"A-Zet" kolekcija. 2009 08 mėnuo, straipsnis #15, still hot: „E(lektro)voliucija"

KOMENTARAS: 2009 m. tuometei valdančiajai partijai pasiūliau imtis progresyvių įstatymų, susijusių su elektromobilių era. Kuri - jau ateidinėjo. Bet tada dar net nebuvo „Tesla Model S“, kuris rinkoje pasirodė tik 2012 metais ;) Aš buvau tada dar jaunokas (prieš 7 metus),  ir karštokas: maniau, kad elektromobilizacija nuvilnys per artimiausius 5-10 metų. Realiai viskas užtruko kiek ilgėliau. Kita vertus: Estija jau turi el. pakrovimų stotelių tinklą (kelis šimtus), kuris yra vienas tankiausių Europoje. O mes turime gal 5-10 stotelių visoje Lietuvoje. Estijos valdžios institucijos nusipirko ir naudoja veikloje apie 500 "Nissan Leaf" dar 2011-12 metais, o subsidijos, perkantiems elektromobilius yra milžiniškos (tūkstančiais eurų). Todėl juos ten, nors ir ne itin guviai, bet perka vis labiau. Lietuvoje tuo klausimu nenuveikta vis dar absoliučiai nieko.... Kiek Vilniaus savivaldybė padarė (galimybė važiuoti "A" juostomis ir parkuotis kai kur kur nemokamai), tiek ir turime...Atsiliekam jau beveik 10 metų net nuo Estijos duotuoju klausimu. Nors esame labai automobilizuota tauta, che che..

E(lektro)voliucija

“Komunizmas yra tarybų valdžia plius šalies elektrifikacija.” Štai, kokia sparnuota fraze mus tariamai apdovanojo Leninas. Na, pasirodė, kad jis labai klydo: atėjo tarybų valdžia, buvo ir elektrifikacija, o kaip nestojo komunizmas, taip ir nestojo. Tačiau ar tikrai elektrifikacija įvyko...iki galo?

Jau apie šimtą metų civilizacija siejasi su elektros prietaisais: šviestuvai, buities prietaisai, kompiuteriai, robotai, televizoriai – na, beveik viskas veikia elektros pagalba. Gatvėse važinėja troleibusai – elektros pagalba. Traukiniai irgi yra elektriniai (bent dalis). Bet automobiliai, sunkvežimiai, laivai, lėktuvai – vis dar degalų varomi. Taigi, reiktų daryti išvadą, kad elektrifikacija vyko nors ir labai greitais tempais, bet iki galo taip ir neįvyko J

Pasaulinė finansų krizė, naftos kainų šuoliai, naftą eksportuojančių regionų nestabilumas, pasikeitusios daugumos vartotojų pažiūros į pasaulio klimato kaitos problemą daro labai didelę įtaką automobilių rinkai. Visų šių faktorių impulsas toks didžiulis, kad, ko gero, mūsų akyse įvyks (per artimiausius 5-10 metų) esminė revoliucija transporto srityje. Drįstu teigti, kad išaušo elektrifikacijos era. Keista, juk elektra jau naudojama 100 metų? Visgi, automobiliai, didžiausi teršėjai, didžiausi energijos eikvotojai tebėra priklausomi nuo iškastinio kuro. O tuo pačiu ir visos šalys, kurioms reikia kuro. Aš esu tikras, kad visi šie faktoriai pasiekė taip vadinamąjį „lūžio tašką“ po kurio pokyčiai šioje gyvenimo srityje bus labai aštrūs ir greiti.

Kodėl aš kalbu šia tema gilios ekonominės krizės kamuojamoje Lietuvoje? Argi tai prioritetas? Juk pirmiausia reikia ištraukti Lietuvą iš skurdo, o tik po to kalbėti apie „Vasiukus, kosmines erdvės ir elektromobilius“, tiesa? Ir visgi, kai esi gilioje nuopuolio duobėje neverta manyti, kad išsigelbėsime elgdamiesi tradiciniais metodais, kaip iki šiol: tiesiog kopijuodami. Aš esu tikras, kad jie norime nustoti būti „pigi pigaus alaus ir mergų šalimi“, reikia kur kas daugiau, nei kopijavimo. Reikia valingo veiksmo, kuriuo mes rimtai šoktelėtume į priekį. Juolab, kad tas šuolis mūsų valstybei būtų kaip niekad aktualus.

Mes greitai neturėsim Ignalinos atominės – teks spręsti energetinės priklausomybės problemą. Mes ir taip labai daug importuojam naftos, dujų ir mokam už tai nestabilioms valstybėms,  daugiausia Rusijai. Ateityje mes norime turėti naują atominę, gaminti energiją iš alternatyvių šaltinių (vėjo, bio, hidro, saulės ir t.t.). Norime švarios, nepriklausomos, galingos šalies. Kaip to pasiekti? Nebeimportuoti iškastinio kuro. Nei elektrai, nei transportui. Na, gal šiek tiek, bet ne 90-95 proc. kaip tai nutiks po Ignalinos uždarymo.

Elektromobilizacija  - ne toks jau paprastas klausimas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Mes įpratę manyti, kad perkame automobilį. Iš tiesų, sumokėję pinigus mes išvažiuojame veikiančiu, pilnai sukomplektuotu automobiliu, kurio bake yra šiek tiek kuro, variklyje ir greičių dėžėje – tepalų, aušinimo sistemoje – skysčio, langų apiplovimo bakelyje – kitokios skysčio... Tačiau kuras greitai baigiasi – reikia pilti naujo, dar ir dar, reikia keisti tepalus, reikia įsipilti apiplovimo skysčio, aušinimo, stabdžių skystį reikia keisti kas kelis metus, reikia keisti filtrus, o dar kondicionieriaus užpildymo suslėgtom dujom keitimas ir t.t. T.y. mes įsigyjame tik labai reikšmingą dalį automobilio – o daugybė jo dalių ir mechanizmų yra perkamos papildomai, vartojimo metu. Daugiausiai pinigų pareikalauja kuras. Bet to, kuro kiekis bake riboja mūsų kelionės atstumą. Būtent galimybė nuolat jo pasipildyti (kaip ir daugybės kitų skysčių, oro padangose) ir sudaro galimybes keliauti automobiliu beveik neribotai visoje sausumoje. Reikia „tik“ degalinių tinklo. T.y. automobilio + degalinių tinklo. Vien automobilis be kuro – niekam tikęs daiktas. Tarkime, turime automobilį, bet kuro pasipildyti galime tik namie. Tada toliausias taškas, kur galime nuvykti, yra lygiai pusė (o realiai – truputį mažiau) to atstumo, kurį galima nuvažiuoti pilnu baku. Štai čia ir yra esmė – kol nebuvo visuotinės standartizuotos degalų ir degalinių sistemos, iš esmės, galėjai nuvažiuoti tik pusė tiek, kiek turi kuro automobilyje. Taip ir su visais iki šiol buvusiais elektromobiliais – namie gali pasikrauti baterijas, bet kas iš to – toliau nei pusė jų resurso nenuvažiuosi. Nes pasipildyti tiesiog nebus kur – kas gi duos jums laidą iš savo namo ar biuro vat taip, už gražias akis? Nelabai tikėtina. Bet, jei kuro įpylimas trunka 5-10 min., tai baterijų pakrovimas – kelias valandas. Net, jei būtų „elektros stotelė“ kur nors  Klaipėdoje, tektų visą naktį laukti, kol pasikraus, kad galėtum grįžti į Vilnių. Ką jau kalbėti apie kelionė toliau, į užsienį. Todėl elektromobiliai nuolat buvo įvedinėjami į rinką ir nuolat patirdavo fiasko. Visi įsivaizdavo, kad baterija būtinai turi įkraunama. O niekas tiek laukti, gi, negali – nepraktiška, palyginus su kuru. Todėl  jie nuolat sužlugdavo, nes juos apkaltindavo pirmiausia nepraktiškumu, be to, ir pačios baterijos tverdavo gana nedaug.

