės, neabejoju, nes niekas tų sąlygų lengvinti ir nemano.
Straipsnyje kalbama, kaip Obama vienos iškilmingos vakarienės metu paklausė paties S. Jobs'o - o kaip galima būtų sukelti tuos darbus atgal į JAV? Jobs'as jam tiesiai šviesiai atsakė - niekaip to nepadarysi, nes:

• Ten yra tai, ko nėra JAV (12 val. pamainos, jau minėtas "lankstumas", nepaprastai darbšti ir labai įgudusi darbo jėga);
• Ten darbo jėga kainuoja tik 1/10 to, kas JAV (bet yra dar ir našesnė vos ne 2 kartus);
• Ten gali pririnkti inžinierių tūkstančiais per kelias savaites. Čia - JAV - jų skaičiavimais tai truktų 9 mėnesius. Ten yra darbo jėgos įvairovė ir pasiūla. 

Viena iš baisiausių kapitalizmo (JAV tipo, nes, pasirodo, tų kapitalizmų yra tikrai ne vienas ir ne 2, šiais laikais, kad ir Kinijos, arba Rusijos, arba Švedijos ar Danijos?) problemų - garsiosios "Amerikos svajonės" žlugimas.

Kodėl taip nutinka? Todėl, visų pirma, kad dauguma darbo vietų išvežama iš JAV, ir tai daro kompanijos, kurios tikrai sau gali leisti mokėti daugiau, kurios tikrai labai inovatyvios (APPLE, hmmm, kur jau ten labiau?) ir tikrai joms reikia "protingos" darbo jėgos. Jei prieš 50 metų, savo šlovės apogėjuje didžiausia JAV kompanija (tuo metu) "General Motors" samdė 400 000 darbuotojų, tai dabar APPLE - tik 43.000! Nepaisant, matyt, gerų atlyginimų tiems, kas dirba Amerikoje, darbo vietų sėkmingos korporacijos sukuria per mažai.

Antroji, ir, mano supratimu, dar skausmingesnė problema yra tai, kad kompiuteriai automatizavo ir palengvino kai kuriuos darbus tiek, kad nebeliko viso "tarpinio sluoksnio" vadybininkų, jų vietą užėmė... kompiuteriai ir savitarna. Mes nebesinaudojam (beveik) banko klerko paslaugomis, nes... naudojamės bbnkomato paslaugomis. Daugybė ataskaitų ruošėjų ir spausdintojų nebereikalingi, nes juos pakeitė.... kompiuteriai. Daugybė operatorių ir fizinių darbuotojų nebereikia, nes... juos pakeitė robotukai arba tam tikra savitarna. Taigi, mes už korporacijas dabar vis labiau dirbam .... patys, o pinigus paliekam joms, pelno, ne algų darbuotojams pavidalu.
Anksčiau karjera vykdavo taip: ateini nuo žemiausio laiptelio (net kompanijų savininko sūnus ar dukra dažniausiai taip pradėdavo) ir toliau kopi pamažėl (ar pagreitėl) į viršų. Tada per tarpinius laiptelius, nuosekliai užrėplioji iki pat dangaus.... Arba nespėji, bet iki pensijos bet kokiu atveju ju bent 10-20 pozicijų palipi aukščiau, nei pradėjai.
O dabar tų tarpinių laiptelių tiesiog nėra: arba yra darbas, kurio niekaip nepavyksta automatizuoti (ir jis labai deklasuotas ir labai menkai apmokamas - pinigų jame labai sunku sukaupti; tai - valytojos viešbučiuose, sargai, vairuotojai ir pan.) arba - darbas labai išsilavinusiems, labai gabiems, kuriantiems naujus produktus, naujas idėjas. Toks darbas, aišku, labai gerai apmokamas, ir labai perspektyvus, po jo gali ir pats ne vieną savo "long-tail" bizniuką įkurti, santaupų užteks :) Tačiau TARPE TARP šių dviejų - nieko nėra.
T.y. tiksliau yra - tai visokio plauko automatai ir kompiuteriai. Kokia ironija! Automatizuoti iš tiesų bjaurių ir nemalonių, pavojingų darbų (bent kol kas) nepavyko, o "malonūs" ofiso tipo darbai (kaip mašinininkės-sekretorės) labai sumenko arba išnyko visai. Atsirado taip vadinamas karjeros TARPAS: apačioje tiršta, pigu ir didelė konkurencija dėl prastų, sunkių, fizinių darbų, viršuje dar baisesnė konkurencija dėl gerų, kūrybiškų, "išpildančių" darbų, bet tarpe - kompiuteriai ir mašinos.

Sudėjus abu šiuos galingus pokyčius - karjeros prarają tarp žemų pozicijų ir aukštų pozicijų bei darbo jėgos iškėlimą dėl globalizacijos - mes gauname maxi problemą:

• ne tik nėra pačių darbų,
• bet nėra ir perspektyvos, kad sunkus darbas ir energija gali užtikrinti karjerą. 
• Netgi priešingai, panašu, kad darosi vis sunkiau tą karjerą daryti, ne lengviau....

Kuo čia aš guodžiuosi apie JAV problemas (aiškiai priešrinkimines, nes JAV šiais metais prezidento rinkimai)? Prie ko čia Lietuva? Prie ko čia mes? O, vat ir tuoj priminsiu, kame čia reikalas :) Prisimenat, kiek Kubilius ir jo Vyriausybė prieš 4 metus kalbėjo, kad Lietuvos tikslas - pritraukti kuo daugiau tarptautinių aukštos pridėtinės vertės (tipo "Nokia", "Google", "Western Union", "Barclays" ) kompanijų, kad jos kuo labiau pakeltų mūsų našumą, algas, pajamas, žinių ir know-how lygį ir paverstų mus konkurencingais aukšųjų technologijų srityje?
Tai va: mano šitas straipsnis, ir surinkti kiti straipsniai iš viso pasaulio rodo, kad taip - nebus. IT sektorius man visad buvo įtartinas, nes man visada atrodė, kad mes save apgaudinėjam, kai manom, kad tai sukurs mums galimybę prisikviesti stambias kompanijas. Iš tiesų, stambios IT kompanijos pasidarė ne novatoriais, kaip mes tikėjomės ir svajojome (kai kas dar tebesvajoja...), o tik kraupiais išnaudotojais (nuo kurių "FoxConn" darbininkai masiškai žudosi). Mes nors ir darbštūs, nors ir sugebam patraukti po 12 val. kurį laiką, nors ir galim padirbėti vieną kitą savaitgalį, bet, galų gale, mes ne tokie įgudę ir vikrūs kaip kinai. Taigi, jie galų gale laimi ir dėl mažesnio atlyginimo ir dėl vikrumo ir darbštumo (galutinio našumo). Gal santykis su kinais ir ne 10:1, kaip JAV atveju, bet 2,3:1,  tai - be abejo.
Bet tuoj iš čia peršasi natūrali išvada: kodėl kelios tokios kompanijos visgi atėjo į Lietuvą? Ką jos čia rado tokio ypatingo, ko nėra Kinijoje (ar Taivane?) Matyt, santykinį saugumą: tarkim bankinę informaciją apdorojantis Vilniaus "Barclays" filialas visgi saugesnis ir artimesnis Britanijai čia, negu Kinijoje.

Tai reziumuokim: visi manėt straipsnio pradžioje, kad pagrindinė kapitalizmo ir globalizmo problema - pinigai, jų iškreiptumas, perteklinis kiekis, jų sukaupimas tose rankose, kuriose nereikėtų jų kaupti?
Ne.
Pasirodo yra dar sunkesnių: "dirbk ir pasieksi" aksiomos - SVAJONĖS -  žlugimas, štai kas labai baisu kapitalizmo idilei. Karjeros praraja dėl kompiuterių, bankomatų, savitarnos (bankų, valstybės, įvairiausių paslaugų), pigus ir klaikiai išnaudojantis, neperspektyvus, vergiškas darbas nykiuose fabrikuose toli nuo "humaniškų" Vakarų akių. Globalizacijos grimasos.
Lietuvai tai reiškia, kad iliuzija "prisitraukti" aukštos pridėtinės vertės investuotojus - nereali. Juk pas mus tiesiog įkelia "proto fabrikus", pakankamai standartizuotų ir negudrių paslaugų aptarnavimą internetu, o ne produktų ir paslaugų, idėjų ir inovacijų kūrimą. Tą, gerąją, dalį jie vis dar pasilieka sau. O ta pačią blogiausią ir sunkiausią - arba mūsų emigrantams, arba kinams, tailandiečiams....
Taigi, kapitalizmas - tikrai krizėje, jei jau apie tai rašo net "Financial Times".
O mūsų liberalščinos kol kas to net nepastebėjo, ir net nepradėjo apie tai diskutuoti... :)

Idomus Roubini pokalbis su Bloomberg apie 2012 m. prognozes pasauliui, JAV, ES (EZ) ir t.t.

Kuo geras blog'as? Kad taisykles čia nustatau aš, nes... čia mano blogas :)

Todėl šiandien aš labai daug nerašysiu, o vietoj to pasidalinsiu patarimu sekti kitus tuo klausimu įdomius blogus.
Vienas iš pačių geriausių blogų makroekonomikos temomis, globalinėmis ekonomikos temomis - Roubinio. Ir čia dar konkretus įdomus pokalbis apie 2012 metus, kuo jie bus pavojingi ar įdomūs.

Apie esminius dalykus. Pinigai

Apie pačią ekonomiką aš jau ką tik pašnekėjau paskutiniame mano įraše apie p. Maldeikienę, kuri labai greitai man priminė prieš dvidešimtmetį studijose įsisavintas tiesas. Tai apie Ekonomikos mokslą (ir kartu apie makroekonomiką) reziumuoti galima tokius esminius postulatus:

• Mūsų poreikiai (ir norai), lyginant juos su turimais resursais - begaliniai;
• Norėdami patenkinta kurį nors iš savo poreikių, turime atsisakyti kitų;
• Renkamės mes pagal kitų, artimiausių duotajam poreikiui, alternatyvos įvertinimą (sąnaudų ir naudos palyginimą). Jei ką nors išsirinkom, tai reiškia, kad artimiausia alternatyva visgi buvo prastesnė (ar subjektyviai, ar objektyviai - čia smarkiai diskutuotinas klausimas ir jis priklauso nuo konkretaus asmens vertybių);
• Ekonomistui nerūpi pinigai, nes jis ne jais matuoja vertę. Vertę ekonomistas matuoja atsisakytomis alternatyvomis ("pirkau VW Golf, o ne Mercedes E140, nes.."; "pirkau šitą - raudoną suknelę, o ne džinsus, nes..." ir t.t.);
• Ekonomika visada remiasi ribiniais dydžiais, ypatingai - ribine nauda, pvz.: pirmas bananas - labai skanus, antras - dar irgi skanus, bet jau žiūrėk ir penkto nesinorės ne tik valgyt, bet ir žiūrėt į jį;
• Makroekonomika kalba apie valstybės (ir didesnio) masto ekonominius sprendimus; Mikroekonomika - apie asmens, įmonės, įmonės vidaus, t.y. "mažuosius" ekonominius sprendimus;
• Makroekonomika vadovaujasi tais pačiais naudos ir sąnaudų (kaštų) įveritnimo ir alternatyvų atsirinkimo principais, kaip mikroekonomika. Tik makroekonomikoje yra dar vienas svarbus niuansas: atskiri individai, elgdamiesi labai logiškai ir racionaliai, gali sukelti labai sunkias makroekonomines pasekmes. Nes makroekonominiai įvykiai susideda iš milijonų atskirų transakcijų (tarp žmonių, tarp įmonių, tarp žmonių ir tarp įmonių, tarp įmonių ir valstybės, tarp žmonių ir valstybės, ir tarp valstybių), kaip iš milijonų molekulių susideda, tarkim, vanduo. Vanduo, kaip žinia, užšąla staiga - prie 0 laipsnių Celsijaus. Ne prie 1 laipsnio  ir ne prie 0,5, ir ne prie 0,1, ir net ne prie 0,01 - prie 0, ant ribos. Tada keičiasi visa vandens būsena. Panašiai prie tam tikros ribos keičiasi ir visos makroekonominės sistemos būsena.

