Esė apie NT (Lietuvoje).

Prieš mėnesį rašiau straipsnį apie naujo tipo "Molotovo" kokteilį: nulinės palūkanos (beveik visame pasaulyje) plius naftos kainos svyravimai (nuo 100 USD/barelis iki 30 USD, o dabar jau panašu kad vėl kyla, jau 50 USD/barelis).
Šio kokteilio esmė: mažos palūkanos išstumia santaupas/kapitalą iš tradicinių, mažai rizikingų, investavimo vietų (indėliai, valstybių obligacijos) į labiau rizikingas - pvz. akcijas (kurių kursas patrigubėjo tarp 2009 kovo ir 2014 kovo). Nafta tapo savotiška nulinių palūkanų auka - jei nejuda palūkanos, ir kapitalas toks pigus, ekonomikoje kaupiasi įtampa, kuri kur nors privalo išsikrauti. Laisva rinka negali amžinai kondensuoti įtampos - anksčiau ar vėliau atrandami būdai apeiti dirbtinius barjerus. Masiškai apeiti. Naftos kaina krito kaip signalas, kad nuo pat 2014 iki dabar (jau 2 metus) akcijų biržose - stagnacija (kuri atspindi ekonominę, paklausos stagnaciją). Kainos nebekyla, apyvartos biržoje - tolydžio mažėja. Žmonės suprato, kad ten nebeuždirbs (tiek šauniai, kaip tarp 2009 ir 2014 m.), todėl didelė jų dalis pinigus atitraukė iš biržos ir pasidėjo į sandėliuką (kaip taisyklė, tai - JAV, Vokietijos obligacijos, kurių efektyvus pajamingumas tapo netgi silpnai neigiamas, bet tai vis geriau, negu grynieji, kurie, esant net dabartinei mažai infliacijai, vis tiek - "garuoja").

Bet kas mums darbo? Lietuvoje viskas taip puiku: mūsų ekonomika auga, algos - auga, minimali alga auga kelis kartus per metus, viskas mums gerai! Šadžius vėl prie finansų vairo, biudžetas vėl surenkamas (tik ne PVM - PVM niekada nepasiekia plano), kokios problemos, mesjė?

Aš irgi negalėjau atsistebėti tokiu mūsų ekonomikos atsparumu: nei Rusijos blokada (nei blokada Rusijai), nei pablogėjusi situacija Ukrainoje, Baltarusijoje, nei skolų krizės visoje Europoje, nei Kinijjos sulėtėjimas, nei EURo įsivedimas (kuris turėjo sukrėsti, ir sukrėtė ekonomiką, bet netikėtu būdu - NT pardavimai/kainos smuko (juk visi tikėjosi, kad bus priešingai), ir BVP bent jau 1 ketvirtį - smuko), nei netgi BREXIT dabar niekaip neveikia mūsų šlovingo ir pergalingo žengimo nekrizinin rytojun.

Tačiau pastaruoju metu pradėjo lįsti įdomūs dalykai, susiję su infliacija:
1. Kalafiorai. Pasidarė aišku, kad prekybininkai, ne tik paslaugų teikėjai, pakėlė kainas.
2. Benzinas, nors ir kurį laiką pigo, bet... susimąstykime: kai nafta kainavo 100 USD/barelis, benzinas kainavo apie 1,35 EUR, bet dabar ji kainuoja tik 50 USD, o benzinas - jau 1,1 EUR. Hmm. Nominaliai gal ir pigiau, bet kokia ji bus, kai bus vel 100 USD/barelis? 2,7 EUR (kai vos 2014 pradžioje buvo apie 1,4)?
3. NT. "Swedbank" šiandien pranešė, kad išdavė 72 mln. EUR būsto paskolų, apie 32% daugiau, nei pernai. Žinant, kad 2015 I ketv. buvo smukimas, tai nėra tokia jau šokiruojanti žinia. Kas kita įdomu: pernai metais augimas buvo tik apie 20%. Taigi, paskolų dalinimo augimas - spartėja. O kaip su NT kainomis? Štai čia ir apsistokime.

Pastaruoju metu vis gausėja keistų straipsnių apie "NT spurtą", cituoju "Delfi.lt":

"...Tokie rodikliai neturėtų stebinti, kadangi pasiūlos apimtys atsidūrė aukščiausiame savo taške nuo 2007-2008 metų. Palyginti su 2014 metais, 2015 metais Vilniuje buvo pastatyta 27 proc. daugiau butų (3 558 butai), o šiemet planuojamos baigti dar apie 3 600 naujų butų statybos..."

Kita vertus, dabar - tikrai idealios sąlygos pasiskolinti būstui - palūkanos yra mažiausios galimai per visą žmonijos istoriją, ką jau kalbėti - Lietuvos.