Viskas keičiasi, viskas tobulėja.  Mobilieji telefonai (tikrai netikėta sritis ir nesusijusi su automobiliu, tiesa?) privertė tobulėti elektros  akumuliatorius. Jie taip ištobulėjo ir taip sumažėjo, kad staiga pasikeitė atstumas, kurį galima nuvažiuoti visiškai pakrautu akumuliatoriumi. Nuo keliasdešimt kilometrų iki kelių šimtų kilometrų. Bet krauti akumuliatorius vis dar užtrunka daug laiko – vis dar reikia bent jau 5-8 valandų. Tai – pagrindinė kliūtis. Bet štai vienas jaunas žmogus rimtai susimastė – jei nėra elektros „degalinių“ tinklo, kokios baterijos bebūtų – toli nenuvažiuosi.  Ir dar viena mintis – jei elektros „degalinėje“ užtruksi 5 valandas, niekas net nebandys važiuoti elektromobiliais, viskas vėl žlugs. Reikia „pakrauti“ greitai. Kaip? Taip, kaip užpilamas bakas degalais – tuščias bakas iš esmės pakeičiamas pilnu J Taip ir išsekusi baterija ištraukiama, ir įdedama nauja – pilna. Tas jaunas žmogus - Shai Agassi. Jis nusprendė pagaliau imtis elektrifikacijos iš esmės: sukurti „akumuliatorių keityklų“ ir „akumuliatorių krovyklų“ tinklą, kuris garantuotų, kad gali keliauti praktiškai neribotą atstumą (bent jau tol, kol esi „keityklų“ ir „krovyklų“ tinkle), sukurti standartinį keičiamą akumuliatorių, kad bet kuris automobilis bet kurioje degalinėje tiesiog galėtų pasikeisti tuščią į pilną, ir – svarbiausia – atskirti elektromobilį nuo ... akumuliatoriaus! Jo didžiausia pasiūlyta inovacija – paprasta, kaip penkios kapeikos, akivaizdi, ir, galbūt, ne kartą aptarta anksčiau. Tiesiog niekas nesiryžo taip energingai imtis ją įgyvendinti. Jis nusprendė, kad, kaip ir įprasto automobilio atveju, kuras turi būti atskirtas nuo automobilio. Vienintelė elektros problema – jos negalima laikyti skystyje (nors faktiškai jau sukurtos specialaus skysčio technologijos, leidžiančios tiesiog tikrąja to žodžio prasme užpilti akumuliatorių nauju, elektros pakrautu skysčiu), todėl tenka pakeisti „kurą kartu su visu baku“. Juk iš principo, ir benzino atveju galima išimti tuščią baką, ir vietoje jo įstatyti pripildytą baką. Tačiau tai tiesiog – mažiau praktiška. Paprasčiau tiesiog papildyti kuro. Bet akumuliatorių atveju – priešingai. Tai – kieta dėžė, kuri sveria apie 200 Kg. Nesunku ją ištraukti, ir pakeisti kito tokia pačia dėže. Reikia tik vieno – standartizacijos. Jei visose „akumuliatorių keityklose“ galėsit rasti lygiai tokius pačius akumuliatorius (tik pakrautus iš anksto, žinoma), bus galima keliauti juos keičiant praktiškai neribotus atstumus. Lieka „tik“ sukurti tą standartą, ir sukurti kiek įmanoma platesnį „akumuliatorių keityklų“ tinklą.

Tas „tik“ ir yra didžiausia problema: degalinių tinklai egzistuoja dešimtmečius, jos buvo statytos nuosekliai, viena po kitos, palei naujai statomus kelius, investuodavo į jas šimtai ar net milijonai investuotojų, o procesas vyko visgi – gana lėtai. Todėl tas tinklas toks „pigus“ – daugelis degalinių jau atsipirko keletą kartų, užima savo rinkos dalį, „iš to gyvena“, ir jų nežavi, kad kas nors tą „pragyvenimą“ gali atimti. Naftos biznis – labai galingas, labai turtingas, turi labai daug rėmėjų ir draugų. Be to, jei jau yra tinklas – kam reikalingas naujas? Jei jau yra tinklas – naujas bus akivaizdžiai brangesnis. Shai Agassi nuomone ir taip, ir ne. Kaip jis numatė imtis „elektromobilizacijos“? Jis nusprendė užsiimti izoliuotomis rinkomis. Tarkime – salomis. Tarkime, pradėti nuo Havajų, kur atstumai nėra tokie jau dideli, o „išvažiuoti“ iš jų galima tik laivu ar lėktuvu. Taigi, ideali rinka elektros tinklo išbandymui. Antroji vieta, kurią jis pasirinko pilotiniam projektui – izoliuotas priešiškų arabų Izraelis. Trečioji vieta, kurią jis pasirinko – akivaizdžiai nepanaši nei į Havajus (kur šilta ir gera), nei Izraelį (kur sausa ir šilta). Tai – Danija. Danija yra ne šiaip šalis – tai vėjo jėgainių pagamintos elektros lyderė pasaulyje. Jau apie 20% Danijai reikalingos elektros pagamina vėjas. Iš esmės, tokie elektromobiliai būtų visiškai ekologiški – 0 g CO2/100 km. Danijoje – labai drėgna (kaip ir pas mus) ir šalta. Tai ideali rinka naujosios koncepcijos testavimui. Be to, Danija sąlyginai irgi izoliuota. Juk tai – pusiasalis ir salos.

Tinklą sudarys krovyklos ir keityklos. Krovyklos – tai elementarus stulpelis, panašus į mokėjimo už automobilio stovėjimą (gal net tas pats galėtų būti). Išsitrauki iš jo laidą, įkiši į kištuką automobilyje ir – krauni. Perki ne pakrovimą, o „perpumpuotas“ KWh. Čia kaip mobiliu telefonu – minutes J Vėlgi netikėtai sugrįžtame prie keistos analogijos – atrodytų, kas gi čia bendro, bet pasirodo – net labai daug. Jei žmogus dabar perka benziną, dyzeliną, tai elektros atveju – kilovatvalandes, kurias labai lengva paskaičiuoti ir elektroniniu būdu priskirti konkrečiam automobiliui ir jo savininkui nusiųsti sąskaitą. Dėl to tiesiog krausime automobilius ten, kur galėsime, o mėnesio pabaigoje, priklausomai nuo pasirinkto „apmokėjimo plano“ tiesiog apmokėsim sumą. Bet tai tik pusė sprendimo. Antroji pusė – tai keityklos. Jei jau matome, kad krauti tiesiog nebespėjame, sukam į artimiausią keityklą ir per 2 min. ištraukiam „tuščią“ (ar pusiau „tuščią“ – tą juk labai nesunku pamatuoti šiuolaikinėmis priemonėmis)  ir įdedame „pilną“. Ir važiuojam dar kokius 200 km, o gal ir daugiau.  Kaip pademonstravo Shai Agassi savo eksperimentinėje „keitykloje“, keitimo procesas trunka tikrai tik 2 min. Viską atlieka robotai-automatai, todėl viskas yra labai greita ir tikslu. Atsiskaitymo klausimu irgi nėra, vėlgi – savininkas tiesiog gaus sąskaitą mėnesio pabaigoje. Bus atimtas likę „elektros kiekis“ sename akumuliatoriuje iš „kiekio“ naujame.

Čia kaip tik laikas pakalbėti apie elektros ir naftos kainą.... Visi gerai žinome, kad gaminti elektrą atominėse elektrinėse – labai pigu. Hidro – brangiau. Naftos/duju – brangiau,  vėjo – dar šiek tiek brangiau.Elektros kWh kainuoja apie 40 ct – tokia kaina atsiranda sudėjus gamybos, perdavimo ir paskirstymo kaštus ir pridėjus pelną. Esmė tame, kad perduoti ir paskirstyti elektrą aišku, kainuoja tiek pat. Bet pagaminti – gana smarkiai skiriasi. Dujos ir nafta – brangsta. Vėjo elektrinės – pinga, tampa efektyvesnės, našesnės, todėl vėjo elektra pinga. Biodegalų kaina gerokai mažesnė, nei naftos, jau dabar – bet turi trūkumą, kad atima laukus iš maisto gamybos. Dujos ir nafta ne tik brangsta, bet ir siaubingai teršia aplinką CO2 ir kitomis medžiagomis, keičia klimatą. Be to, dujas ir naftą valdo vos kelios šalys pasaulyje, ir kaip tyčia, dauguma jų – labai priešiškos Vakarams (dabar ir mums – juk mes jau Vakaruose, jų požiūriu J), labai nestabilios, karingos. Be to, pasaulyje atsirado labai didelė vartotojų konkurencija – Kinija, Indija staiga atsirado toje rinkoje, ir prisipirko milijonus automobilių, be to ir jų ekonomika auga. Todėl naftos ir dujų kaina – tik augs. Nereikia turėti iliuzijų. Kaip greitai augs – neaišku. Bet augs. Todėl ilgainiui tokia elektra taps brangiausia. Vėjo, saulės, bio, hidro, o juolab atominė bus daug pigesnė. Net ir šiandien benzino litro kaina 3 litai, o elektros kWh – 40 ct. Po mums labai skausmingo atominės uždarymo mes turėsim greičiausiai jau kitą kainą. Ji bus apie 50, galbūt 80 ct (juodojo scenarijaus atveju). Dėl to kainų skirtumo važiuoti elektromobiliu yra keletą kartų pigiau, beveik 10 kartų. Bet tai dar ne viskas. Elektromobilis neteršia oro (bent jau ten, kur važinėja. Kas kita – ten kur elektra gaminama J). Elektromobilio priežiūra iš esmės paprastesnė, nei vidaus degimo variklį turinčio: nėra reikalo keisti tepalus, nėra reikalo keisti/papildyti aušinimo skystį (nes variklis beveik neįkaista), stabdžių kaladėlės irgi dėvisi daug mažiau, nes dažniausiai stabdymui naudojama „priešinga variklio eiga“, kada stabdymas paverčiamas elektros generavimu - krovimu. Apskritai – konstrukcija netgi paprastesnė (atmetus elektronikos subtilybes, kurių apstu ir įprastiniuose šių dienų automobiliuose): nėra greičių dėžės, transmisija daug paprastesnė, arba jos net gali nebūti (jei elektros varikliai talpinami tiesiai ant varančių ratų ašių), nėra radiatoriaus, starterio, benzino bako, kuro siurblio, tepalo siurblio ir t.t. Elektros variklio resursas – beveik beribis, palyginus su vidaus degimo, kurie paprasčiausiai susitrina ir sudega. Tiesa, elektromobilis turi ir trūkumų – jis jautrus šalčiui: baterijos, kaip žinia, nemėgsta šalčio. Nėra perteklinės šilumos, todėl šildymui reikės naudoti akumuliatorių šilumą. Taip pat ir vėsinimui.  Taip pat ir vairo stiprintuvui, stabdžių stiprintuvui ir t.t.