Taigi pradėsiu dar vieną savo "cikliuką" ("Long-Tail" cikliukas jau juda): apie esminius dalykus. Pirmasis tokio pobūdžio straipsniukas jau buvo - Maldeikienės trumpas įvadas į ekonomikos esmę, kad tai - ne apie pinigus, o apie alternatyvas, jų vertinimą, pasirinkimą, įvairiausias ribas.
Antrasis - šis, ir jame noriu kalbėt apie pinigus.
Ekonomika kalba apie naudą ir sąnaudas, matuojamas alternatyviu pasirinkimu/atsisakymu.
Bet mes puikiai žinome, kaip seniai yra pinigai, ir kad jie - labai realiai motyvuoja mūsų elgesį. Ir žinom puikiai, kad šiuolaikinėje visuomenėje (nepasitraukus į olas ar miškus) nebeįmanoma pragyventi be pinigų. Arba tai truks labai trumpą laiką (dar ir nuo klimato ir metų laiko šiek tiek priklauso).

Kas yra (arba turėtų būti) pinigai?
Tai - ekonominių (nuo graikiško žodžio "oikos" = "ūkis") vertybių atspindys ant popieriaus. Kodėl atspindys, o ne vertybė pati savaime? Juk yra toks terminas: "finansinis turtas"? Todėl, kad popieriniai pinigai - nėra vertingesni už popierių, ant kurio jie atspausdinti. Šiais laikais, beje, tai net ne popierius, o tiesiog - įrašas banko ar banko kortelės laikmenoje. Tiesiog, keli baitai informacijos. Tas įrašas gali sakyti, kad tūlas XXXXX turi tiek ir tiek milijonų Lt, bet vistiek, ten bus tik kelis baitus sveriantis įrašas kokio nors banko/ų sistemoje.
Labai sunku žmonėms suvokti šitą dalyką. Oi kaip sunku. Nes taip neįprasta, kad dauguma net pasitikrina, ar tas, kas jiems tą sako - viso proto? Deja, taip yra. Pinigai vertės neturi (nebent, kaip prakuros, po metalinės monetos - kaip antinė metalo žaliava, ir - paradoksas - dažnu atveju monetos metalas ir gamyba kainuoja daugiau, nei jos nominali vertė :) Bet tik monetų atveju. Banknotai, kadangi jie paprastai - daug didesnės nominalios - parašytosios skaičiais ant jo - vertės).
Taigi, kur dabartinės krizės esmių esmė? Šiaip, jei pinigai yra tik atspindys (ant popieriaus, ant laikmenos banke ir pan.), tai jie turi idealiai atitikti realių vertybių kiekį ekonomikoje (tarkime, konkrečiai Lietuvoje). Nominalusis Lietuvos BVP pastaruosius kelis metus yra apie 100 mlrd. Lt. Išeina, kad panašiai tiek ir yra sukuriama Lietuvoje vertybių. Bet iš tiesų pinigų kiekis ekonomikoje ir realių vertybių kiekis (paslaugų ir prekių, pagamintų toje šalyje), deja, beveik niekada neatitinka. "Kodėl?!" - piktai paklausit jūs, ir mesit grandiozinę visada naudojamą frazę: "Aha, sakiau, kad jie pinigus slapta spausdina, ir dėl to jie virsta tualetiniu popieriumi!" Šiaip, jei pinigai jau buvo apyvartoje, nepatarčiau jų naudoti, kaip tualetinį popierių - pinigai tikrai labai nešvarūs :) Bet, rimtai kalbant, pinigų ir prekių yra tiek daug, kad jų "suderinimas" tarpusavy vyksta (jau kuris laikas, pastaruosius kelis šimtus metų, drįstu teigti, tai tikrai, o ypač po Bretton Woods sutarties pabaigos 1971 m.) paprasčiausiai jų daugiau prispausdinant, nei buvo vakar. Kitaip tariant, daroma prielaida, kad BVP nuosekliai auga, tarkim, apie 2-3 iki 4% , ir tiek pat pinigų kasmet "įliejama" į ekonomiką.
Jeigu augimas pradeda didėti sparčiau, jam "aptarnauti" į ekonomiką centriniai bankai įlieja atitinkamai daugiau pinigų. T.y., jei Lietuvos BVP augo po 10 proc. kasmet, tai ir pinigų masė augo bent jau tokiu pat greičiu kasmet, o realiai - greičiau. Nes ne tik ekonomika augo po 10% kasmet, bet ir infliacija buvo po 7-8 ir net apie 10% kasmet, taigi, pinigų per metus ekonomikoje atsirado apie 20% daugiau, nei buvo pernai.
Kitaip tariant - pinigai turi atspindėti ekonomiką kaip įmanoma arčiau jos realios būsenos: jei auga - jų turi daugėti, arba jie turi pradėti greičiau suktis; jei krenta, jų turi mažėti, arba jie tiesiog turi gerokai lėčiau suktis pro ekonomiką.
O šios (kaip ir 1929-1933) ekonominės krizės problema kaip tik ir yra ta, kad pinigai kažkuriuo momentu smarkiai atitrūko nuo realaus pamato - nuo tos realiosios ekonomikos - , ir nukeliavo taip toli, kad dabar jau niekas nesugeba aiškiai pasakyti - KIEK TOLI?
Bet yra keli klausimai:

• Ar kapitalas, kurį mes įsigijome  už tuos "nerealius" pinigus - realus? Ar automobiliai, būstai, keliai, prietaisai, kompiuteriai - yra ar ne? Jie yra, mes juos vis dar turime, ir dauguma tų investicijų, kurias padarėme iki 2008-ųjų vis dar mums tarnauja, yra vis dar realios.
• Tai, jei kapitalas realus, kodėl pinigų neadekvatumas ("piniginio atspindžio iškreiptumas") negali būti paprasčiausiai atstatytas, atstatant VIEN TIK pinigų "iškrieptumą"? Atsakymas yra labai keblus šioje vietoje, bet trumpai atsakysiu taip: bankas, skolinęs jums arba verslui tuo metu atrodžiusius realiais pinigus (nes už juos mes realiai, nors ir brangiai, ši tą juk pirkom, vis gi), dabar tikisi atgauti iš jūsų ne tiek pat vertybių, bet tiek pat pinigų. O kur problema? O problema ta, kad pinigai per pastaruosius kelis metus nepaprastai stipriai DEFLIAVO. 
• Jūs man tuoj atkirsit, kad aš - idiotas, mat realybėje, juk visą laiką (ir aš pats apie tai ne kartą rašiau) buvo infliacija (apie 3-4%, ne mažiau, kasmet!!!). Nepaisant to, tam tikrose situacijose ir tam tikriems asmenims mano žodžiai tuoj pasirodys netgi labai pagrįsti: O KIEK PER 3 METUS ATPIGO BŪSTAS? Nuo 30% iki 50%!!! T.y. nors benzinas ar dujos, ar maistas pabrango vos ne 2 kart per tą laiką,  bet už tai būstai, kuriems ir buvo skolinti PINIGAI, dabar (beveik) 2 kartus pigesni. O jei JŪS konkrečiai skolinotės būstui, tai labai gali būti, kad jūsų turtas šiuo konkrečiu momentu yra NEIGIAMAS: jūs ne tik turit paskolą visam gyvenimui, bet dar ir pardavęs savo turimą būstą skolos nieku gyvu nepadengtumėt...
• T.y. pinigų "iškrieptumas", trumpai šnekant, yra toks: 2 kartus buvo "pervetintas" NT, bet 2 kartus buvo "nupiginta" nafta, dujos, maistas. Taigi, "žirklės" tarp vieno turto vertės (pinigais) ir kito turto vertės (pinigais) buvo....4 kartai!!! 

Iš mano pateikto pavyzdžio matome, kad "iškrieptumas" siekė ne kelis procentus, ir ne keliasdešimt, o, greičiausiai, kelis, ar net keliolika kartų!!!

 

Kokia išvada iš to peršasi? Ar jūs norėtumet parduoti savo būstą, jei pardavę jūs dar liekat su kokių 100 000 kLt skola? Ne. Net negalvosit apie tokio turto pardavimą, kol jo vertė "natūraliai nepakils". O kaip ji gali "natūraliai pakilti"? Per ilgus metus infliacija vėl suvalgys verčių skirtumą tarp naftos-maisto-dujų ir NT, ir NT kainos vėl palengva pradės kilti vien dėl infliacijos. O jau tada (sakykim, po 6-7 metų) jūs pagaliau galėsite parduoti būstą ir už gautus pinigus pagaliau grąžinti bankui jo PINIGUS, ne vertybes. Ir būti bent jau laisvi nuo skolos, nors ir be skatiko kišenėje :)

 

T.y. artimiausius 3 metus jūs - neprekiausite NT vien todėl, kad jums tai klaikiai nenaudinga. Artimiausius 3 metus verslas neinvestuos į jokius naujus projektus, nes jis niekaip negalės atsikratyti senų, jau turimų savo skolų. DĖL TO pinigų iškreiptumas ir sustabdė BVP augimą:

• A. Arba visi pradėjo "laukti geresnių laikų",
• B. Arba daugumai parduoti savo turtą pasidarė klaikiai nenaudinga ir tenka sukandus dantis "iš veiklos" (tarkim - algelės) bandyti pralaukti tą nedėkingą periodą, kol vėl negatyvus turtas pavirs teigiamu turtu (t.y. - realiai vėl skolos pasidarys mažesnės už už jas nupirkto turto vertę)
• C. Niekas negali pasakyti - kada ir ties kokia riba "atsistatys" pinigų iškreiptumas.

Štai, kodėl mes turime krizę. Lietuva prie jos neprisidėjo. Tiesiog, nesuvokė, kad ji ateina neišvengiamai ir jai reikia ruoštis. Bet ir Graikija nedaug teprisidėjo: kam reikėjo ją priimti į EuroZoną? Kam? Juk jau tada Graikija buvo kreivų veidrodžių karalystėje (2001-2002 metais). Bet priėmė... O dabar už tą "klaidelę" vokiečiams ir teks susimokėti... Už "politinį sprendimą", kad Graikija tinka (nors ji neatitiko visų 3 kriterijų tuo metu), o Lietuva - netinka (nors iš dalies, su geru pritempimu, neatitiko tik 1 iš trijų). Už viską galų gale reikia susimokėti. :)

Kitame gabaliuke pakalbėsim apie tai, kas būna, kai ne tik NT, įmonių akcijos, bet ir viskas pradeda PIGTI, ir kodėl tai yra pats pavojingiausias makroekonominis įvykis (nors vėl eilinį kartą tūlam paprastam žmogui natūraliai skamba, kaip absurdas: "Kaip gali kenkti kainų mažėjimas? Tu ką, stuobry?") O kitame įraše aš kaip tik pademonstruosiu, kuo tai gali baigtis, ir įrodysiu :)

Pagarba gerb. Maldeikienei

Užvakar buvau plačiai žinomos asmenybės - VU docentės Aušros Maldeikienės - paskaitoje apie tai, „Kodėl ekonomistai negali būti vieningi arba apie ką pasakoja ekonomika?“
Ir turiu nulenkti galvą jos sugebėjimams sužavėti auditoriją. Paskaita buvo, sakyčiau, hit'as. Man buvo tikrai smagu, apie 2,5 h trukęs veiksmas ir diskusijos tikrai neprailgo, todėl dar sykį, be ironijos - pagarba. Dar kartą įsitikinai, kaip skiriasi vaizdas per TV ir realybėje.