Statistika sako, kad per ketvirtį Vilniuje nupirkta 1 118 naujos statybos butų. Per metus išeitų apie 4500 butų. Išeitų, kad 550 000 gyventojų (apie 231 000 namų ūkių) turinčiame mieste per metus naujus butus įsigyja maždaug 2% gyventojų. Suprask, būstą visi pakeis per 50 metų. Ne toks jau įspūdingas tempas. Nelabai yra ko pergyventi.

Senesniame "Swedbank" straipsnyje radau, kad: "Spartus būsto paskolų rinkos augimas Lietuvoje prasidėjo nuo 2004-2005 m. ir 2007 m. pasiekė piką – tais metais buvo išduota daugiau nei 3 mlrd. eurų vertės būsto paskolų." Palyginimui 2016 m. I ketv. išduota apie 200 mln. EUR būsto paskolų. per metus bus apie 900, gal 1 000 mln. EUR. T.y. apie 3 kartus mažiau, nei 2007 - kvaitulio - metais. Nėra, ko pergyventi.

Bet mano esė - ne apie tai, ką rodo statistika. Statistika sako, kad viskas pas mus puiku: viskas nuosaikiai auga pastaruosius metus. Nuo 2015 metų pirmą kartą pradėjo augti ir banko paskolų portfelis (po 7 metų pertraukos, kai jis mažėjo), o algos per pastaruosius 5 metus paaugo 20% (kas ir lėmė būsto paklausos šuolį, nes žmonės pradėjo gyventi geriau ir panoro pasigerinti esamus būstus, o senuosius - pasilikti nuomai, kurios paklausa, bent jau Vilniuje, akivaizdžiai išaugo, kaip ir būsto kainos).

Mano dėmesį prie būsto kainų vėl pritraukė 2 pokalbiai su savo keliais draugais:

• Vienas senas bičiulis (senas NT vystymo vilkas, dirbantys toje srityje apie 20 metų) papasakojo, kad, jo matymu:
• dabar NT perka investavimui: pinigų nėra kur dėti, o nuomos kainos sukilo, todėl investicinė grąža pasiekė apie 6%, net 8% per metus. O tai - labai neblogas skaičius (investuota į būstą suma grįžta per 15-16 metų, o pats būstas - juk lieka savininkui) šių dienų beveik nulinių palūkanų realijose.
• Tokių pirkinių yra apie 60-80% visų naujų būstų, ypač prabangesnių butų, kur nors senamiestyje. Tai - ne pirkiniai "gyvenimui". Tai - geriausiu atveju antrasis, geresnis būstas (pirmasis lieka nuomai), bet dažniausiai - tai tikslinė investicija nuomai. Nes pinigų yra.
• Dėl to kyla kainos, ir "gyvenimui" perkantys žmonės, dėl padidėjusių Lietuvos banko reikalavimų nelabai sugeba tame sudalyvauti (15% nuosavų santaupų (t.y. apie 10-15 000 EUR, jei butas kainuoja apie 100 000 EUR, kai 2007 metais užteko... 0% nuosavų pinigų ;) Ot, kuriozai buvo...; stabilių pajamų, pvz.: auganti alga bent 2-3 metus; ne daugiau, kaip 40% (kai palūkanos siekia 5%, t.y. gerokai daugiau nei dabartiniai 1,5-2%, bet juk tokios palankios sąlygos truks labai neilgai, o paskola - bent 20-čiai metų) pajamų skiriama būsto paskolos grąžinimui ir t.t.) .
• Jie lieka nuomininkais. Kai nuomos kainos kyla, jie labai daug pajamų atiduoda nuomai, todėl nesusitaupo tų 15%, būtinų paskolai pasiimti, ir taip jie iki gyvenimo pabaigos gali likti be savo būsto...Arba emigruoti, kai viskas atsibos čia. Ką dažniausiai ir daro. Todėl emigracija ir spartėja, o ne silpsta.
• Vilniuje netgi biurų paklausa gerokai viršija pasiūlą (neva, verslas auga, užsienio investuotojai su "proto fabrikais" plūste plūsta į Vilnių, nėra kur jiems įsikurti, tik spėk statyti. Matosi akivaizdžiai, kaip auga biurai - ant kiekvieno kampo, pas "MG Baltic", ir net tiesiai prieš Šimašiaus langus. Ir dar kokie prabangūs - Libeskindo dizaino, kurio vien architektūros sąmata bus keliasdešimt milijonų, ką jau ten "crazy" statybos).  
• Vis dėl labai gero gyvenimo pastaruoju metu. Primenu, kad 2007-taisiais metais planavome įsivesti eurą (!!!!!). Planelis dėl infliacijos ir - paskui - krizės nusikėlė 8 metams. Ir gyvenimas buvo labai geras, kas antras buvo NT vystytojas. Viskas dygo į kairę ir dešinę.
• Tačiau dabar 2016-ieji. Kuo jie skiriasi? Tada NT vystytojų buvo gana daug. Dominavo banginiai ("Eika", "Hanner", "Ranga IV", "MG Baltic/Valda" ir t.t.), bet buvo ir daug mažesnių, privačių veikėjų. Dabar mes turime vos kelis banginius rinkoje, kurie kontroliuoja didžiąją rinkos dalį - nes smulkūs tada išmirė, ir jų nebėra. Bankai skolina visai kitomis sąlygomis, todėl naujų veikėjų atėjimas - labai apribotas šiuo metu. Rinka - konsolidavosi. Iš šio bumo pasipelnys tik stambiausi žaidėjai. Iš kurių matomiausias - "MG Baltic". 
• Be to, anot mano bičiulio, įdomu tai, kad dabar ir pirkėjų sudėtis visai kita. Dabar perkama investavimui (matyt, nuo 60 iki 80%), o ne "gyvenimui". Dar daugiau, dabar arba perkamas kuklus (iki 50-60 m2 butas ar nameliukas) "gyvenimui", arba prabangus penthauzas kur nors centre, senamiesty. Nes "viduriniojo" segmento beveik nebeliko: pirkėjai suskilo į 2 labai ryškias stovyklas: brangų/geresnį NT perka turtingi žmonės, kurie ir dėl kainos labai nesuka galvos (todėl ir 2000 EUR jų negąsdina, kaip toliau matysime iš kito mano interviu), arba investuotojai, kurie derasi dėl kainos, bet visai kitais sumetimais - dėl didesnės grąžos. O pigų perka "gyvenimui" žmonės, kurie turi labai ribotus resursus, todėl jie priversti tenkintis mažesniu plotu, prastesne lokacija. Kainos kilimas jiems labai nemalonus, nes jie turi spėti sukaupti tą 15%, kurie privalomi banke (nes jie - turi skolintis, jie neturi - pagal apibrėžimą). O, jei jie uždirba nedaug, tai ir tos pajamos neskuba augti.
• Tai rodo nelygybės augimą visuomenėje: turtingi superka NT ir nuomoja neturtingiems, o neturtingi, sumokėję (augančią) nuomą, nebeturi realių šansų nusipirkti savo būstą, arba tie šansai labai sumažėja.