Viską sudėjus ką turime? Nafta brangsta, vėjas – pinga. Pagaminti elektrą didžiulėje elektrinėje (atominėje, hidro, vėjo, saulės, bio, netgi dujų/naftos) – kur kas racionaliau, nei milijonuose automobilių deginti tą pačią naftą ir teršti neefektyviai po pat savo nosimi. Ir pigiau. Todėl elektromobilizacija savaime sumažintų netiesioginius, bet esminius – ekologinius, planetos atšilimo, kaštus. Kita vertus, važiuoti tiesiog būtų pigiau. Net ir investavus į tą naują brangią krovyklų ir keityklų sistemą, pačius elektromobilius. Mat, mes pirktume tik patį „mobilį“, o jau „elektrą“ (t.y. akumuliatorių) – tiesiog nuomotumės, pirktume tik kWh. Taigi, pats „mobilis“ kainuotų kur kas pigiau, nes mums nereiktų pirkti akumuliatoriaus. Na, kol kas ne taip jau ir pigiai L . Mažutis „Mitsubishi“ „MiEV“ („Colt“ dydžio) kainuos apie 40.000 USD/120.000 Lt. Shai Agassi bando sukurti elektromobilius, kurie kainuotų tik truputį daugiau, nei įprasti. Bet juk ir vėjo jėgainės prieš 20 metų buvo per brangios. Šiandien jau ne. O kompiuteriai šiandien kiek atpigo? O mobilūs telefonai? O LCD televizoriai? Manau, ir elektromobiliai staigiai atpigs. Per kelis metus jų kaina, spėju, kris bent pusiau. Ir Vakarų pirkėjams taps prieinama. Be to, yra dar ir tarpinis sprendimas – hibridai. Kol kas baterijos tikrai nelabai tvarios. Gal bent dešimtmetį galima būtų padaryti kompromisą, 80-90 proc. laiko važiuoti elektra, 10-20 proc. benzinu. Vien tam, kad kainos sumažėtų, o akumuliatoriai dar patobulėtų.

Kodėl aš apie visa tai taip daug kalbu? Norėjau įtikinamai pademonstruoti, kad Lietuva gali būti šių pokyčių centre. Pokyčiai tvenkėsi dešimtmečius: 1973 metų naftos krizė, Pasaulio atšilimo krizė, pastaroji Pasaulinė finansų krizė, pastarieji naftos karai Irake. Galų gale susikaupė ir pradeda pratrūkti. Lietuvoje irgi kaupėsi – bet kažkaip į priešingą pusę. Uždarome atominę elektrinę ir neturime net kaip elektros pasigamint. Vietoj pigesnės turėsim brangesnę. Bet pats laikas atsisukti ir vėl pagaliau judėti į priekį: pasistatyti atominę, daug vėjo jėgainių, pasistatyti keityklų ir krovyklų, galbūt net įsivelti į elektromobilių gamybą (tam mes turime visas reikalingas žinias ir kvalifikaciją ir netgi tokios srities įmonių) ir pabaigti su nafta. Visiškai. Remiantis Leninu, tai būtų jau visiška elektrifikacija. Na, beliktų dar tarybų valdžia ir ... Bet ar mums reikalingas komunizmas? J Mums reikalinga energetinė nepriklausomybė, mums reikalinga švari aplinka, mums reikalinga turtinga ir laisva šalis. Mums tikrai pats laikas įsivelti į elektromobilizaciją. Tam turime motyvą, sugebėjimus. Na, trūksta kapitalo, bet kam dabar gerai? J Tai ir būtų tas darbas, po kurio iš krizės mes išeitume ne tik su praradimais, bet ir su aiškiu laimėjimu.

"A-Zet" kolekcija. 2011 02 mėnuo, straipsnis #28, still smoking hot: „Nokia“ platforma dega..."

KOMENTARAS: nu, įkvepiantis, kad jį kur - paskaitai, ir norisi griebti vėliavą ir "už Tėvynę, broliai" pulti ant ambrazūrų ;) Be to, viskas pasitivirtino, kas straipsnyje minima dėl "Long Tail" ir Lietuvos. Kas nelabai susipažinęs, labai rekomenduoju perskaityti apie tai čia.

„Nokia“ platforma dega...

arba, kaip iš šlovingos, inovatyvios, pirmaujančios pasaulinės kompanijos tapti visiškai atsilikusia

Turbūt jau ne vienas iš jūsų girdėjote apie naujojo „Nokia“ vadovo Stephan‘o Elop‘o laišką savo kompanijos darbuotojams šių metų vasario 8 dieną? Ne vienam šis laiškas sukėlė tikrą nuostabą: nejaugi galima apie savo kompaniją taip blogai kalbėti ir taip atvirai įvardyti jos problemas? Nejaugi „Nokia“ tikrai taip nesiseka?

Pasak analitinės kompanijos „Canalys“, ketvirtame praėjusių metų ketvirtyje, „Android“ tapo pati populiariausia mobiliųjų prietaisų operacine sistema, aplenkusi pagal pardavimus „Symbian“ (iš esmės – tai „Nokia“ operacinė sistema, kuri veikia visuose moderniuose „Nokia telefonuose“). Kaip tvirtina „Canalys“, prietaisai su „Android“ operacine sistema kontroliuoja 32,9 proc. išmaniųjų telefonų rinkos, nors dar 2009 metais šis skaičius nesiekė ir 9 proc.. Kalbant apie „Symbian“ (t.y. „Nokia“) ir palyginus tuos pačius laikotarpius, gauname kiek kitokį judėjimą — 2009 metais su S60 (Symbian) operacine sistema veikdavo 44 proc. išmaniųjų telefonų, bet 2010 metais šis skaičius jau sumažėjo iki 30,6%. Trečią vietą užima iOS (Apple) - 16%.

Stephan‘o Elop‘o laiške aiškiai įvardijama problema: „Apple“ (su „iPhone“ linija) atima rinką prabangių modelių segmente, visi kiti („Android“ komanda su „Samsung“, „Sony Ericsson“, HTC bei nelegalių kopijų gamintojais (daugiausia – iš Kinijos)) –  yra iš pigių telefonų segmento. Netgi pačioje „Nokia“ bendrovėje klajoja toks anekdotas, kad, kol „Nokia“ specialistai dailina „Powerpoint“ prezentacijas apie konkretų naują modelį, jo gamyba jau paleidinėjama kur nors Šenžene ar Guandonge. Be kita ko, naujasis „Nokia“ vadovas (turintis, beje, tamprių sąsajų su „Microsoft“, nes iš ten atėjo į „Nokia“ prieš keletą mėnesių) paaiškina ir kodėl taip atsitinka: pirmiausia, „iPhone“ – toli gražu ne vien tik telefonai ir operacine sistema „iOS“. Tai ir visa „ekosistema“, kurioje dalyvauja dešimtys, šimtai tūkstančių programuotojų, kurie kuria programas jų legendinei programėlių parduotuvei „Appstore“, ir tai leidžia šimtams tūkstančių žmonių gauti papildomą naudą bet kuriam iš „iPhone“ ir „iPad“ modelių. Be to, „ekosistemoje“ yra ir „iTunes“, kur gali pirkti milijonus dainų, „iBook“, kur gali pirkti tūkstančius e-knygų. Taip „ekosistema“ – labai sutvirtėja, bet svarbiausia – yra labai lanksti ir labai adaptyvi ir labai greitai prisitaiko prie šimtų milijonų vartotojų poreikių.