Bet kas jums iš to, gerbiamieji skaitytojai?
Ogi, p. Maldeikienė atkreipė mano dėmesį į vieną chrestomatinį ekonomistų skirtumą nuo visų kitų (tarkim, finansistų). Ekonomistai gautą naudą supranta visų pirma, kaip alternatyvios naudos praradimą. Kodėl? Todėl, kad pagal ekonomikos apibrėžimus mes turim (atseit) neribotus norus, bet turim labai ribotus resursus jiems patenkinti. Taigi, išeina, kad mes priversti rinktis.
Jei jau priversti rinktis, tai mums tenka kažką imti, o kažko neimti. Kas tas kažkas, ką mes paliekam, neimam? Tai artimiausia alternatyva (pagal subjektyviai mūsų suvokiamą vertę) tam, ką mes galų gale vis tik pasirinkom.
Makroekonomikos pavyzdys būtų toks (tarp kitko, p Maldeikienė labai geru žodžiu paminėjo p. Kuodį, kurį ir aš miniu dėl jo nepaprastai įžvalgios ir patvirtintos minties apie masinę renovaciją, ir kodėl ji vis tik - neprasidėjo, taip kaip jis ir prognozavo):

• Kubilius sumažino valstybės išlaidas, dėl to dar labiau sumažėjo ir taip kritusios dėl burbulų sprogimo ir eksporto smukimo bendros valstybės pajamos;
• Tokio veiksmo pasekmė - sumažėję atlyginimai (apie 10-20% ir daugiau), ir atleisti darbuotojai;
• Kartu Kubiliaus ir Liberalų vyriausybė pasiekė, kad bedarbiai nebegautų pašalpų ilgiau nei, berods,  9 mėn., tikėdamiesi (kaip jie taip galėjo sugalvot? Nesuvokiu. Arba ir vėl - primelavo, žinodami, kad taip tikrai nebus), kad po metų krizė jau baigsis, ekonomika šaus į viršų ir tuos laikinus bedarbius vėl išsamdys....
• Be to, ši Vyriausybė visiems bedarbiams, kurie jau nebegauna pašalpų, nes: a) arba jų neprašė, nes seniai emigravo, arba turėjo kitų pajamų, arba paprasčiausiai yra kieno nors išlaikomi - sutuoktinio pvz.; b) arba jų jau nebegauna, nes pasibaigė minėtieji 9 mėn.,  - įsriegė 800 Lt+ privalomą metinį PSD mokestį. Baudą, už tai, kad nedirbi.... Lyg bedarbis yra būtent tas, kurį labiausiai reiktų baust už ekonominės tragedijos pasekmes... Ne bankus.
• Kokia alternatyvi šių veiksmų (kurie, neva tai - stabilizavo ekonomiką) kaina? 300 000 bedarbių ir 200 000 emigrantų per 3 metus.

Kas dar apie tuos alternatyvius kaštus įdomu? Visi naujieji mokesčiai ir visa modernioji politika yra nukreipta tam, kad būtų stabilizuoti valstybės finansai. Jei trumpai sakant, tai kad mes galėtume tiesiog nesiskolinti jokiose ten "rinkose" ir vis tiek gana normaliai suvestume galą su galu. Kad tai - visiškai įmanoma, nesunku įsitikinti kad ir Estijos pavyzdžiu, kuri neturi nei valstybės skolos (nykstamai mažą, nes prieš krizę dar buvo sukaupusi ir rezervus, ne taip, kaip Kirkilo vyriausybė), nei biudžeto deficito, todėl gali visiškai nesiskolindama pralaukti visas "rinkų" negandas ir tiesiog, planuoti savo ateitį ir dirbti. Realiai valdyti savo valstybę.

Taip, stabilūs ir prognozuojami, nepriklausomi nuo jokių išorės ir vidaus kreditorių valstybės finansai - didžiulė vertybė. Nes, jei neturi iš nieko skolintis (nei vietinių bankų, kurie iškelia savas sąlygas už paskolas vietinėje rinkoje; nei tarptautinių bankų, kurie iškelia irgi savas sąlygas, paprastai paprašydami kur kas didesnių palūkanų), gali manevruoti ir nustatyti kokią tinkamas savo plėtros kryptį. Tai - logiškas ir labai pagirtinas siekis. Tai ir turėjo būti Kirkilo vyriausybės siekis, bet... nebuvo. Traukiniai išvažiavo.

Bet Kubiliaus vyriausybė siekia ne tik stabilių, nepriklausomų (pirmiausia - nuo skolintojų malonės, bet ne tik) valstybės finansų. Dar ši Vyriausybė siekė sumažinti ir suefektyvinti valdymo aparatą, atpiginti jo kaštus (nors jis tesudaro apie 5% viso biudžeto išlaidų, bet vis tiek, nėra našus efektyvus ir nekuria tiek vertės, kiek galėtų). Iš dalies, tai pavyko realizuoti. Bet ir vėl, kokia kaina? Pavyzdžiui, Aplinkos ministerijoje mažinant etatus nebebuvo kam rašyti ataskaitų JTO apie mūsų taršos leidimų panaudojimą, todėl 1/2 metų mums uždraudė jais prekiauti, ir nebegausim greičiausiai kokių 0,5 MILIJARDO litų!  Pasirodo, tam reikėjo nusamdyti tik.....8 darbuotojus. Prie tų 25 000, kurie jau dirba. Taigi, ir čia, viskas turi ir dar turės savo kainą. T.y. eilinį sykį per "mažinimus" atleido tuos, kurie dirbo, o sau, vadovams, pasididino atlyginimus, dėl ko darbo padaroma dar mažiau, korupcijos dar daugiau, o ne mažiau, na, tik "valdymo aparatas" sumažėjo...

Ką aš šitais išvedžiojimais noriu pasakyti?

Jau pačioje krizės pradžioje, 2009 sausį aš pastebėjau, kad dabartinė, liberalizmo dogmų pripumpuota ir liberalais apsodinta, Vyriausybė nesupranta, su kokia krize ji susidūrė. Kubilius - irgi. Kodėl?

1999-2000 m., kai Kubilius valdė pirmą kartą, ir gelbėjo iš pirmosios Nepriklausomos Lietuvos krizės, situacija buvo iš esmės kitokia. Galiu trumpai sureziumuoti, kaip ji skyrėsi:

1. Mes nebuvom ES nariai ir kasmet iš ES negaudavom sanglaudos fondų dotacijų - kasmet apie 7 mlrd. per paskutiniuosius 3 metus, viso apie 20 milijardų Lt per 2009-2011m. Taigi, tada mes kiek turėjom savo pinigų, tiek ir turėjom, biudžetas toks ir tebuvo. Bet mes ir neturėjom jokių mus tvirkinančių dotacijų, todėl ir elgėmės žymiai atsakingiau.
2. 1998-2000-ųjų Rusijos krizę sukėlė ne finansinės sistemos suirimas, o Rusijos defoltas. T.y. mes tik turėjome persimesti savo prekybą iš (skurdžių ir ribotų) Rytų į (turtingus, priputusius ir vis dar augančius) Vakarus ir visos mūsų gamybos ir eksporto problemos tuos išsisprendė. Aišku, nebuvo taip lengva visą savo gamybą ir prekybą perorientuoti į Vakarų rinkas, bet - kaip pasodė patirtis - įmanoma. Mūsų verslas labai staigiai atrado kanalus, kaip įsiterpti, įsinišinti (LONG-TAIL, long-tail...) Vakarų rinkose, ir - vualiaaa - mes vėl pradėjom augti jau 2001 m. Ir nuo to laiko augome dar 7 metus.
3. Tada, 1999-2000 mūsų buvo apie 400 000 daugiau. Ir tai buvo darbingi žmonės, nes kaip tik jie ir išvažiavo per praėjusį 10-metį. Darbo jėga buvo apie 2 kartus pigesnė, o benzinas kainavo apie 2 Lt. Pats prisimenu, kaip siaubingai atrodė piltis už 2,70 Lt - "BRANGU!". Dujos ir nafta - kainavo pigiai. Mūsų resursų kaštai mums patiems buvo 2 kartus mažesni nei dabar, todėl mes buvom Vakarams labai patrauklūs, kaip pigūs gamintojai. Kas ir padėjo mums išsiropšti iš tuometės duobės. Dabar juk viskas visiškai kitaip: darbuotojai - išvažiavo, nes mes esam ES, todėl nesunkiai ir be apribojimų tai gali, be to, per tą laiką dauguma išmoko ir užsienio kalbų (laiko juk buvo); algos pakilo 2 kartus; dujos mums brangesnės, nei vokiečiams; maistas - turbūt ar ne 3 kartus pabrango nuo tada....
4. Jeigu 1999 metais visi gamybos faktoriai buvo pigesni (pranašesni) nei Vakarų (darbas, kapitalas, energijos nešėjai ir medžiagos), tai dabar liko tik darbas, nors ir 2 kart pabrangęs vis tiek. Todėl ir gręžia būtent algas, o šildymo kainos vis tiek - tebekyla.
5. Jei 1999 rinka į kairę nuo mūsų buvo nepaimta, neįsisavinta, auganti, sveika, moki ir galinga (ES, t.y.) tai 2009-tais rinka į kairę nuo mūsų buvo smunkanti, praskolinta, neprognozuojama, ieškanti dar pigesnių variantų, nei Lietuva.
6. 2009 metais mus ištiko ne defoltas (t.y. vienos kažkurios valstybės - kad ir labai reikšmingos - bankrotas) o sisteminė kapitalizmo, to paties, į kurį taip veržėmės, krizė. T.y. nuo krizės Vakaruose prasidėjo neigiamas "užburtas ratas": norėdami susitvarkyti su "blogais" savo valstybių biudžetais visi pradėjo mažinti išlaidas, tuo pačiu mažindami ir BVP, iš kurio tas skolas reikia dengti, todėl vėl reikėjo mažinti išlaidas, dėl ko vėl mažėjo BVP, ir taip toliau. O neigiamo užburto rato vienas stipinų šįkart esam ir mes. Jei iki 1999 m. 70 proc. eksporto buvo į Rytus, tai nuo 2001 m. apie 70 proc. eskporto jau - į Vakarus. O Vakarai nebegali nupirkti iš mūsų tų 70 proc.
7. Galiausiai, 1999 m. Lietuva nebuvo skolinga - nei pati kam nors, nei lietuviai bankams. O dabar? Dešimtys tūkstančių žmonių skolingi šimtus tūkstančių už būstą, automobilius, TV, keliones ir t.t. Verslas - praskolintas. Valstybė - prisiskolinusi, savivaldybės - irgi. Dabar mes papildomai turime ir vidaus skolos problemą, kuri smarkiai riboja vartojimą, nes reikia visų pirma grąžinti jau turimas skolas, ką jau ten vartoti ar iš naujo investuoti.

Bet Kubilius II atėjo į valdžią su ta pačia liberastine doktrina:

• kuo mažiau išmokų, kuo daugiau represijų juodadarbiams, kad dirbtų dar pigiau, "didintų konkurencingumą"
• kuo didesni mokesčiai tiems, kas dar gali mokėti, 
• kuo didesnis eksportas (į visur kur tik galima, net Iraką, nes ir Kubilius pats matė, kad būtent Vakarai nebeperka),
• verslui visos privilegijos ir privalumai ("skatinti užsienio investicijas, tipo BARCLAY"), darbo jėgai - visi mokesčiai ir visos baudos už krizės pasekmes.

Ir, aišku,  kad ji šiomis sąlygomis nesuveikė. Taip, augimas vėl prasidėjo, bet - kokia kaina? Ne tik emigrantų išplūdžio, bet ir visiško žmonių skurdo, visiško išnaudojimo, beteisiškumo, beprošvaistiškumo ir nebetikėjimo, kad šita valstybė bent potencialiai dar gali prisikelti... Iš ko? Juk žmonių nėra. "Čia nebėra vietos jaunimui", kaip sakytų garsiojo filmo pavadinimas.

Taigi, pabaigoje lieka du klausimai:

1. Ar kas nors kitas būtų padaręs ką nors geriau? Ar kas nors būtų sugalvojęs ir ryžtingai padaręs - pasiaukojęs, kaip politiškai save paaukojo A. Kubilius - kažką geriau?
2. Kas galėtų geriau valdyti šalį?

Mano atsakymai:

1. Matėm, ką sugeba Kirkilas. Ne, jis geriau nebūtų  suvaldęs. Vietoje jo greit būtų atvykę TVF reguliuotojai ir, kaip ir Latvijoje, būtų sureguliavę praktiškai taip, kaip sureguliavo Kubilius. Bet kur skirtumas? Kirkilas (anei Kubilius) būtų nekaltas, TVF būtų kaltas :) Gal dėl to Dombrovskis toks populiarus Latvijoje? Dabar gi mes turime Kubilių, susideginusį Pilėnuose...
2. Kai šiandien perskaičiau, kad, cituoju Delfi: "Socialdemokratai į aplinkos ministrus deleguotų B.Bradauską, energetiką patikėtų B.Vėsaitei, užsienio reikalus - V.Andriukaičiui", tai jau tikrai alternatyva Kubilius ir liberastai - patrauklesnė... Ką besakytum, kaip ekonomistas aš turiu iš dviejų realiausių alternatyvų rinktis tą, kuri man patrauklesnė. Ir negaliu aš patikėti, kad už Sekmoką Vėsaitė su energetika tvarkysis geriau, o Bradauskas visiems laikams nepraras mums pajamų už taršos leidimus....