O kaipgi su „kol kas pigių ir vidutinių“ išmaniųjų telefonų segmentu, kuriame siaučia „Android“ (už kurio nugaros tykiai tykiai lūkuriuoja „Google“ ir audžia savo begalinius tinklus, į kuriuos kaip žinia, mes jau nebegalime neįsitraukti ;) )? Ten yra dar atviresnė ir dar lankstesnė „ekosistema“, kuriai programinę įrangą kuria net ne viena, o kelios labai galingos kompanijos, ištisa grupė: „Samsung“, „Sony Ericsson“, HTC ir dar vienas kitas didesnis gamintojas. Be to, „Android“ kodą vysto būtent „Google“, o aparatų gamintojai – tik pritaiko savo modeliams, kad būtų patogiau. Prie šių galingų kompanijų, turinčių galingas inžinierių ir programuotojų armijas pridėkime dar šimtus tūkstančių, kurie taip pat gali gaminti ir parduoti savo specialiai sukurtus „apps‘us“ per „Android“ parduotuvę internete. Šimtai milijonų „Android“ telefonų gali tobulėti lygiai taip pat sparčiai (o gal net ir sparčiau), kaip ir „Apple“. Ir ką gi mes matome: rinkoje žaidžia du rimti žaidėjai, na, ir keletas ne tokių sėkmingų: „Microsoft“ su savo „Windows Phone 7“, „Symbian“, ir dar yra „Blackberry“... Kodėl „Nokia“ taip greitai praranda rinkos dalį? Dėl savo „ekosistemos“ uždarumo. Dėl to, kad iš esmės niekas negali vystyti naujai sukurto „Symbian“ kodo, negali nieko naujo pridėti, patobulinti, prikurti. Negali dalyvauti ir gauti iš to naudos.

Tik pažiūrėkit, koks paradoksas: kompanija, kurios šūkis „Connecting people“ („Sujungia žmones“)  jau tapo reklamos klasika –– yra vienintelė iš likusių trijų rimtų žaidėjų, kuri nekuria bendravimo ir kooperacijos ekosistemos aplink savo prietaisus?! Paradoksalu, bet tai faktas. Faktas, kuris stulbina dar labiau, kai akivaizdžiai supranti, kad „Nokia“ – ypatingai inovatyvi, galinga, dominuojanti pasaulio rinkoje kompanija, kuri turėjo visas galimybes pastebėti pačias naujausias tendencijas savo srityje, ir ne tik pastebėti, bet ir nusipirkti, pasiskolinti, ar tiesiog nukopijuoti. Kaip galėjo ši kompanija 2007 birželio 29 dieną (vos prieš 3,5 metų) nepastebėti „iPhone“ paleidimo į rinką ir visuomenės reakcijos į šį įvykį? Pirkėjų reakcijos? Kodėl realaus konkurento iš „Nokia“ pusės „iPhone“ nesulaukė nei 2007, nei 2008, nei netgi 2010-aisiais? Kur jie visą tą laiką buvo? Kaip sakoma pačios „Nokia N8“ reklamoje: „Ką su juo darysite?“ Juk šis klausimas labiausiai tinka būtent pačiai „Nokia“, klausiant apie „iPhone“: ką dabar darysime, kai konkurentas jau rinkoje ir jam taip puikiai sekasi ir jis net nemano trauktis, o jo naujieji modeliai dar geresni ir dar sėkmingesni? Štai, šis faktas, kad atsako ir realiai jokios adekvačios reakcijos iš „Nokia“ nesulaukėme – glumina. Kodėl? Kaip galėjo Suomijos stebuklas, pasaulį sudrebinusi ir tūkstančius suomių milijonieriais pavertusi kompanija per 20 metų pasiekti tokias aukštumas ir per pastaruosius tris metus – tokias žemumas?

Atsakymas visada tas pats – marketingo dėsniai. Neįmanoma ignoruoti konkurento (tokią strategiją faktiškai pasirinko „Nokia“ iškart po „iPhone“ starto). Neįmanoma nereaguoti į pasikeitusį vartotoją, jo elgseną: internetas staiga tapo mobilus, interneto vartotojai staiga pradėjo vartoti jį ne per kompiuterį, o per telefoną, internete atsirado socialiniai tinklai („Facebook“, „Buzz“ ir t.t.) ir kaip bomba užėmė šimtų milijonų žmonių gyvenimus ir net sukėlė revoliucijas, o „Nokia“ vis dar ramiai sau štampavo nesuskaičiuojamą gausybę savo modelių.

Šiuo metu Lietuvoje parduodama daugiau, nei 40 „Nokia“ modelių. 2007 vasarą aš suskaičiavau 98. Vien Lietuvos rinkoje. Kiek yra „iPhone“? Keturi, o faktiškai tik du, nes tik trečias ir ketvirtas modeliai dabar realiai parduodami rinkoje. Kiek yra „Android“? Faktiškai vos keletas (vienas ar du „Samsung“, „Sony Ericsson“ ir „HTC“). Sunku konkuruoti su tokia išdrikusia modelių palete.

„Nokia“ aktyviai ir užsispyrusiai nenorėjo pastebėti, kad tiek „Apple“ kuria platformą, kurioje gali dalyvauti beveik visi norintys (per „Appstore“ programėlių pardavimą ir net nemokamą siūlymą), tiek ir „Google“ su savo „Android“ kuria atvirą sistemą, kurioje gali dalyvauti neribotas kiekis žmonių ir firmų... Pati interneto prigimtis yra socialinė, tinklinė, grupinė, bendruomeninė. Neleisi kurtis bendruomenei – mirsi. „Facebook“, „Twitter“, „Youtube“, „Amazon.com“ (beje, tarp jų ir „Linkomanija.net“)  - visi naudoja tą pačią, ypatingą interneto savybę: sujungia milijonus klientų ir pasiūlo rinktis iš milijonų produktų ir gamintojų, kurie guli elektroninėse lentynose ir gali būti pasiekiami per kelias akimirkas to paties...“Google“ pagalba. Tai – vadinamoji „Ilgoji uodega“ („Long Tail“). Terminas, kurį sukūrė p. Chris‘as Anderson‘as iš žurnalo „Wired“, labai tiksliai nusako, ką daro internetas: jis tiek sumažina sandėliavimo kaštus interneto talpyklose (serveriuose), kad jie praktiškai tampa nuliniai, be to, jis tiek atpigina prekių paieškos kaštus (ir čia į pirmą planą daugelyje sričių iššoka tas pats „Google“), kad prekę susirasti tarp milijonų panašių netrunka nė akimirkos. Kas tokiu atveju nutinka? Procese gali dalyvauti beveik bet kas. Ar matėt, kokių nesąmonių sukelta į „Youtube“? Bet net pačias didžiausias nesąmones kažkas pasižiūri... nes: saugoti nieko nekainuoja, o susirasti – nieko netrunka (jei žinai „linką“, arba chroniškai ieškai nesąmonių, tokių kaip „Až noriu šventę švęst...“). El paštu, per socialinius tinklus išplatinti sąsajas (arba, aiškiau, „linkus“) – vienas juokas, kai kurie virusiniai filmukai (arba virusinės revoliucijos arabų pasaulyje) plinta geometrinėmis progresijomis per kelias valandas, net ne dienas.

Ką tuo tarpu (tarp 2007 ir 2011) mums pasiūlė „Nokia“ (tebūna pagarbintas šios šlovingos kompanijos vardas, ir tegul nepasirodo jums, kad aš jos negerbiu už tai, kad įkvėpė mūsų politikus užsikrėsti užsienio investicijų atviliojimo į ITT sritį Lietuvoje idėja)? Aš neprisimenu nieko, nei vieno iš tiesų šaunaus modelio. Ką per tą laiką pasiūlė „Android“? „Google Nexus“, „Google Nexus S“, „Samsung Galaxy S“, „Sony Ericsson Xperia X10“, „HTC Legend“ ir t.t. Tiesa, reikia pripažinti, kad „Nokia“ siūlė įvairias „savo“ naujoves (neva – unikalias ir nepakartojamas, bet nesibazuojančias interneto platformoje): navigaciją. Prisimenu, net kelis metus nuolat mus kamuodavo „Nokia“ navigacijos naujovės. Kodėl sakau, kad „kamuodavo“? Todėl, kad „navigacija“ – ne telefono darbas. Todėl, kad nieko geresnio navigacijoje už „Google Maps“, „Google Earth“, „Google Street View“ aš asmeniškai – nemačiau. Niekas realiai negali prilygti „Google“ paieškoje. Juk „Google“ kompanija atsirado nuo paieškos: jei sugebi rasti informaciją milijarduose interneto puslapių, ką čia reiškia ją rasti ant pakankamai fiksuoto gaublio paviršiaus? O „Nokia“ bandė konkuruoti kaip tik čia. Ir ką pasiūlė? Savo „Symbian“ bazėje – operacinėje sistemoje, veikiančioje šlovingai lėtai (ir tai buvo žinoma absoliučiai visiems, net tiems, kas „Nokia“ jau nebepirko) - sukurtą navigaciją jie pateikdavo tokiu sudėtingu būdu, kad, kai aš išgirdau apie eilinę supernavigacijos versiją ir išklausiau instrukcijos iš savo kolegos, aš iškart jam pasakiau: „Tam, kad ja naudotis man vieno aukštojo tikrai neužteks, be to, aš neturiu dviejų metų laisvo laiko, kad mokyčiausi ja naudotis, tiesiog – man gyventi, duoną uždirbti reikia...“ Galų gale, kas ieško greičiau nei „Google“? Navigacijoje esmė – greitai susirasti, ko ieškai, kad nepasimestum. Kas tai padarys greičiau: lėtasis „Symbian“ ar ugninis „Google Maps“ ar „Earth“?

Tai pareziumuokim, kaip galima greitai ir skausmingai nuriedėti iš pasaulinio lyderio į nykstančių dinozaurų kategoriją:

1. „Nokia“ kūrė „Symbian“ pati, kaip visiškai „nuosavą“, uždarą sistemą. Programėles („appsus“) irgi kūrė pati. Kompanija didžiulė, nelanksti ir lėta – programėlių mažai, jos – „ne į temą“, nelanksčios, nepatrauklios. Visa sistema kartu paėmus – per lėta ir per maža, kad galėtų prilygti gyvybe trykštančiam „Apple“ ir „Android“.
2. „Nokia“ nesureagavo į „iPhone“ paleidimą į rinką trejus metus. Per tiek laiko „Apple“ sugebėjo įsitvirtinti, paleisdama netgi ketvirtos kartos modelį į rinką. O „Android“ sugebėjo dar  ir suduoti atsakomąjį smūgį su grupe partnerių ir savo nauja mobiliųjų OS. Tai – nedovanotina buvusiam lyderiui.
3. „Nokia“ vis tiek per ketverius paskutinius metus nesuprato, kad „Apple“ konkuruoja ne prietaisų rinkoje, o tame, ką tie prietaisai sugeba, kaip jie leidžia išnaudoti interneto pagrindinę savybę – „LONG TAIL“ („Facebook“, „Youtube“, „Appstore“, „iTunes“ ir galų gale – „Google“ J). Aparatas gali būti vienas vienintelis (o ne 98 ar 41, kaip „Nokia“ atveju), bet jo prisitaikymas prie šeimininko – praktiškai begalinis.
4. Pabaigai: „NOKIA“ konkuravo, siūlydama navigaciją, kuri:

a) lėta lėtoje „Symbian“ (lyginant su žaibiška „Google Android“, „iOS“, šiaip, kompiuteriais ir paprasčiausiais GPS prietaisais, kurie bent jau ne tokie komplikuoti);

b) nepilna, santykyje su beribe ir tobula „Google“ paieškos ir navigacijos sistema.

5. Ir jau galutiniam pribaigimui: „Nokia“ šia savaitę paskelbė, kad susideda su „Microsoft“. Ir kurs išmaniuosius telefonus kartu. „Microsoft“ gamins OS, „Nokia“ – telefonus. Aha. Ką mes žinom apie „Microsoft“? Kad tai „Windows“. Amžinai lūžtantys, amžinai neišbaigti, amžinai vėluojantys paskui „Apple MacOS“ keliais metais. Gerai. Ką dar? Kad tai „Office“. Kad „Powerpoint“ prezentacijos – būtinybė šiandienos verslo pasaulyje, kad „Excel“ – labai patogi, logiška skaičiuoklė, kad „Outlook“ - vis dar beveik visų naujų nešiojamųjų PC pašto ir kontaktų valdymo priemonė. Bet, kaip tai siejasi su mobilumu, internetu, bendravimu, atvirumu, bendruomene, galimybe kartu gaminti ir tobulinti operacinę sistemą, parduoti kartu „appsus“? Pripažinkit, „Microsoft“ labai menkai siejasi su internetu: kai jai uždraudė monopoliškai grūsti „Explorer“, prasidėjo „Mozilla“, „Google (ir vėl!) Chrome“, „Safari“ era. Ką realiai „Microsoft“ pastaruoju metu siūlo, po to kai nesėkmingai paleido savo paiešką (prisipažinkim, keli iš mūsų pirmame puslapyje pasileidžia „Bing“ vietoje „Google“)? Ir kam tai rūpi? Sėkmingiausias jų produktas išlieka – „Win 7“ nešiojamiems ir staliniams kompiuteriams: greita, patikima, smagi, (pats naudoju: po „Vista“ – tikra atgaiva ;) ) aiški operacinė sistema NEMOBILIEMS prietaisams.  Kaip derinasi su „Nokia“ ketinimais konkuruoti su dviem aiškiai lyderiaujančiomis ir aiškiai atviromis sistemomis?

Prisimenat, aš ne viename savo straipsnyje apie krizę esu sakęs, kad išėjimas iš jos greičiausiai bus sukurtas kur nors „Facebook“ internautų-ekonomistų tinkle? Tai štai, pagalvokim, kokią akivaizdžią pamoką pateikia mums „Nokia“, „Apple“ ir „Android“ (nesinori sakyti, kad tai – tik „Google“, nes ten dalyvauja ir dar bent 4-5 pasaulinės kompanijos ir be to – daugybė aplikacijų kūrėjų) trikova?

Marketingo prasme „Nokia“ padarė akivaizdžių klaidų. Įrodyti, aišku, negaliu, bet štai keli labai pikantiški faktai: kažkada „Nokia“ inžinieriai sėdėjo Suomijoje, Keilaniemi, Espoo mieste. Jie kūrė telefonus kuriais galėjai susiekti Suomijos ledo ir miškų tyruose. Jie gerai suprato, kad svarbiausia – prisišaukti pagalbos iš tolimų gyvenviečių, o ne orientuotis (naviguoti) tarp dviejų vienodu girios medžių. Jie gerai suprato, kad telefonai gali nukristi: ant akmens, į balą, į dulkes, į upelį ar ežerą. Ir kūrė patikimus, nedūžtančius, „ilgai laikančius“ telefonus. Ir užkariavo pasaulį. Bet štai apie 2006 ar 2007 metais Londono makleriai nusprendė, kad būtų neblogai „Nokia“ inžinierius perkelti „arčiau rinkos“, taip sakant, į Londoną, pasaulio sostinę, kad jie labiau orientuotųsi, kas vyksta pasaulio rinkose....t sakant... Ir, ką gi - perkėlė. Suomių inžinieriai iš miškų papuolė į beprotiškai painias Londono betono džiungles. Sunku jiems buvo susirasti savo naująjį biurą naujoje šalyje. Ir kolegoms iš Suomijos buvo sunku, ir kolegoms iš viso pasaulio buvo sunku. Ir nuspręsta sukurti labai gerą navigaciją, o ne komunikaciją. Ir sukūrė. Ofisą tai jie susirado... bet pametė esmių esmę – „sujungia žmones“.

Grįžtu prie pamokų:

• Pamoka Nr. 1 – internetas paremtas informacijos apsikeitimu ir saugojimu bei paieška labai labai labai mažais kaštais. T.y. valdo tas, kas dar greičiau ir dar paprasčiau suranda informaciją, o ne tas, kuris ją randa lėtai ir komplikuotai, nors ir patikimai ar kokybiškai. „Ilgoji uodega“ valdo. Bet kas gali gaminti, bet kas gali siūlyti, bet kas gali pirkti ir visa tai – labai pigiai, greitai ir patogiai.
• Pamoka Nr. 2 – ekosistema svarbiau, nei prietaisas. Programos svarbiau, nei aparatai. Internetas (greitas patekimas į jį, per jį, su juo) - svarbiau, nei telefono funkcija, „Office“ programų paketas ar gražus dizainas (41 modelis visiems pasaulio skoniams).
• Pamoka Nr. 3 – dydis, galia, inžinerinis potencialas, idėjų gausa neapsaugo nuo beviltiškų vadybos sprendimų, kuriuos priima makleriai biržose. Makleriai nusprendė, kad geriau pasiimti pelną, nei kurti tikras inovacijas. Makleriai nusprendė, kad kur kas prašmatniau bus, jei inžinieriai dirbs Londone, pasaulio bamboje, o ne kažkur nesuvokiamoje Keilaniemi (iš tiesų, kurgi tai, ir kaip tai ištarti investuotojų atstovui Londono biržoje?). Inžinieriai kuria pridėtinę vertę, o finansininkai tik sumaniai ir racionaliai ją išnaudoja (arba ne). Todėl mes negirdime finansinių investuotojų sukurtų superinovacijų. Mes girdime apie entreprenerių (Steve Jobs, broliai Dailidės, Ilja Laurs,  Larry Page ir Sergey Brin, Mark Zuckerberg, Richard Branson, tas pats Jorma Ollila) sukurtas inovacijas, apie jų proveržius.
• Pamoka Nr. 4 – pamoka Lietuvai. Ilja Laurs, broliai Dailidės („Pixelmator“) yra kaip tik tokie žmonės Lietuvoje, kurie, panaudodami inovacijas internete (konkrečiai - „Ilgąją uodegą“), kuria milžinišką pridėtinę vertę, ir daro tai, ko nesugeba didelės ir nerangios kompanijos: nei „Barclays“, nei „IBM“ tokių inovacijų čia neatneš. Atneš kapitalą, bet 15 metų be pelno nesėdės ir nelauks, kaip „Nokia“ legendinis bosas Björn "Nalle" Westerlund (1912–2009),  įkūręs elektronikos skyrių  kompanijoje ir leidęs jam dirbti su nuostoliu 15 metų!
• Pamoka Nr. 5 – „ne šventieji puodus lipdo“. Kokia kompanija didelė bebūtų, ji sugeba padaryti dar didesnių klaidų. Akivaizdžių. Jos akivaizdžios bet kam, tik ne jai pačiai.