Dar viena interliudija ir baigiu "Tribute to Maldeikinė". Remkimės alternatyvių sąnaudų ekonomine teorija ir paklauskim vieno dalyko: nejaugi Kubilius ir jo komanda (bei tik pusiau komanda laikytini visokio plauko ir proto liberalai) tikrai mano, kad 300 000 darbo netekusių 2009-2010-taisiais metais buvo "piktybiškai pajamas slepiantys sukčiai, kuriuos reikia apmokestinti PSD ir jokiu būdu neduoti jokių bedarbio pašalpų, o geriau, kad tokie bezdelninkai išvažiuotų į savo emigraciją sau kuo greičiau"?
Juk dar vakar šie žmonės dirbo oficialiai, mokėjo mokesčius (darbas Lietuvoje, kaip žinia apmokestintas beveik 60 proc. realiais mokesčiais - kas verslą turit, galit tą paliudyti, o tie samdomi darbuotojai, kurie vis dar to nesuvokė - kuo skiriasi alga "ant popieriaus" nuo to, ką verslininkui realiai iš viso kainuoja jus pasamdyti - new info!!!), ir staiga jie paskelbiami "chroniškais išlaikytiniais", "dirbančiais "su vokeliais", "nelegalais", "baustinais, nes reikia bausti ne tik nelegaliai samdantį darbdavį, bet ir nelegaliai parsiduodantį (už niekingą maisto kriaukšlę????) darbuotoją"?
Štai, kodėl premjeru vėl pretenduoja tapti USPASKICHas!  Kaip galima tokiais marazmais žmones, tautiečius, tuos pačius lietuvius, kartu gynusius TV bokštą ir tą patį Seimą 1991-ais taip pavadint? Juk savaime suprantama, kad tarp 300000 dar vakar dirbusių (juk ne kalėjime sėdėjusių, juk ne kokių VALDININKŲ - elementarių fabrikų darbininkų, statybininkų, padavėjų, vairuotojų, biuro darbuotojų ir t.t.) žmonių didžioji dauguma buvo tokie pat normalūs žmonės, kaip aš ir jūs. Jiems tiesiog labai nepasisekė, kad nei mūsų Lietuvos bankas laiku paskolų bumo nesužiūrėjo ( o SNORĄ - kažkaip lauku spėjo), nei mūsų Kirkilas laiku taupyti ir kaupti nepradėjo, nei Vakarų bankai laiku kurti netikrų pinigų nenustojo, nei mūsų verslininkai nė skatiku savo pelno pasidalinti nesugebėjo (tiek to solidarumo - užvakar Maldeikienė pateikė įdomius skaičius, kad darbuotojams algos sumažėjo 7 mlrd., o verslas per metus jau gavo 3 milijardus pelno - hmmmm).

Uspaskichas juk taip "savų, litovcų" nevadino ("tinginiais" ir "užkietėjusiais sukčiais, slepiančiais savo neribotas, nelegalias, milžiniškas, tarkim, 800 Lt/mėn. pajamas, Reikia bent 200 iš šių nelegalybių būtinai dar valdžiai atiduot!!!!" - taip ir matau Kęstutį Masiulį plyšaujant). Todėl ir bus premjeras. O Vėsaitė - energetikos ministrė (nenuostabu, kad energetikoje viskas labai smarkiai atvės, paprasčiausiai užšals, manau, į ledynmetį). O Bradauskas - aplinkos ministru (nenuostabu, kad ir taip "ožiškiausiai" veikianti ministerija įbris į galutinai neįžengiamą pelkę ir joje - prigargaliuos....).

Cheer up! Už tai mes turim "Pixelmator", už tai turim "Argintą", turim geriausius šviesolaidžius planetoje (na, gal 4 vieta planetoje, bet juk vistiek - supercool, ane?), turim (vis dar) jaunų gražių ir talentingų ir gudrių ir neprapulsim. Be to ir ECB euro krizę pagaliau pradėjo spręsti, dar žiūrėk, ir prasisuksim su neiširusiu euru, sureguliuota Vengrijos konstitucija, nebankrutavusia (nu, va šituo tai nu niekaip negaliu patikėt, nu niekaip...) Graikija ir.... Kubilium III kadencijoj!? Žinokit, tikrai pažadu, kad emigruosiu, jei premjeru bus Uspaskich'as. Nes tada šitas kraštas tai jau tikrai... O jei dar Vėsaitė vėsins, o Bradauskas bris... nu tai :) :) Taigi, Cheer Up!

Vakar išsisėmiau, šiandien ko gero bus pauzė

Vakar ir apie Vengriją, ir Latvija, ir bifurkaciją ir apie kitus idomius dalykus prirašiau - šiandien papauzuosiu.

Na, nebent... Nebent įdomus faktas, kad vakar Graikija privatiems investuotojams vietoj 1 EUR savo skolos, kuria turi gražinti kovo vidury, pasiūlė... ne 0,5 EUR, net ne 0,4 EUR, o visus 0,32 EUR!

Verčiu į žmonių kalbą, ką tai reiškia:

• Graikija visiškai neturi pinigų ir realiai negali gražinti ne tik tų žadamų 32% dabartinės skolos, bet ir apskritai, manau, jokios dalies.
• Jei dar prieš mėnesį ėjo kalbos, kad privatiems bankams bus grąžinta apie 50% skolos. T.y. vietoje ~200 milijardų EUR apie 100 milijardų, tokiu atveju ES ir kiti pasaulio bankai lieka su 100 milijardų kapitalo skyle savo balansuose, tiek sumažėja jų turtas, arba, ne vienu atveju - tampa neigiamas. 
• Dabar, dėl dar sumažėjusios sumos, bankai neteks jau 136 milijardų. natūralu, kad taip tik padaugės rizikingų, nebemokių bankų... Krizės lygis - jau pagilėjo, ir juntamai.
• Bankai gali pasirinkti sąmoningai paskelbti bankrotą Graikijai per teismą. Tokiu atveju jie gali pretenduoti į "draudimą", taip vadinamus CDS (credit default swap). Dauguma bankų (ar beveik visi) yra apsidraudę savo paskolas. Taigi, jie turėtų atgauti tuos pinigus, ar bent juntamą dalį (normalioje ekonomikoje - apie 80-90proc. paskolos sumos (ne palūkanų)).
• Ar suveiks bankams draudimas nuo Graikijos skolų? Ne. Todėl kad ir JAV nesuveikė, kai bankrutavo visa eilė bankų po Lehman Brothers. Kodėl? Visų pirma todėl, kad normalioje rinkoje bankrutuoja tik keli procentai skolininkų, todėl ir draudimo fondas (JAV tai buvo Freddie Mac ir Fannie Mae ir AIG) pajėgus nesunkiai tokią sumą padengti. Jeigu ekonomika nenormali ir draudimo atbėga ne 2 ar trys bankeliai dėl kelių atskirų paskolų, o visa masė bankų dėl 140 mlrd. ar net daugiau... Pats draudimo fondas elementariai bankrutuoja, kartu sukeldamas naują griūtį:
• Po draudimo kompanijų bankroto visos kitos- prieš tai labai saugios, normaliai apdraustos - paskolos tampa rizikingos, nes joms nebegalioja draudimas. Dėl to beveik visų bankų beveik visos paskolos tampa gerokai rizikingesnės. Dėl padidėjusios rizikos bankai privalo atidėti atitinkamos sumos "atidėjinius". Taigi, dauguma bankų staiga (per kelias dienas) iš normalių tampa labai rizikingais, jų balansai gali netgi paraudonuoti (t.y. atidėjiniams gali neužtekti net akcininkų turto, nekalbant apie rezervus).
• Taigi, toliau situacija labai supanašėja su tuo, kas buvo su Lehman... Dugnas.

Tai tiek tų naujienų. Alternatyvus (gerasis) scenarijus, kad ECB tiesiog nupirks iš bankų tuos 140 milijardųsavo atspausdintais infliaciniais EURais ir baigtas kriukis. Kaip padarė JAV, Britanija. Dabar teks ir Vokietijai praryti tą piliulę. Man labiausiai tai gaila Estų duotuoju klausimu, arba Slovak... Kodėl jie turi mokėti savo šalyje infliacija? Arba kodėl mes? (primenu, mūsų LT surištas "kietai" su EUR, todėl infliacija EUR zonoje automatiškai persiduos į Lietuvą, 1:1)

Todėl ir sakau - įsivelkim į LONG TAIL kuo greičiau, nes šiaip tai nieko gero paprastojoje ekonomikoje nenusimato artimiausius kelis metus :)

Idomus, labai strateginis, daugiau net - filosofinis, apie mūsų vartotojų civilizacijos perėjimą į naują - virtualios produkcijos vartojimo ir jos nemokamo gaminimo lygį

Rekomenduoju paskaityti, kad pajustumet, iš kur tokios galios gauna long-tail (kaip kad mano pateiktam vakar pavyzdy apie Aliaskoje (!!!!) prasisukusią moteris, su savo blog'u apie medžio baldų ir kitų staliaus darbų išviešinimą):
http://www.economonitor.com/blog/2012/01/the-bifurcated-society/?utm_source=contactology&utm_medium=email&utm_campaign=EconoMonitor_Highlights%20-%20A%20Weekly%20Recap%20of%20some%20of%20the%20Best%20Pieces%20on%20EconoMonitor_10_27_111

Čia - rimta ir labai solidu, iš Roubini komandos "parinktukų".

Apskritai, apie bifurkaciją reiktų pakalbėti...
Nes prie jos aš vėl ir vėl grįšiu, pagrįstai spėju savo artimiausiuose tekstuose.

Jei paprastai, tai ją galima paaiškinti taip:
Įsivaizduokit, kad turit ant rašiklio galiuko pakibusį rašalo lašą. Jis kabo virš vandens stiklinės. Kai lašas pasileis žemyn ir palies vandens paviršių, jis iškart pradės maišytis su vandeniu ir nudažys jį tam tikra spalva. Vat, tas momentas, po kurio lašo jau niekaip nebegalima sugrąžinti į pirminę būseną (t.y. - rašalą, rašalo lašą) ir vadinamas bifurkacijos, arba "negrįžtamo" pokyčio tašku.

Kodėl jis toks svarbus? Todėl, kad mes su tokiais bifurkacijos taškais savo gyvenime susiduriam nuolat, bet nekreipiam dėmesio į tai, kokie jie svarbūs tol, kol, dažniausiai, arba vėlu grįžti ir kažką keisti, arba nesinori grįžti ir kažką keisti.

Pavyzdžiai:

• mokyklą baigęs žmogus ne įstoja mokytis Lietuvoje, bet išvažiuoja į užsienį padirbėti... ir lieka ten visam gyvenimui. Jei būtų likęs studijuoti, situacija būtų visai kitokia, arba bent jau gerokai skirtųsi;
• Jei Centrinis bankas būtų laiku sustabdęs SNORO machinacijas, gal nebūtų tekę jo perimti. Dabar jau sunku spręsti, nes šaukštai po pietų, bet faktas, kad laiko apsisprendimui Centrinis Lietuvos bankas - turėjo, kažkuriuo momentu pražiopsojo bifurkacijos tašką, todėl dabar jam tenka jau tik "žiūrėti į suterštą vandenį savo stiklinėje", t.y. kovoti jau su pasekmėmis;
• Kai ateini į oro uostą prieš lėktuvui išskrendant, nebūtinai į jį įlipsi, nes bifurkacijos taškas paprastai būna apie 1,5 h iki skrydžio - taip vadinamas "laikas check-in'ui" 

Ir t.t.
Makroekonominiu požiūriu šis taškas kuo įdomus? Tuo, kad burbulai NT rinkoje galėjo būti sustabdyti, ir tai buvo galima padaryti per visa laikotarpį nuo pat 2003 iki 2006 metų. 2007 metais, drįstu teigti, burbulų sprogimas jau buvo neišvengiamas, jau buvo praeitas bifurkacijos taškas NT burbulų sprogimui. Taigi, nuo 2007 m. pradžios vienintelis kelias, kuriuo buvo dar galima eiti - ruoštis sprogimo pasekmėms. Tai štai, kodėl deficitinis Kirkilo 2008-ųjų biudžetas toks ydingas. Štai, kodėl jis toks šiaudadūšis: jis nenorėjo imtis taupymo, imtis rezervo formavimo, imtis nedeficitinio biudžeto, nes artėjo rinkimai, ir norėjo įsiteikti rinkėjams. bet tai jam nei kiek nepadėjo, nes 2008-ųjų pabaigoje jau plika akimi matėsi tautai, kad Kirkilas - apgaudinėjo visus ir save. Todėl vistiek pralaimėjo. Bet čia - atsitiktinumas. Nes, jei Lehman krizė būtų nusikėlusi po 2008-ųjų rinkimų, o ne per/prieš pat juos, Kubiliui įtikinti dėl krizės būtų labai sunku. O dabar - jau taip naudingai TS-LKD ir liberalams sutapo... :)

Jeigu manęs kas nors kada nors gyvenime kas paklaus (bet abejoju, nes jau baigia pamiršt tą Kirkilą, tą LEO, tą "krizės nėra, Lietuvoje krizės nebus, ten JAV kažkokios nesąmonės vyksta", nes jau 4 m. baigia praeiti), kodėl aš labai neigiamai vertinu (1 balu iš 10 galimų) Kirkilo vyriausybę, tai, kad ji ignoravo net 2 bifurkacijos taškus:

1. Galimybę burbulą susdabdyti bent Lietuvoje, įvedant naujus mokesčius naujam NT ir apskritai, visam NT. Priešingai, lengvatomis mokesčiams galėjo pasinaudoti net tie, kurie pirko antrą ir net trečią, aiškiai spekuliacijai skirtą būstą....
2. Galimybę pasiruošti rezervus prieš krizę. ne tik nebuvo sukaupto rezervo, bet netgi suplanuotas biudžeto deficitas 2008-iesiems metams. Tokio absurdo ir sugalvoti neįmanoma, jei bent atsiverti tarptautinę spaudą.... O jis ramiai teigė, kad jokios krizės nėra. Marazmas.

Apie Vengriją, kažks bent truputėlį aiškiau (iš Roubini'o komandos) angliškai

http://www.economonitor.com/edwardhugh/2012/01/12/playing-chicken-and-rooster-with-hungary/?utm_source=contactology&utm_medium=email&utm_campaign=EconoMonitor_Highlights%20-%20A%20Weekly%20Recap%20of%20some%20of%20the%20Best%20Pieces%20on%20EconoMonitor_10_27_111

Prisimenat apie Latvijos TVF paskolą - jie ėmė, o mes - ne?

Štai ką Krugmanas (pasaulinio lygio ekonomistas) apie tai pasakė: http://verslas.delfi.lt/business/pkrugmanas-latvija-vienintele-europoje-susigrazino-rinku-pasitikejima.d?id=54326281

Didysis Trečiadienis... tik ne prieš Velykas

Ar stipriai įsičiupot į kėdės porankius? Jei dabar einat - ar laikotės už kokio tvirto turėklo? Ar dėl viso pikto pasitraukėte atokiau nuo aukštų pastatų, kad krentančios plytos nenutėkštų?
Ne? Keista. Juk šiandien - didysis bankininkų trečiadienis. Graikija arba susitars grąžinti (bent) 50% skolos, arba ne. Jeigu sutars, tai kokiomis sąlygomis:

• Kiek metų atidės grąžinimą tų likusių 50 proc.?
• Kokias palūkanas už tą likutį mokės ir ar mokės?
• Bet - svarbiausia - AR IŠVIS GRĄŽINS?

Spėju, kad iki šios žinios mes nesulauksim daug naujienų, išskyrus energingas spekuliacijas. O kai sulauksim - daug pamatysim, nes iškarta daug klaustukų turėtų nusiimti :)

Dar pastaba apie Vengriją: vakar per TV girdėjau, kad ES davė mėnesį pakoreguoti naująją konstituciją. Kažkodėl ypatingai išskirtas buvo būtent Centrinio banko nepriklausomumo klausimas... Čia vis dar išlieka intriga - kas ES svarbiau: Centrinis bankas ar demokratijos ir liberalizmo užkardymas?

Kaip bebūtų, "negali taip būti, kad kažkaip nebūtų" kartą pasakė kareivis Šveikas. Po šios dienos tikiuosi šiokių tokių naujienų ir ką aptarinėt. :)

LONG-TAIL (dabar tokių bus ir bus ir bus mano blog'e, nes tai cool ir inspiring): čia šiaip - dar kartą įrodymas, kokie galingi kartais būna blog'ai... Aliaskoje

http://www.linkedin.com/news?actionBar=&articleID=5564663546609934340&ids=c3gPd3cVej0SdzgRcPoSd3oRdiMUdzgMcj4QdP0TdjgTd3cQdzkRb3gMej8Pe3oOdzkOdzoMdPgSdjkIdj4PcPwPej4OdPAUc34RczoRdiMUcPsUcP0VdPcOcz4OczcQdzkR&aag=true&freq=weekly&trk=eml-tod2-b-ttl-4&ut=1eU1n-gtgsr541

Kas nutiko Vengrijoje? Įdomu? Ir man....

Vengrijoje prieš 2 savaites kažkas nutiko...
Nutiko kažkas labai reikšmingo. Tiek reikšmingo, kad ohohohohooooo!
Tiek reikšmingo, kad jokios informacijos apie Vengriją jūs nerasite anglų ir kitomis laisvai konvertuojamomis kalbomis...Net ir rusai nesupranta, kas ten nutiko, todėl ir pas juos aš kol kas nieko neradau - gal dar bus.
Bet reikia bent jau aptarti faktus, kuriuos mes žinome iš įdomiosios liberališkosios spaudos ir kelis iš stipriai antisemitinės, šiek tiek homofobinės "Respublikos":
A. Vengrijos Respublika dabar vadinasi Vengrija. Tiesiog "Vengrija", kaip tiesiog "Lietuva".
B. Vengrijos naujoji Konstitucija (bet įdomumo dėlei, oficialiai ji taip nevadinama - čia jūs pamatysite, kaip ji vadinama: fundamentaliuoju įstatymu) teigia, kad šeima yra Vyro ir Moters sąjunga (O taip vat, ir čia Patackas "Respublikai" iškart davė išsamų interviu su sau būdingomis neapykantos gėjams priegaidėmis, katalikiškai stiprų tokį).
C. Parlamentas - lieka vadovauti šaliai, demokratija - išlieka esmine konstitucine valdymo forma, bet - kiek suprantu, kiek koreguojamas centrinio aparato valdymas. Įskaitant ir Centrinio banko. Ohoho, čia jau ne tik Patackui, bet ir man darosi įdomu! Ir net labai labai, makroekonomiškai.
D. Pridėkim, kad kelis paskutinius mėnesius ir ES (Jose Barroso) ir TVF ir JAV ir beveik visos vakarų šalys ir beveik visa žiniasklaida nuolat grasino Vengrijai, kad ji nepriimtų naujosios konstitucijos arba bent jau koreguotų tuos punktus, kur kalbama apie centrinį banką...
E. Pridėkim dar faktą, kad Vengrija jau seniai prašo TVF paramos, nes yra faktiškai bankrutavusi, o reitingų agentūros (S&P, Moody's, Fitch, jo jo, to pačios) suteikė Vengrijai "šlamšto" reitingą.

Štai, ką man pavyko rasti apie patį Centrinio banko įstatymą anglų kalba (vengriškai, aš - nelaimei, nemoku, o norėčiau, ir net labai labai):
http://www.centralbanking.com/central-banking/news/2135033/hungary-passes-controversial-central-bank

Kas įdomu ir akivaizdu?
A. Kaip teigia p. Maldeikienė (ir aš ją šiuo klausimu - nors tikrai toli gražu ne visais :) - tikrai palaikau) pasaulis supranta, kad individualizmas yra toks pats "izmas", kaip fundamentalizmas, rasizmas, seksizmas, fanatizmas, marksizmas ir visi kiti "-izmai". ji vysto labai įdomią ir labai sektiną mintį šiame straipsnyje apie tai, kaip pasaulis svyruoja nuo individualaus rizikos valdymo (ir praturtėjimo) ir kolektyvinio rizikos valdymo. Labai rekomenduoju pasigilint čia.
B. Vengrija yra, ko gero, pirmoji šalis (na, mano supratimu, pirmoji buvo Libija, kuri priėmė šariato įstatymą po kruvino pilietinio karo su NATO bombonešiais virš galvos. Šariato sistema draudžia palūkanas - bankams ir bet kam kitam, dėl to verslo modeliai musulmonų pasaulyje ir ypač bankų verslo - labai skiriasi nuo "mūsiškio", t.y. Anglo-Saksiško), kuri atviru tekstu sako, kad individualistinė rizika - patyrė fiasko. Ir sukūrė naują įstatymą - konstituciją, kurią, dėl jos netikėto inovatyvumo, dar ir pavadino "fundamentaliuoju įstatymu", t.y. suteikė naujam reiškiniui naują vardą, kas marketingo prasme - labai išmintinga.
C. Vengrija skolinga užsieniui apie 80% savo BVP, jos BVP neauga, krizė ten siautėja, nes labai daug namų ūkių labai prasiskolinę už suburbuliavusius būstus, kuriuos pirko piko metu. Taigi, nieko ten joje gero. Ir ką gi daro Vengrija (visai kitaip, negu Lietuva)? Priima konstituciją, kurios esmė, iš principo - kolektyvinis rizikos valdymas ima viršų virš individualaus (t.y. virš libertarinio kairiojo liberalizmo). T.y. siunčia visus visus...

Ko aš nesuprantu? Kodėl reikia slėpti naujojo įstatymo - Centrinio Venrgijos banko įskaitytinai -  tekstus anglų kalba? Kodėl taip sunku Europai ir visiems Vakarams priimti, kad Vengrija demokratiniu keliu priėmė antiliberalistinę konstituciją? Kodėl toks spaudimas daromas per TVF ("neduosim paskolos, o be jos jums - bankrotas, kaip Graikijai" - turbūt girdėjot ir ne kartą jau per mainstream media), o Vengrai ramiausiai sau didele balsų persvara (atseit, tik 4 balsai iš 300 prieš) balsuoja vistiek taip, kaip jie nori?

Bet svarbiausia, kodėl mes negirdime mūsų žiniasklaidoje realių žinių iš Vengrijos, negirdime jų pasisakymų, jų teiginių, jų motyvacijos dėl to, ką ir kodėl jie savoje šalyje nusprendė demokratiniu keliu?