Sėkmės darant, bandant ir galų gale – laimint inovacijų ekosistemose! Interneto “Ilgoji Uodega” tokia ilga, kad visa Lietuva nesunkiai ten sutilps, ir dar liks Latvijai, Estijai ir, galbūt, kiekvienam iš mūsų.

LIDL: kodėl konceptualiai jie turėtų laimėti, įsitvirtinti mūsų rinkoje. "My take on all this story" ;)

Daug kas apie tai kalba pastaruoju metu. Labai daug diskusijų apie tai, kad:

• LIDL atnešė investicijas,
• Darbo vietas
• Pastiprino konkurenciją oligopoliniame segmente (paveikė kainas, kai kuriais atvejais net turguje)
• Sujudino tiekėjus - nedaug kas sugebėjo patekti į "LIDL" lentynas, o tai reiškia, kad atsirado daug naujų produktų, kurių rinkoje nebuvo - bendra pasiūla paaugo.
• Dėl kainų "smūgio" sumažėjo paskatos vykti į Lenkiją (šiek tiek, bet vis gi)  he he ;)
• Sujudino primigusią reklamos rinką.

Žodžiu, vieni pliusai ir labai mažai minusų. ;) Paprastai tokiais atvejais iškart klausiama: "what's the catch?" (kur spąstai?)

Bet man LIDL atėjimas įstrigo visų pirma dėl kitko. Prisipažinsiu, man tai susiformulavo ne iš karto: turėjau kelis kartus nueiti ir apsidairyti, kad susivokčiau tiksliai, kas vyksta. Turbūt ir jūs, mano skaitytojai, ne iškart pastebėjot, kad skirtumai nuo kitų tinklų yra gana esminiai, ne paviršutiniški. Kardinalūs. Taip nutiko dėl to, kad buvo labai daug triukšmo (ir žmonių, žmonių!) dėl atidarymo, ir, kaip visada, akcentai buvo sudėlioti ne ten (ne tiksliai ten), kur reikia.

LIDL koncepcija - kitokia. Esmingai skirtinga. Jei "Maxima" (ir visi kiti 3 "lietuviški" tinklai) yra iš esmės "asortimento gausos" parduotuvės, kur vartotojas gauna labai plačią pasiūlą kiekvienoje prekių grupėje, ir pats turi rinktis (tarkim, pieno - apie 600 produktų, kavos - apie 300, alaus - apie 650 ir t.t.), tai LIDL - siaurutė pasiūla, "basic needs" prekės, nereikia beveik nieko galvoti: iš kelių rūšių te leika pasirinkti 1 ir eiti prie kasų. T.y. asortimentas dešimtis kartų siauresnis. Parduotuvė mažesnė, vaikščiojimo po ją - mažiau, rinkimosi vargo - mažiau. Plius - "geresnės" kainos (kaip koncepcijos pasekmė - juk nereikia išlaikyti papildomo ploto, papildomų žmonių jas tvarkyti, sandėliuoti, užsakyti ir pan.). Taigi, LIDL - kaip distiliatas, "nieko nereikalingo".

Gūdžiais iki LIDL laikais tokį vaidmenį šiek tiek atliko NORFA tinklas: jie irgi siūlė kur kas mažiau skirtingų produktų vienoje kategorijoje (prekių grupėje). Ir kaip taisyklė - kiek pigiau, negu kiti 3 tinklai. Bet, bet, bet... "Norfos" parduotuvės asortimentas už "Maxima" (analogiško dydžio, žinoma) yra mažesnis apie 2 kartus. Tuo tarpu LIDL - 10, 15 kartų.

LIDL man tokia "maisto prekių atsiimtuvė": gauni pirmadienį ar ketvirtadienį brošiūrą į pašto dėžutę su keliais akciniais produktais, kurių kaina atsako į klausimą kokie antkainiai buvo Lietuvoje iki šiol, ir supranti, kad gal ir visai įdomu būtų nusipirkti nosies plaukų kirpiklį (pigų, žinoma, bet ne beviltiškos kokybės, toli gražu!), kartu su "dienos esminiais maistukais" - duona (akcijine, žinoma, apie 2 kart pigesne, nei "Maxima"), bulvėm, pomidorais, mėsa, dešra, pienu, šokoladu (akcijiniu, žinoma, apie 2-3 kart pigesniu, nei "Maxima"). LIDL man idealiai siejasi su internetine prekyba: suformuoji apps'o pagalba (kurį LIDL turi, ir kuris atlieka "rinkimosi vaidmenį", kaip ir į namus gaunama popierinė brošiūra - kai ateini į parduotuvę jau būni viską pasirinkęs) rinkinuką prekių, lieka tik susikraut į vežimą ir susimokėt.
Be to, į LIDL yra prasmė eit beveik kasdien/kelis kart per savaitę: daržovės, duona - šviežios ir protingai kainuoja, kad jų neužsipirkinėtum ateičiai. Iš tolesnio rajono nevažiuočiau - perdaug kančių, laiko sąnaudų, ypač kamščiuotuose didmiesčiuose. Bet rajone, ~1-1,5 km atstumu, tai nepamainomas sprendimas kasdienai. Gerinantis, o ne bloginantis mitybos kokybę, dar priedo. Paradoksas.

Mano verdiktas: 
dėl šio aiškaus, ir kardinalaus koncepcinio skirtumo nuo likusių žaidėjų Lietuvoje, LIDL sėkmingai įsitvirtins ir plėsis (atidarydama naujas parduotuves, nes jie tiesiog privalo būti "na rajone", šalia klientų, tai jų koncepcijos silpnoji vieta, manau). Jei kainos ir toliau bus motyvuojančios nesirinkti kitų tinklų, tai kituose tinkluose žmonės lankysis kur kas rečiau. Rinka persidalys. Nes... "kam mokėti daugiau?"
Ar aš manau, kad LIDL sukels mega turbo revoliuciją ir iškonkuruos vietinius žaidėjus? Manau, kad logiškiausias taikinys turėtų būti NORFA. Bet MAXIMA, kaip lyderis prisiima iššūkį sau, ir teisingai daro - tokiu būdu jie bando užsitikrinti, kad liks jie ir LIDL, kai karas galų gale pasibaigs. Lyderis gali likti lyderiu, tik, jei prisiima iššūkį iš "newcommer'io". Analogiškoje situacijoje "Čili" - ilgai neprisiėmė iššūkio, kurį metė "Charlie/La Crepe", "CanCan Pizza" ir daugybė kitų. Ir dabar toli gražu jau nėra toks aiškus lyderis. Analogiškoje situacijoje NOKIA suklydo panašiai su "Apple".
Rinka persidalys. Nes... "kam mokėti daugiau?" Bet tik tiek, kiek atsidarys naujų LIDL "na rajone".
Tinklo plėtra LIDL - raktinė pergalės garantija.
Ne veltui MAXIMA iškart paskelbė, kad plėsis labai intensyviai šiemet (net 22 parduotuvės per pusę metų). Tai aiškus bandymas fiziškai blokuoti konkurentą.

"A-Zet" kolekcija. 2008 11 mėnuo, straipsnis #6, still hot: "Vertės kūrimas v.s. vertės grobimas"

Vertės kūrimas v.s. vertės grobimas

Verslas, pagal mums įprastą apibrėžimą, kurią turtą. Verslininkai visų pirma siekia praturtėti iš savo veiklos. Tai – pamatinis kapitalistinės sistemos variklis: noras praturtėti, atliekant tam tikrą veiklą. Tačiau vertės kūrimas dažnai – painus dalykėlis. Šiuolaikiniame sudėtingo, išvestinio, apdrausto, ateities sandoriais pagrįsto, laidavimo sutartimis apsaugoto verslo pasaulyje vertės kūrimas labai dažnai tampa tiesiog pinigų susiurbimu. Vietoje to, kad verslininkai kurtų realų naują turtą (vertę), jie tiesiog susiurbia turtą iš kitų žmonių, ir tuos žmones paprasčiausiai nuskurdina.