Reziume toks - prie Vengrijos mes dar tikrai grįšime. Ir esu tikras - ne kartą ir ne du. Todėl, kad:
A. Kaip Maldeikienė aiškiai sako, kai pelnas geras - tai individualizmas, kai nuostoliai - beprotiški ir griūva ekonomika, ateikit, avelės-kvailelės, dabar "socializuosime" nuostolius, ir juos užmesim ant garsiųjų "99%" pečių. Taip toliau tęstis negalėjo. Tokia absurdiška "liberalizacija" ir (mano patirtis rodo - nepagrįsta apmąstymu, agresyvi ir nelogiška, kaip ir visos ideologijos) "liberalizmas" negalėjo nesukelti REAKCIJOS. Jeigu labai spaudi, sukuri labai didelę įtampą visuomenėje, ji, kaip spyruoklė, atšoka. Taip jau kartą buvo, 1933 m., kai Hitleris demokratinių rinkimų keliu atėjo į valdžią ir visa Vokietija demokratiškai sutiko sukti nacizmo kursu. Panašiai yra ir šiuo atveju: Vengrija šiaip, kaip rodo istorija, į nacionalizmą linkusi tauta (kaip ir mes, neslėpkim, iš Patacko tulžimi atsiduodančio interviu - jaučiasi), spaudimo neatlaiko ir persimeta į priešingą spektro pusę - ekstremalų, radikalų antiliberalizmą...Visokį. Viena iš tokio "anti" apraiškų - apriboti centrinio banko galias, "suvaldyti" banką, kuris leidžia pinigus. Bet... Vengrija - ne Vokietija. Tai maža šalis, neturinti daug ir rimtų resursų, gyventojų, ginklų (o gal ginklų ir turi, tik mes kol kas apie tai nežinome? kaip ir Hitleris netikėtai greitai jų prisigamino, juk), todėl su visu "pasauliu" nepakovosi, toks silpnas būdamas: partijas pakeis, TVF ir ES ir ECB (Ar žinot, kad šie trys monstrai jau seniai Vakarų žiniasklaidoje pravardžiuojami "Troika" - taip, taip, kaip tas slogusis sovietinis teismas "troika", kurio rezultatas būdavo arba tremtis arba sušaudymas, išteisinimų nepasitaikydavo, keik man žinoma, nei vieno), prispaus keliu Vengrijos galvytę ir nubalsuos už naują "fundamentalųjį įstatymą", tokį, kokio reikia "pasauliui", kad vėl visi neklusnūs sraigteliai, tipo Vengrija, būtų savo vietose. Ir dar manau, kad Troikos susidorojimas su Vengrija bus itin žiaurus, vien tam, kad, kaip visada - įbauginti likusius nelįsti su savo iniciatyvom...
B. Čia jau mes turime sudėtingesnę temą apskritai apie Centrinius bankus.. Kuo ji sudėtinga? Tuo, kad ne tik Vengrijoje yra tokių problemų. Problemų su Centrinių bankų nepriklausomybe yra ir daugiau. Turbūt ne vienas jūsų esat girdėję, kad JAV centrinis bakas FED nėra joks centrinis bankas. Tai - privatus bankas, kuriam JAV išnuomojo teisę leisti pinigus. Nuoma - labai pigi. Praktiškai nemokamai išnuomojo. Neribotam laikui. Dar ši tema komplikuojasi tuo, kad ECB ir Vokietijos santykis (dar ir Prancūzijos), kaip mes pastebėjome per kelis pastaruosius metus - irgi ne toks jau "nepriklausomas". T.y. visiems akivaizdžiai aišku, kad ECB būstinė yra Frankfurte neatsitiktinai... Juk galėjo, kaip visada, pasirinkti mažą ir nepiktą Belgiją, Olandiją, Liuksemburgą... Dar ši tema komplikuojasi tuo labiau, kad ką reiškia "nepriklausomas" centrinis bankas? Ką tą sąvoka suponuoja?

Turbūt visiems žinomas valstybės valdžios atskyrimo principas: teismai - nepriklausomi, ir sprendžia ir daro viską patys (turėtų daryti, bet Lietuvoje mes susidūrėme su problema, kad jie ir nėra nepriklausomi, ir nedaro nieko gero, o jei daro, tai kaži ar gero, ir dar pamatėme, kad pas mus ne Centrinis bankas labiausiai nervina, bet būtent - Teismai ir tai, kad jie uždari, nevaldomi, nekontroliuojami, todėl - labai įtartini, pavojingi, ir visų nemėgstami, įskaitant Grybauskaitės, o šiuo klausimu - toli gražu ne visais, kaip ir Maldeikienę - ir aš ją remiu); Parlamentas ir jo nariai - nepriklausomi, sprendžia ir priima įstatymus patys, niekeno neįtakojami; Centrinis bankas - irgi nepriklausomas, irgi sprendžia viską pats, vyriausybės nebijo, parlamento - nebijo, nebijo ir prezidento/-ės...
Kodėl valdžios atskirtos? Pirmiausia, kad viena kitą kontroliuotų, kad procesai natūraliai būtų skaidrūs, nes viena nepriklausoma kitai gali pateikti prašymus ir pasiūlymus, bet ne reikalavimus ir nurodymus. Ir tik įtikinimo ir visuomenės dalyvavimo keliu viena institucija potencialiai gali įtakoti kitą... Panašiai dabar mes matome tokį procesą su teismais a.a. Kedžio dukros byloje, kur visuomenė nusprendė iš esmės apriboti teismų nepriklausomumą, nes labai suabejojo, kad teismai - pakankamai humaniški šioje labai nevienareikšmiškoje istorijoje.
Tuo tarpu Vengrijoje liūto dalis "pykčio dėl nepriklausomybės" kliuvo Centriniam bankui. Tiksliai Vengrijos politikoje nesigaudau, bet vieną dalyką tikrai pastebėjau: Premjeras Orban'as ir visa partija "Fidesz" atėjo į valdžią 2010 m. su konkrečiu lozungu - nuversti Vengrijos centrinio banko vadovą iš pareigų! O tai jau daug ką pasako. Ir surinko daugiau nei 2/3 rinkėjų balsų. O tai pasako dar daugiau, ar ne?

Kodėl Centrinio banko nepriklausomybė tokia svarbi? O pamąstykim, broliai kurmiai, kuo gi CB visame pasaulyje (ir ECB konkrečiai pas mus, nes mes juk turime tik LB, kuris nėra CB , nes pinigų neleidžia, o tik juos konvertuoja iš LT i EUR ir atvirkščiai fiksuotu kursu) tokie svarbūs? O tuo, kad jie spausdina pinigus. O kodėl jie tai daro? Kad galėtų juos išleisti į apyvartą? Per ką? Per bankus....Uch, dasikasėm....
Esmė problemos ir Troikos nerimo yra tame, kad nebeaišku, kaip pinigai iš ECB, FED ir kitur pasieks Vengriją, kokiu keliu. Mat, kol nepriklausomi CB buvo "nepriklausomi", jie tiesiog žaidė pagal visiems CB suprantamas ir ECB labai mėgstamas taisykles: infliacijos valdymas arba didinimas, pinigų leidimas, skolinimas vietiniams bankams, kad jie nebankrutuotų ir pan. Dabar, gi, Vengrija ruošiasi imti TVF (ir, ko gero, ES) paskolą, bet kaip jis ją ruošiasi nuleisti į Vengrijos ekonomiką - nelabai aišku. Patiems vengrams - gal ir aišku, bet nei ECB, nei Troika normalių liberalizminių svertų Vengrijoje, ko gero, nebeturi... O tai juk, negerai. Ne dėl to, kad Vengrija, kaip tokia, kam nors rūpėtų - ne. Kur kas baisiau - precedentas! Kas, jeigu taip pasielgti nuspręs ne viena, o keliolika, keliasdešimt valstybių? Tai čia ne Euro, ne Eurozonos, ir net ne ES pabaiga - čia - civilizacijos, tokios, kokią mes ją dabar žinome, pabaiga.
Todėl šiek tiek masoniška libertaristinė žiniasklaida net tikslių įstatymo formuluočių neverčia į "konvertuojamas" kalbas (anglų, prancūzų, vokiečių), kad gink dieve tokios šalys, kaip (neslėpkim - patackų ir kitų ekstremistų pas mus - į valias ir augančiai) Lietuva, nenusirašytų ir nepritaikytų greituoju būdu. Nes, nenuostabu, reakcija ES auga. Liberalizmas - nepasiteisino. Ieškojimas sprendimo per "nepriklausomo" ECB prizmę - nieko neduos, nes jis bando ugnį gesinti ugnimi.
Natūralu, kad Troikai kelia rimtą siaubą, kai ES narė sumano įsivesti įstatymą, kuris iš esmės atima libertarizmui iš rankų pagrindinį svertą - CB ir apskritai - visos bankinės sistemos, kontrolę.
Tai apibendrinu:
A. ES valstybė Vengrija, ėmusis kardinalių priemonių kovoti su nebepriimtinu "visavisurnepriklausomumu/liberalizmu", iššaukė tris atgarsius iš tos pačios ES:

• "Oi, bjaurybės - nu už tai mes jums pinigų dabar neduosim, visa Troika neduos!"
• Grasinimų kuo greičiau tokius įstatymus (priimtus teisėtai, demokratiniu keliu, visiškai procesiškai nepriekaištingai, bet...Ir Hitleris į valdžią atėjo visiškai demokratiškai, visiškai rinkimų, visiškai sąžiningų, visiškai keliu) ATŠAUKTI. Iš Barroso lūpų asmeniškai grasinimų....Keistoji ES demokratija ta...
• Informacinės blokados, arba labai šališko pateikimo. Mainstream media net nebando gilintis, kas tai per naujas įstatymas, kokie realiai pakeitimai - kalbama tik trumpais kaltinamaisiais sakinukais: "CB nebebus nepriklausomas", "CB tampa neprognozuojamas ir gali sukelti makroekonominę katastrofą - kaip Lukašenka Baltarusijoje - superinfliaciją". Gal, bet aš kažkodėl norėčiau išgirsti ir tai pagrindžiančius faktus....

Taigi, prie Vengrijos klausimo mes būsime priversti grįžti - visi. Nes Hitlerio klausimas, lengvabūdiškai praignoruotas 1933 (Didžiosios Depresijos įkarštyje niekam neįdomus buvo kažkoks Šiklgrūberis (Schicklgruber)..) su trenksmu ir koncentracijos stovyklomis grįžo 1938,1939, 1940, 1941 ir taip iki pat 1945... Hitlerio atėjimas į valdžią demokratiniu keliu ir Vengrijos konstitucija, priimta demokratiniu keliu tik patvirtina vieną mano nuolat tvirtinamą šios krizės metu tiesą: racionaliai mąstantys žmonės racionalių sprendimu keliu priima neracionalius ir visuomenei pragaištingus sprendimus.
Iki kito, vengriško ;)

Snieguolė (Prancūzija) ir aštuoni nykštukai, arba kodėl aš nedramatizavau 9 ES reitingų sumažinimo

Klausiate, kodėl aš lyg ir nepastebėjau "svarbiausios" praėjusios savaitės makroekonominės žinios?
Todėl, kad ji manęs nenustebino. Agentūros pastaruoju metu stebina savo nenuoseklumu (pritariu Olliui Rehn'ui). Kita vertus, pasižiūrėkime, kokiais kriterijais jos vadovaujasi, kai surašo savo analizę ir pateikia garsiuosius REITINGUUUUSSS!!!! BUUUU!!!!
"S&P" vadovaujasi fundamentaliais kriterijais: jeigu BVP augimas - neigiamas, skolos - auga, nes biudžeto deficitas vis dar nemenkas, o skolinimasis statistiškai brangsta, nėra tikimybės, kad Prancūzija sugebės grąžinti visas savo skolas - gali kai kurias ir pradelsti (ką ir rodo sumažintas reitingas, netekęs vienos "A"). Tai nėra toks pat reitingas, kaip Graikijos, ar Vengrijos, kuris reiškia, kad pirkti šių valstybių skolos popierius yra tolygu sudeginti pinigus. Bet jis signalizuoja, kad gali kilti šiokių tokių problemų, bandant perparduoti Prancūzijos skolas ir tokiu būdu atgauti savo investuotus pinigus. Nedaug, bet šiek tiek problemų jau bus.
Mano įrašo pavadinimas - neatsitiktinis :) Kam rūpi egzotiškos mažos šalelės, kaip PIIGS, kaip Portugalija? Ką tai nustebins šiais laikais? Kas, kad net 9 ES šalys - nureitinguotos žemyn. Kur kas svarbiau, kad tarp jų - EZ krizės "gelbėtoja" Prancūzija (primenu, kad aš apie tai buvau užsiminęs vos prieš kelias dienas savo blog'e).
Nes, kaip čia dabar gaunasi? Gelbėtojas negali būti silpnesnis, už gelbėjamąjį, potencialiai, ar ne?
O, jei Prancūzija pati neturi patikimiausio skolininko statuso (ką jau kalbėti apie Italiją, kuri dar 2 laipteliais žemiau, ir Portugaliją, kuri jau yra "šlamštas", t.y. skolinti jai - beprasmiška), kaip ji gelbės už save silpnesnius?

Žinoma, Austrijos reitingo sumažinimas irgi kiek netikėtas, bet, jei priimsim tuos pačius minėtus "S&P" kriterijus, viskas atsistos į savo vietas: Austrija tikrai smarkiai priklausoma nuo dviejų savo nepatikimų kaimynų - Italijos ir Vengrijos. Italijos - dėl prekybos. Vengrijos - dėl to, kad ten austrai sukišo krūvas paskolų verslui ir vartojimui, o ekonomika ir politika ten kažkokia netokia, kažkokia neaiški pasidarė - dėl centrinio banko įstatymo ir dėl naujos Konstitucijos, kuri labai, labai netradicinė, ypač ES šaliai... O, juolab, visiškai nesuprantama Niujorke sėdinčiai ir amerikocentristiškai "S&P" komandai - kažkokia nauja Konstitucija, kurioje Vengrijos Respublika tampa tiesiog... Vengrija?

Na, ir pabaigai apie pačius REITINGUS :)
Mes gerai žinome, kas tie reitingai... oi, gerai: 2008-aisiais, likus kelioms dienoms iki "Lehman Brothers" bankroto, reitingų agentūros buvo paskyrę jam visus tris "A". Reitingas - kaip JAV, "patikimiausios" valstybės pasaulyje. :) Hmmm (Beje, dabar JAV ir Prancūzijos reitingai sutampa ir abu jie - žemesni laipteliu, nei buvo dar 2011-ųjų birželį, prieš pusę metų, ir tais lemtingais "Lehman" laikais). Tiek apie tų reitingų dabartinį patikimumą. Kažkaip įdomu, kad tai naudinga visų pirma JAV finansų struktūroms, USD kursui EUR atžvilgiu (pastebėjot, kad per 2-3 savaites USD kursas pakilo nuo 2,5 Lt/USD iki 2,7 Lt/USD? apie 10% per 20 dienų), ir neparankūs tie 9 nauji reitingai būtent ES struktūroms ir finansams...

Čia, žinoma, daugiau iš tos mistinės sąmokslo teorijos, žinoma, bet visgi, atkreiptinas dėmesys ir į šį gana iškalbingą faktą...Standartai oi nevienodi, oi nevienodi... :)

Ko gero, pastebėjot ir labai staigiai ir energingą FINMIN ir Premjero reakciją per kelias valandas po žinios paskelbimo... Tai rodo didelį mūsų Vyriausybės nervingumą. O tai NĖRA gerai... Nėra malonu žinoti, kad jie - susinervino. Juk jiems reikės skolintis mūsų vardu. Ir skolintis DAR brangiau, nors ir taip nieko gero nesišvietė ;) Italija ir Ispanija jau buvo tiek prigadinusios "rinkas", kad Lietuvai ir taip kvepėjo kokie min. 7-8%, o dabar jau galim tikėtis, kad tuos nelemtus 10 mlrd. šiais metais skolinsimės ir su 8-10% Uch, štai ir sumokėjom papildomus 200 mln. palūkanų dėl reitingų (ne savo, o Snieguolės-Prancūzijos ir 8 nykštukų). Uch, ir neatgaus pensininkai savo pensijų galimai vėl... neatgaus... ech :)
Ir kur tas dar spalį demonstruotas FINMIN ir Vyriausybės pozityvizmas, biudžeto ir BVP augimo vizijos ir t.t.? Kur?!
Žiūrim, kas bus toliau. Nors šita minus 200 mln. Lt intriga ir nežavi manęs, kaip patrioto. Na, nebent, kaip makroekonomistą ;)

Long-Tail - kas tai? arba Kaip kiekvienas žmogus dabar tapo globalus

Kaip ir žadėjau, mano artimiausias įrašas bus apie pačią koncepciją, jos esmę. Patį "Long-Tail" terminą sukūrė garsusis Chris Anderson, apie kurį plačiau čia, kasd nesat girdėję apie jį.
Visi žino apie globalizaciją. Globalizacija - tai galimybė parduoti ir pirkti prekes (žaliavas), darbo jėgą, kapitalą, paslaugas bet kur pasaulyje. Kartu su šita pasaulinės prekybos galimybe, kuri mus smarkiai praturtinam ir leidžia gyventi labai prabangiai, naudotis viso pasaulio unikaliais privalumais, mes gauname ir jos neigiamus padarinius: pasaulinę migraciją, prekybą žmonėmis, ekologinį nusiaubimą, ekonominę priklausomybę, vaikų darbo išnaudojimą ir t.t.
Bet, nepaisant visų minusų, pliusai nusveria - globalizacija vis auga ir platėja, gilėja ir stiprėja. Ar mes patys tos globalizacijos siekėm (-iam?), ar, vis tik, kažkas kitas mums šitą projektą pakišo? Dabar jau sunku pasakyti. Kaip sakant: "proces poshol", traukinys nuvažiavo, ir, tiesą pasakius, nelabai aišku, ar galima tą kaip nors koreguoti ar stabdyti. Tai mes dabar (paprasti pasaulio gyventojai, ta prasme) daugiau priimam kaip neišvengiamybę, aplinkos faktą.
Taigi, apie globalizaciją mes jau pakalbėjom. Globalizacija turi milijonus įvairių aspektų - tai ir kultūros suvienodėjimas, pasaulinės mados atsiradimas, pasaulinis vartojimo kultūros atsiradimas ir t.t. Bet, kodėl aš apie ją užsimenu net pavadinime? Savaime suprantama, kad ir ši pasaulinė krizė - globali. Sukelta kažkur JAV, bet liečia mus visus, konkrečiai - lietuvius ir visas Baltijos šalis ypatingai skaudžiai ir giliai. Apie ją kalbu, nes globalumas anksčiau apimdavo daugiau stambesnės kompanijos ar valstybės lygį, o paprastas žmogus, kokios nors šalies gyventojas, iš esmės, negalėjo jame dalyvauti - nebent pasyviai, per prekių ir paslaugų vartojimą.
Tai štai "Long-Tail" netikėtai šią situaciją pakeičia. Internetas apskritai įgalina daugelį iki tol neįmanomų, arba labai sunkiai ir brangiai realizuojamų dalykų. Vienas iš pačių, mano supratimu, ekonomiškai ryškiausių pokyčių yra šis: galimybė parduoti prekes, kurių anksčiau nebuvo prasmės parduoti, nes nebuvo "Long-Tail".
Koncepcija yra banaliai paprasta, iš pirmo žvilgsnio.
"Long-Tail" reiškia, kad internetu jūs galite surasti pirkėjų (skaitytojų, žiūrovų, interesantų, draugų, partijos narių ir šiaip - visokių sričių - muzikos, dailės, kino, žaidimų ir t.t. - ir idėjų pasekėjų) tokioms prekėms, kurių anksčiau "niekas tiesiog nepirko". Viskas ne taip ir banalu, kai pasigilini, kuo pagrįstas prekybos mechanizmas. O pagrįstas jis, deja, statistika. Pilku ir nemielu ausiai mokslu. Bet būtent - statistika.
Chris'as Anderson'as atkreipė dėmesį į vieną faktą: Amazon.com (beje, kaip ir dauguma kitų internetinių parduotuvių ar servisų) parduoda apie 2 mln. skirtingų pavadinimų prekių (dauguma iš jų - knygos, žinoma). Taigi, Chris'as susidomėjo, ar kas nors perka tas prekes, kurios yra toliau nei pirmas 100-tukas populiariausių pozicijų? Ne, gerai, ne pirmas 100-tukas, o, tarkime, pirmas 1000-tukas? Na, gerai, ne pirmas 1000-tukas, o pirmas 10.000-tukas? :) Kol kas jūs nejaučiate, kur lenkiu? Pagalvokim kartu: paprastas knygynas (ne internetinis) savo lentynose gali sukaupti daugiau daugiausiai 3.000-4.000, na dar, iš bėdos, 10.000 - 20.000, na 30.000 skirtingų pavadinimų knygų. Aišku, tūlas vartotojas, ko gero, gyvenantis kaimynystėje, nedideliame - tarkim, Anglijos - mieste greičiausiai ir neturės didesnių poreikių, nei 30.000 (ohoho!!! kas gali pasigirti, tiek perskaitęs, kad ir per visą savo gyvenimą?), taigi, kam turėti didesnį knygyną? Fizinėje parduotuvėje nėra tiek vietos, kad galėtume išdėstyti daugiau, nei kelis tūkstančius skirtingų knygų. Tiesiog - daugiau netelpa. Didžiausioje MAXIMA XXX, palyginimui, telpa apie 40.000 skirtingų prekių (ta prasme, turiu minty skirtingų rūšių prekes: pienas, sūris, mėsa, šampūnas, rogutės, megztinis ir t.t.). MAXIMA XXX dydį jūs puikiai įsivaiduojat - tai didelis pastatas, labai. Knygynai toli gražu tokie dideli nebūna, net 1/10 MAXIMA XXX tūrio nesudaro. Natūralu, kad daugiau knygų ten ir negali tilpti.
Taigi, fiziškai daugiau tilpti FIZINIAME knygyne (ar bet kurioje kitoje parduotuvėje) negali. Bet, iš kitos pusės 99,9% žmonių niekada daugiau pasirinkimo ir nenori. Taigi, statistika veikia(-ė?) "įprastinių", fizinių parduotuvių naudai: prekių santykinai yra labai daug, tiek, kad įprastam vartotojui tiek niekada ir neprireiks per visą jo įprastinį gyvenimą? Taip mes gyvenom gerus kelis tūkstančius metų - vienintelis dalykas, kuris nuolat keitėsi - parduotuvių dydis. Mūsų poreikiai nuolat augo, ir parduotuvės nuolat plėtėsi, jose daugėjo prekių, didėjo įvairovė. Tačiau, iš principo, viską lėmė ribinis pasirinkimas (tenkinantis bent 90% poreikių ir bent 95% gyventojų) ir ribiniai kaštai - vietos lentynoje kaštai. Juk, kuo didesnė parduotuvė, tuo daugiau kainuoja ją pastatyti, apsaugoti, apšildyti, pasamdyti pardavėjų, valytojų, pakuotojų, nupirkti kasos aparatų ir t.t. Taigi, fiziniame prekybos pasaulyje mes susiduriame su 2 apribojimais iškart: vartotojų ribiniais poreikiais (kitaip sakant, "ar tikrai tau to reikia, mielas kliente, juk mes turim net (ar "TIK"?) 40000 skirtingų knygų?") ir pardavėjų ribiniais kaštais (kitaip sakant, "ar tikrai mes galim sau leisti tiek prekių? Juk kiekvienos knygos laikymas lentynoje mums kainuoja XX Lt/metus?").
Reziumuokim-kiekviena papildoma knyga lentynoje: A. Didina pardavėjo kaštus, o po tam tikros ribos (tipinio knygyno atveju - virš ~30.000 pavadinimų) - tampa visiškai nerentabilu; B. Didina tikimybę, kad ji tiesiog niekam nebus įdomi, jos - nepirks, o, jei ir kas nors kada nors nupirks, tai vien knygos saugojimo kaštai knygyne (ar sandėlyje) viršys bet kokį įmanomą pelną, gausimą iš tokio sandorio. Todėl fiziniai knygynai negali ir, jei vertinsim racionaliai, neturi turėti didesnio asortimento.
"Long-Tail" visa tai pakeičia. Internetas - pakeičia. Kaip?
Internetinėje parduotuvėje (knygyne) galima surašyti duomenis apie milijonus knygų. Jie ten nesunkiai tilps. "Google" juos ten nesunkiai suras ir nukreips. Ir nesvarbu, kad 99,9% niekada nepirks nei vienos iš knygų, kurios tokiame milijoniniame sąraše yra toliau nei 1000-tasis numeris. Svarbu, kad visame pasaulyje per mėnesį atsiras keli šimtai, keliasdešimt ar tik keli pirkėjai. Nes knygos, saugomos kokiame nors dievo pamirštame Amazon.com korporacijos sandėlyje kur nors dievo pamirštame provincijos kaime, gali tokiame sandėlyje gulėti beveik... nemokamai. Juk tai ne miesto centras - nei jų saugot, nei nuomą mokėt, nei valyt ir prižiūrėt beveik nereikia.
Taigi, kas fiziniame knygyne yra gana brangu, internetiniame - tampa beveik nemokama. Ir, jeigu per mėnesį parduodi bent kelis vienetus tokių itin nepopuliarių knygų, gali realiai uždirbti neblogą pelną iš kiekvienos parduotos knygos.
Toliau Chris'as Anderson'as uždavė savo svarbiausią klausimą: "Kiek pelno uždirba pirmas, populiariausias, 1000-tukas, ir kiek - visos likusios Amazon.com prekės? Kur daugiau pelno slypi?" Kažkodėl (nežinau, kaip jis įtikino stambių kompanijų vadovus ir kodėl jie taip mielai atviravo) jam atsakė. Kaip suprantat, tiek jis, tiek ir aš, sužinoję atsakymą gerokai nustebom:

A. Populiariausios prekės uždirba daug pelno, bet jų pelningumas - ribotas. Jos sukuria didelę apyvartą, nes yra paklausios (kai kurių nuperkama po milijoną ir daugiau vnt. per mėn.), sukuria srautą. bet maržos tokiems produktams - ribotos. Nes jomis prekiauja daug parduotuvių, todėl jos turi būti siūlomos konkurencingomis kainomis, todėl ir maržos - mažėja.
B. Menkai populiarios prekės ar tiesiog - raritetai, nors parduodami ir labai mažais tiražais, turi aukštą pelningumą. Ir, nors jų per mėn. parduodama vos po kelis vienetus, dėl interneto savybių (nepaprastai plačios rinkos - faktiškai globalios; nepaprastai žemų prekės saugojimo kaštų - kažkur tolimoje JAV ar kitos šalies provincijoje pigiame sandėlyje) jų kaštai tokie maži, o kaina - gana aukšta (nes jų juk - niekur negausi, na, nebent - Amazon.com :)), pelningumas - gana aukštas.
C. Didžioji dalis labai nepaklausių prekių sukuria apie 80% interneto parduotuvių pelno. Kai kurių itin retų prekių (sąraše jos yra toliau, nei 100.000-toji, ar net 1.000.000-inė pozicija) per mėnesį yra parduodama tik apie 5 vnt., bet nepaisant to - jos yra pelningos! Klausimas - kokia įprastinė parduotuvė gali sau leisti turėti knygų, kurių parduodama vos po 5 vnt. per mėnesį ar per metus? Jokia. Tai būtų per brangu.