Taigi, turime dvi skirtingas veiklas: vertės kūrimas (tai – inovacijos, veiklos efektyvumo didinimas, naujų produktų ir paslaugų kūrimas ir pan.) ir vertės grobimas. Tačiau ir viena ir kita veikla paprastoje šnekamojoje kalboje vadinama dažniausiai vienu, apibendrinančiu žodžiu – verslu. Kodėl tokie akivaizdžiai skirtingi dalykai sutapatinami? Visų pirma todėl, kad tie, kas vertę grobia, yra tiek blogi ir pirkti žmonės, kad tiesiog per prievartą visuomenę priverčia priimti savo sąlygas ir iškreipti tikruosius dalykus savo naudai. Vadinti neteisingais, apgaulingais vardais. Be to, turtas, gerovė mus visus tvirkina – net ir vertę kuriančius didelis turto kiekis neretai ištvirkina. Taip, kaip tame garsiajame posakyje: „Valdžia tvirkina, o neribota valdžia tvirkina neribotai“.

Kodėl aš nagrinėju šią temą? Ji juk – apie moralumą, apie idealus ir ideologiją, ne apie verslą. Ką verslas (iš principo, labai ūkiškas ir nelabai taurus dalykas) turi bendro su tokiomis aukštomis sąvokomis, kaip dora, moralumas, teisingumas? Todėl, kad mes netikėtai papuolėme (ir jau nebe pirmą kartą) į situaciją, kai vertės grobstytojų veikla pakirto mūsų visų gerovę. Grobstytojai laimėjo, pasaulyje prasidėjo gili ir vis juodėjanti, vis labiau kaustanti krizė.

Kaip atskirti tokius tik morališkai vertinamus kriterijus, kaip vertės grobimas ir vertės kūrimas? Juk tai subjektyvu. Ypač, kai kalbame apie verslą – kur jau čia rasi objektyvumo, kai kiekvienas iš mūsų atskirai siekiame konkrečios naudos sau, sau ir visų pirma tik sau? Šiame straipsnyje aš drįsiu pasiūlyti ribą ir apibrėžimą, kuris, mano supratimu, bus objektyvus. Tai nebus vien tik nuomonė – aš, kaip visada, bandysiu ir pagrįsti savo teiginius. Bet svarbiausia, kad suprastume, kodėl mes atsidūrėme ekonominėje katastrofoje, turime suprasti, kaip veikia sistema, kodėl ji neišvengiamai mus vėl atves prie to paties rezultato, jei neimsim jos rimtai taisyti.

Vertės kūrimas, kaip jau pradžioje minėjau, atsiranda tada, kada konkretus žmogus nusiteikęs sukurti daugiau turto. Iš „X“ Lt jis nori gauti „X+Y“ Lt. Taigi, matas, kuriuo mes matuojame vertės padidėjimą, yra pinigai. Pradžioje imam 100 litų, „apsukam“ juos versle ir gaunam jau 200 litų ar net 300. Kaip turtas kuriamas? Mes visi esam girdėję apie 3 pagrindines verslo šakas: gamyba, prekybą ir paslaugas. Kiekvienoje iš jų sukuriama kažkokia vertė: gamintojai kurią vertę tada, kada perdirba medžiagas ir sukuria vertingesnius (čia jau verta pasiginčyti, ar jie visada tokie jau vertingi, ar tik mums patogūs, skanūs ir tvirkinantys) produktus; prekybininkai parūpina prekių, kurių mums reikia (kurios mums vertingos);  paslaugų teikėjai leidžia mums užsiimti kažkokia kita (tikėtina – daug efektyvesne) veikla, nes jie pasirūpina mūsų reikmėmis, palengvina mūsų darbą ar veiklą. Kiekviena grandis, bent teoriškai, yra vertinga, nes kiekviena padidina vertę. Tačiau, kaip gi mes matuojame vertę? Vertę mes matuojam iš esmės tik per pinigų prizmę. Nesvarbu, kad šiuolaikiniai nešiojami kompiuteriai tūkstančius kartų pranoksta savo 10 metų senumo protėvius. Nepaisant savo akivaizdaus pranašumo, jie šiandien kainuoja gerokai pigiau nei tūkstantį kartų mažiau įgalūs protėviai prieš 10 metų. Kitaip tariant, kartais našumas ir produktyvumas pakyla šimtus ir net tūkstančius kartų, bet mes subjektyviai tą šuolį teįvertiname keliais litais, arba netgi priešingai – nuvertiname. Ką aš bandau paaiškinti šiuo pavyzdžiu? Visų pirma, tą faktą, kad našumas ne visada sukuria daugiau vertės – taip, našumas objektyviai auga, ir prekių bei paslaugų mes galime sukurti gerokai daugiau. Net ir per vieną dešimtmetį tai labai jaučiasi. Tačiau vertė – tai mūsų subjektyviai vertinamas vertingumas. Taigi, nors kiekine išraiška verslininkai dažnai labai stipriai padidina našumą, vertės jie sukuria tik tiek, kiek daugiau litų jie susirenka iš pirkėjų. Bet čia aš vis tik ir drįsiu įvesti vieną apibrėžimą.

Mano supratimu, vertė yra ne vien tik litai. Todėl, jei verslininkas sukuria daugiau prekių (paslaugų) su mažiau resursų, jis kuria vertę, kuria turtą. Jei verslininkas kartu dar gauna ir daugiau pajamų (pinigais), tai jis ne tik sėkmingai kuria vertę, bet ir sugeba tuo vertės kūrimu pasinaudoti – praturtėti. Vertės kūrimas atsiranda tada, kad ne tik Litai, bet ir kiekio, objektyvūs vienetai rodo, kad produktyvumas padidėjo. Taip aš apibrėžiu, kas yra vertės kūrimas.

Tačiau šiuolaikinis iškrypusiai viską suvokiantis pasaulis turi ir kitokį verslą. Jo metu sukuriama mažiau produkto, ir sunaudojama daugiau resursų. Bet pasiimama daugiau litų, daugiau pajamų. Jis laikomas sėkmingu verslu. Žiūrint iš grynai vartotojiško, egoistinio požiūrio, tikslas – pasiektas. Investavau 100, gavau 300, viskas puiku. O rezultatas? Vertės sukurta daugiau, ar mažiau? Jei objektyvūs kiekio rodikliai rodo, kad turto sukurta mažiau (vieną vienetą pagaminti kainavo daugiau, nei anksčiau), tai čia ne vertės kūrimas – o grobimas. Kaip tik tokia savybe pasižymi NT burbulas: pastatyti vieną butą 2004 metais kainavo vos ne 50% pigiau, nei 2006 metais. Taigi, kad sukurtume tą patį produktą suvartojome 50% daugiau resursų. Nesvarbu, kad pelnas nuo 2004 iki 2006 m. padidėjo galbūt net dvigubai. Realiai visuomenė tiesiog skurdo mūsų visų akyse, nes švaistė resursus. Manau, pakankamai konstruktyviai apibrėžiau sąvokas.

Galime žengti toliau.

Mūsų ekonomika sukasi todėl, kad žmonės nori uždirbti daugiau pinigų. Arba dėl tos pačios priežasties ji ir nesisuka. Kas nutiko, kai prasidėjo finansų krizė? Staiga dingo pinigai. Kas nutiko su ekonomika? Ji sustojo. Iš esmės nustojo vyksti įprasti dalykai: prekės ir paslaugos nustojo suktis mainais už pinigus. Kodėl taip staiga dingo pinigai? Jų gi tiek daug visada buvo? Jie dingo todėl, kad vertės grobėjai, po truputį vis grobę ir atiminėję turtą iš visuomenės visiškai legaliu būdu (kaip minėjau, blogi žmonės ilgus metus mus verčia jų iškrypusias moralės normas ir vertinimus priimti, kaip mūsų visų) staiga priėjo kritinę ribą. Kaip jie atiminėjo mūsų turtą ir jį švaistė ir kodėl tai buvo visiškai legalu? Pailiustruosiu. Kartą Vilniuje gyveno 600.000 žmonių ir jie turėjo (tarkim) 400.000 automobilių, kurie suvartodavo, tarkim po 10 L kuro kiekvienas. Visi gyveno draugiškai ir laimingai, kol vienas labai pasikėlęs naujasis milijonierius nusprendė, kad jam reikia naujo automobilio, kuris suvartoja 20 L kuro. Tada kiti milijonieriai nusprendė, kad jiems reikia mažiausiai 25 L naudojančių automobilių, ir pradėjo pirkti neefektyvius, kvailus sunkvežimius po 3 tonas svorio ir jais ėmė važinėti po Vilniaus Senamiestį ir kitus švarius ir gaivius rajonus. Juos statyti žaliose vejose, ant šaligatvių, skersai išvažiavimams ir šiaip – invalidams rezervuotose vietose. Tada Vilniuje jau buvo nebe 400 000 automobilių, kurie suvartodavo po 10 L (4 mln. litrų), o tas pats kiekis automobilių jau suvartodavo po 20 L kuro kiekvienam (8 mln. litrų). Nesunku suvokti, kad mes, kaip visuomenė, tapom 2 kartus skurdesni. Nors kvailių senamiestyje, atvykusių su visureigiais tebuvo gal tik 10-15%. Čia tik pavyzdys, J paralėlė. Bet ji gana aiškiai iliustruoja, kodėl visuomenė gana ilgai nejaučia (arba nenori sau prisipažinti) kad yra apiplėšinėjama. Lygiai taip pat nutiko su NT burbulais: net 5 metus iš eilės vieno kv. m statybos kaštai vis brango, o kainos vis kilo. Kokią išvadą darote? Su daugiau resursų mes sukūrėm vis mažiau produkto. Tik to iškart negalėjom pajusti, nes pinigai, kuriais mes visa tai darėme, atėjo iš netikėto šaltinio! Iš mūsų pasitikėjimo, kad ateity mes sugebėsim šitą švaistymą kaip nors kompensuoti, realiai išaugusiu tikru našumu, tikru vertės kūrimu.