Iš čia ir Chris'o Anderson'o suformuluota koncepcija:
internetas sudaro galimybes parduoti prekes ir paslaugas net tada, kada aplinkui nėra nei vieno pirkėjo ar interesanto, nes visame pasaulyje (dėl "Google" paieškos, "Facebook" like'ų ir paskalų, blog'ų ir forumų rekomendacijų ir kitų interneto sklaidos subtilybių) jų gali būti keli šimtai, tūkstančiai ar net ir milijonai; internetas sudaro galimybes parduoti retas, iš pažiūros nepaklausias prekes, kurios anksčiau buvo "išstumiamos" iš lentynų dėl kaštų(pvz. dainos, kurios puikiai už tą patį 1 USD parduodamos parduotuvėje "iTunes", niekada nepapuolė į jokią parduotuvę); internetas sudaro galimybes įsijungti į gamybos procesą tokiems rinkos veikėjams, kurie anksčiau niekaip negalėjo nei pagaminti, nei parduoti savo prekių ("Youtube" yra ištisi dainų klipų parodijas kuriantys gamintojų junginiai ir savi "hitai" bei parodijų "profesionalai" - t.y. klipų parodijų gamintojai irgi konkuruoja tarpusavyje (dabar jau), nors iš pažiūros - kam, gi, gali būti reikalingos tos parodijos? Juk tai dažnai labai pigus pasityčiojimas iš labai rimtų  kūrinių ;)?) Videoprodukcija, audioprodukcija, knygos, muzika - tai nesunkiai internetu parduodama ir ten pat saugoma produkcija.

Kaip tik todėl "Long-Tail" paverčia mus tokiais galingais - mes, kiekvienas mūsų, per svao asmeninį blog'ą, Youtube kanalą, Facebook ar Twitter profilį pasiekti milijonus. Potencialiai kiekvienas mūsų gali parduoti save, kaip tai padarė Justin Bieber, kaip lietuvių ūkininkai parduoti savo prekes pasaulio rinkoje, kaip kavos augintojai Pietų Amerikoje rasti pirkėjų kur nors Londone, organinių prekių parduotuvėje. "Long-Tail" leidžia įsijungti į ekonomiką toms nišoms, kurios iki šiol buvo visiškai ignoruojamos. Lietuvos Spa centrai parduodami norvegams, švedams, danams, suomiams - internetu. "Ryanair" pritraukia keleivius pigiai iš įvairių šalių į Lietuvą, nes pigiai parduoda pigius savo bilietus - internetu. "Booking.com" nesunkiai gali pasiūlyti savo naują viešbutį visai Europos ir pasaulio rinkai už santykinai menkutį mokestį, dėl ko labai nukenčia kadais galingi pasauliniai viešbučių tinklai. Juk anksčiau niekaip negalėjai žinoti, ką rasi, nuvykęs į konkrečią mažą, niekam nežinomą šalelę ir tai užtikrindavo dideli pasauliniai viešbučių tinklai: jie nuveždavo dalelę pasaulio, pažįstamo Vakarų piliečiui, į tą konkrečią šalį (per brand'o frančizę) . Dabar to nereikia: atsiverti "Booking.com" ir tiesiog perskaitai atsiliepimus apie tą konkretų viešbutį - neretai ten gali rasti ir savo tautiečių atsiliepimus, o tai dar labiau užtikrina, kad jie - realūs, apčiuopiami, kad aiškiai suvoki, kokio lygio viešbutį nuvykęs rasi (ir kokių nemalonių siurprizų tikrai išvengsi).

Štai, kodėl internetas pakeičia ekonomiką ir reformuoja rinkas vieną po kitos:

• "iTunes" reformavo muzikos rinką. Jokia CD parduotuvė negali konkuruoti su pasiūla, patogumu na, ir kaina :(
• "Booking.com" privertė iki 50-70% viešbučių pardavimų paversti pardavimais internetu. Dėl ko tradiciniai viešbučių tinklai (brand'ai) susiduria su nemenku išbandymu: jų paklausa traukiasi, nes konkuruojantys bevardžiai, "šeimos" viešbutukai atsiriekia vis didesnį gabalą.
• "Youtube" leidžia talpinti tokią video produkciją, kurios anksčiau net kvailiausiuose sapnuose niekas nebūtų kūręs. Negana to, jis leidžia sužibti pasaulinėms žvaigždėms (tokioms, kaip Justin Bieber).
• Minėtasis "Amazon.com" . Dabar gali pirkti pačias rečiausias knygas pasaulyje rečiausiomis kalbomis net neišeidamas iš namų.
• Vilniuje apsigyveno "Barclays" ir "Western Union", nes daugybė paslaugų gali būti teikiamos iš Lietuvos, internetu. Tai būtų neįmanoma dar prieš 10-15 m., kol internetas buvo lėtas, o Lietuva nebuvo tarp pasaulio šviesolaidžio tinklo lyderių.
• "Pixelmator" tapo AppStore pasauliniu hitu, o sukurtas produktas - Lietuvoje, brolių Dailidžių.
  

Todėl aš ir manau, kad "Long-Tail" įgalina beveik kiekvieną mūsų pasiekti globalių dalykų: skleisti idėjas ir prekes visam pasauliui, pasiekti tuos klientus, apie kuriuos net nesvajojom, įsijungti į nišas, kurių nebuvo, kurios tik dabar pradeda atsirasti, ir tokiu būdu tapti turtingesniais, galingesniais ar bent jau kur kas laisvesniais lietuviais, nei buvome kada nors. Ir aš tuo naudojuosi, kaip tik dabar, rašydamas šiuos žodžius - nes "Long-Tail" padės man pasiekti, jei ne tūkstančius, ir ne milijonus, tai bent kelis šimtus :)
Sėkmės ir jums, plaukiojant to ilgos uodegos pūkus :)

Long-Tail, arba Lietuvos (ir kitų mažų šalelių) ateitis

"A-ZET" esu prirašęs apie 40 straipsnių įvairausiomis temomis:

• apie Kinijos demografijos pokyčius, kurie ją anksčiau ar vėliau privers kelti darbo kainą, o dėl to galbūt net išvežti gamybą į (!!!!) galbūt Lietuvą. Apie tai gana įdomiai atliepia štai šitas interviu: http://www.ekonomika.lt/naujiena/j-mackas-jei-lietuviai-nesikeis-ismirs-kaip-dinozaurai-19029.html
• Apie skirtingą atsaką (ir galimybes skirtingai reaguoti) į krizę: kaip reagavo JAV, Britanija, Kinija, Rusija ir... mes;
• Apie tai, kodėl mes neišvengiamai turėsim pasikartojimą tokių pat krizių, nes mūsų bankinė finansinė sistema suprogramuota į nestabilumą reaguoti dar didesniu nestabilumu, nes visiškai neadekvačiai kratosi ir vengia rizikos ir "socializuoja" nuostolius. Toks buvo mano paskutinis straipsnis, kuriame matyti, kad laimi, šioje situacijoje - krizinėje, tikrieji žydų (o ne eksportiniai, skirti europiečiams) ir musulmonų šariato bankai.
• Apie tai, kaip būtų naudinga Lietuvai elektromobilizacija energetinės nepriklausomybės prasme, panašiai kaip emigracijos apvaldymo ir ekonominio nuosmukio sumažinimo prasme būtų tikrai labai pasiteisinusi Kuodžio siūlyta (ir mano nuolat remta) masinės renovacijos schema. Bent statybininkai nebūtų pabėgę (taip staigiai) ir santykinai pigiau būtų sutvarkę daugelį daugiabučių. Ką jau kalbėt apie vartojimo rinkos palaikyma, vidinės rinkos sveikatą.
• Apie inovacijas: IT, biologijoje, energetikoje. Ar žinote, kad vienas pačių inovatyviausių ir komerciškai sėkmingiausių 2011 m. projektų pasaulyje sukurtas - Lietuvoje. Brolių Dailidžių? Tie, kas dar nežinot - susipažinkit atidžiau:http://www.15min.lt/naujiena/pinigai/itkodas/lietuviu-sukurta-programa-pixelmator-apple-programu-parduotuveje-jau-uzdirbo-1-mln-doleriu-51-134876#axzz1jEbJbdGQ ir čia, apie tai, kaip pasaulis ivertino jų produkciją: http://iblog.lt/2011/12/lietuviu-sukurta-%E2%80%9Epixelmator-%E2%80%9Eapple-geriausia-metu-programa/
• Ir apie Long-tail...

Ar žinote, kad Long-tail yra tai, ką jūs dabar skaitote? 
Du broliai iš Prienų (Pixelmator) kažkokioje provincijoje, apie kurią pasaulio investiciniai ne tik nieko nežino, bet net ir jos pačios nežino, sukuria produktą, kuris pelno pasaulinį geriausio produkto apdovanojimą.
Vienas žmogus (t.y. - aš) dabar rašau blog'ą, kurį iš principo (kadangi tai Google servisas, o Google servisas yra nerealiai patikimas, kaip rodo mano patirtis, tarkim su Google Calendar, Gmail, Android, Maps, Earth, na ir  :)... Google Search) gali skaityti visas pasaulis.
t.y. Long tail - tema, apie kurią aš kalbėsiu ir kalbėsiu, ir prie jos grįšiu vėl ir vėl.
Nes, mano supratimu, tai yra viena svarbiausių, jei ne svarbiausia, interneto technologijos revoliucija, kuri daro poveikį ne tik ekonomikai, bet ir makroekonomikai: ko vertas Facebook sukeltas Arabų pavasaris? Ką jau kalbėti apie Google, Amazon, Youtube, Wikipedia ir kitus long-tail tipo projektus, kurie realiai keičia žmonijos gyvenimą. Ir mano. Ir jūsų..

Taigi, apie šią tema kelis artimiausius kartus (įrašus) sugrįšiu, nes

1. Susikaupė :)
2. Yra kuo pasigirti ir Lietuviams - oi yra, jūs nustebsit
3. Aš manau, kad smulkios tautos, kaip LT iš to gali turėti nemenkai naudos
4. Noriu, kad ir jūs būtumėt įkvėpti nerealaus LT žmonių kūrybingumo ir veržlumo, kad jungtumėtės į tokią bendruomenę, kuris suras būdų, kaip išnaudoti šitas idėjas ir iš esmės prikelti LT, ne makroekonomiškai, o iš esmės - priversti pasitikėti savimi daugumą LT, priversti siekti, priversti daryti tai čia (nes LONG-TAIL tai nesunkiai leidžia padaryti), ir ne emigruoti, o enjoy'inti gyvenimą :)

Taigi, toliau bus pasakojimas apie patį LONG-TAIL ir kas tai yra, kaip tai veikia, bei kaip tuo galit pasinaudoti jūs patys. :) :)