Ką gi, šiandien jau labai tiksliai žinome, kad mūsų lūkesčiai – nepasitvirtino. Mes ne tik nepradėjome kurti daugiau produktų su mažiau resursų (kaip ekonominė visuma, žinoma, nes kompiuterių atveju, ir daugelyje kitų sričių, kaip minėjau, našumas augo objektyviai ir gana žymiai, tik to, deja, jau nepakako), bet beveik 10 metų vis daugiau „skolinomės iš ateities“. Ir tiek perlenkėm lazdą, kad galų gale sistema perėjo lūžio tašką.

Kodėl lūžio tašką pasiekėm tik dabar ir kas tai per taškas? Lūžio taškas, sukėlęs NT burbulų sprogimą visame pasaulyje ir pasaulinę finansų bei ekonominę krizę, atėjo staiga, kaip ir dera lūžio taškui, pagal jo pavadinimą.  Mes pasiekėm šį tašką dabar būtent todėl, kad norėdami dar labiau pūsti NT burbulus, turėjome gauti litų, eurų arba USD. Kur jų gauti, jeigu tie, kas turi grąžinti paskolas, pasirodo, net negauna jokių pajamų? Pasirodo, tūkstančiai, ir net milijonai paskolų buvo išdalintos asmenims, kurie ne tik nepajėgūs jų grąžinti, bet ir apskritai neturi pajamų!!!!!! Jeigu mes nebegalime skolinti naujiems pirkėjams, tai pirkimas sustoja. Jeigu pirkimas sustoja – kainos krenta. Kai krenta kainos, daugybė ką tik įsigijusių NT pasijunta apiplėšti. Ir realiai yra apiplėšti. Deja, apiplėšti pasirodėm mes visi. Ne visi vienodai tai pajutome, bet faktas lieka faktu – finansų krizė ne tik numušė mūsų turto vertę, bet ir sustabdė pinigų apykaitą. O kai sustojo pinigų apykaita, smuko ir visa gerovė, visame pasaulyje.

Grįžkime trumpam prie vertės kūrimo ir grobimo. Visos problemos su dabartiniu kredito sistemos kolapsu, Islandijos bankrotu, Latvijos bankų griūtimi ir pačios Lietuvos BVP smukimu būtų kur kas menkesnės, jei ne viena sunkinanti aplinkybė: santykis tarp vertę kuriančių ir vertę grobiančių verslų konkrečioje ekonominėje sistemoje. Pasigilinkit į kelis įdomius faktus: Lietuvoje apie 80% bankinės rinkos priklauso švedų-suomių-norvegų kapitalui. Latvijoje “Parex” bankas turėjo net apie 15-17% bankinės rinkos. O jei sudėtume kelis latviškus bankus kartu, jie ko gero turėtų net pusę vietinės rinkos. Lietuvoje, kaip žinome, lietuviškų bankų yra tik tolimi aidai (jei „Ūkio banką“ laikytume lietuvišku, nes jis visgi priklauso rusui J). Visa (virš 80%) mūsų bankinė sistema priklauso skandinavams. Tai irgi faktas. Ką rodo šie įdomūs faktai? Jie rodo, kad silpnesnė, labiau korumpuota Latvijos bankų sistema (juk seniai žinoma, kad vadinamieji Latvijos bankai – tik priedanga milijonams ir Rusijos plauti į ES ir čia juos legalizuoti, arba tiesiog išvežti iš Rusijos), atlaikė kur kas trumpiau, nei stabilesnė, ir labiau objektyvi, labiau suvaržyta Lietuvos sistema. Tik kiek ilgiau ji atlaikys? Spėju, kad tik tiek, kiek švedai su norvegais nebankrutuos J. T.y. kuo konkrečioje ekonominėje erdvėje daugiau vertės kūrimo, ir mažiau grobimo, tuo stabilesnė toji konkreti sistema, ir tuo ilgiau ji atsilaikys prieš kredito kolapsą. O kuo sistemoje vertės grobėjų buvo daugiau, tuo pabaiga liūdnesnė ir greitesnė, bei gilesnė.

Pasverkime, kas laukia konkrečiai Lietuvos. NT burbulai pas mus buvo labai dideli? Buvo. Bankai paskolino labai daug paskolų tiems, kas vargiai sugeba išsimokėti? Paskolino. „Maxima“ ketino iš vertės kūrimo („Maxima“, Akropolis“ plėtros ir vystymo, efektyvumo didinimo) persimesti į vertės grobimo (atominės elektrinės, skirstomųjų tinklų privatizavimas) verslą? Ketino ir ketina. Mes neturime naftos rezervų ir naftos dolerių sankaupų? Neturime. Tai kokios mūsų realios perspektyvos šioje krizėje? Ne kokios.

Jei norime pakeisti į šiandieninę situaciją mus atvedusią sistemą, manau, neturėtume:

1. Užsiimti protekcionizmu. Visgi, II-asis Pasaulinis karas kilo po to, kai sustojo pasaulinė prekyba. Kuri sustojo dėl to, kad kilo Pasaulinė krizė. Kuri kilo dėl to, kad, kaip ir šįkart, dingo pinigai (akcijos atpigo dažnai iki nulio, doleris staiga pradėjo brangti neregėtais tempais, bedarbystė pasiekė apie 30% JAV, verslas praktiškai sustojo).
2. Didinti mokesčių ir tikėtis, kad tokiu būdu paspruksim nuo Islandijos likimo (nereikės skolintis, valstybė sugebės pati išsisukti, nebankrutuos). Nemanau. Mes – globalios ekonomikos dalis, ir daugiau nei 50% BVP mes kuriame importuodami ir eksportuodami. Mūsų valdžios sprendimai ekonomikos augimą įtakos tik mažiau nei 40%, o smukiąa – tikrai daug ryškiau, nes mokesčiai juk skurdins mus visus. Mes, kaip valstybė, niekaip negalėsim priversti suvalgyti savo eksportines žąsis, kaip tai darėm 1935-39, nes tai nieko rimtai neįtakos. Priešingai, bus tik labai juokinga, bet visiškai neefektyvu.
3. Toleruoti vertės grobimą visomis jo apraiškomis – t.y. toleruoti idiotiškai didelius, neekologiškus, brangius ir nepatogius automobilius, pastatytus ant žalių skverų senamiestyje, nenormalias LEO ir panašias prichvatizacijas, nenormalias bankų paskolas tiems, kas jų net neketina grąžinti, nenormalias statybininkų veiklos nesąmones (kai statoma vis neefektyviau, bet pelnas nuo to tik auga), ir situacijas, kada netgi padorūs verslininkai, pamatę vertės grobimo paprastumą ir akivaizdų pranašumą, nustodavo rūpintis savo verslu ir mesdavosi į NT burbulų pūtimą (tapdavo “NT plėtotojais”).

Jeigu atvirai, diagnozuoti kartais yra santykinai lengva, o paskirti teisingą gydymą – beveik neįmanoma. Tarkim, nesunku nustatyti, kad žmogus – aklas. O kaip padaryti, kad jis vėl matytų? Šiandien mes ir visas pasaulis esam kaip tik tokioje situacijoje – žinom, kad prisidirbom, žinom, kas mums yra, bet kaip išsikapanoti iš jos? Nežino kol kas niekas. Dėl to ir šio straipsnio pabaiga – netradicinė., be konkretaus patarimo. Bet su stipriu pažadu, kad kitame – receptas bus. Galbūt, negalutinis, bet bent jau metmenys – tikrai bus. O kol kas: pirkit auksą, degtinę, konservus, druską, imkit savo pinigus iš bankų – bankams jų greitai vistiek nebereikės J, o jei nepasiimsit, tai jie vistiek dings. Ir nebetoleruokit nesuvaldomo, beprasmio vartojimo, dėl kurio mes vis ant to paties grėblio lipam. Ieškokit kiek kitų paskatų, dėl kurių dirbat ir kuriat turtą – ne vien tik praturtėjimą. Nes jis de facto pragaištingas J.