• Kitas mano bičiulis papasakojo, kaip jie su draugu rinkosi butą Vilniaus centre ir kokie jų laukė nuotykiai:
• Surasti tinkamą pagal sumą (apie 100 000 EUR) ir plotą (apie 50 m2) būstą centre - nelengva užduotis. Kai tik pavykdavo tokį rasti, pardavėjas surengdavo aukcionus tarp kelių interesantų, ir, kol veždavai rankpinigius, sužinodavai, kad buto kaina pakilo.. nuo 100 iki 120 tūkst. eurų. Per 1 valandą.
• Po 2 -3 tokių bandymų bičiulio draugui išseko kantrybė ir jis išvis atsisakė toliau ieškoti buto. Projektas - atidėtas. 
• Darytina išvada: Vilniuje paklausa labai išaugo, ypač brangesnio būsto. Nusipirkti darosi sunku, kaina nuolat didėja. Tai reiškia, kad mano pirmojo bičiulio išsakytos mintys ir šio "Delfi.lt" straipsnio informacija - koreliuoja labai stipriai. 

• Peršasi šios išvados:
• Mažos palūkanos skatina imti paskolas būstui. Todėl paskolų išdavimas pradėjo augti (+32% palyginti su 2015, ir greitėja, nes pernai augimas "yoy" buvo tik apie 15-20%). Tačiau jis dar toli nuo tų absurdiškų skaičių, kurie buvo pasiekti 2007-2008: 3 kartus mažesni. Vietos yra. Čia reikia dėkoti Lietuvos bankui, kurio sukelti reikalavimai tikrai apdraudžia daugybę žmonių nuo potencialių kvailysčių ir bankrotų. O visą ekonomiką - stabilizuoja.
• Tačiau tikrasis dabartinio NT bumo variklis - turtingi žmonės, perkantys investavimui, arba atsinaujinantys būstą į geresnį (bet senojo - neparduodantys, o jį išnuomojantys). Jiems arba net nereikia banko paskolos, arba tik mažos dalies, jie nesunkiai įtelpa į "pasunkintus" LB kriterijus.
• Kaip tai veikia ekonomiką? Turtingi tampa dar turtingesni. Infliacija gali staigiai augti (jau dabar "kalafiorai" ir NT kainos rodo jos protrūkį). Jei laikote pinigus banke, labai svarbu pagalvoti, kur juos "įdarbinti", kad jų nesuvalgytų infliacija. Stabilumo tai tikrai neprideda. 
• Ar yra naujas NT burbulas? Sąlyginai - taip. Šįkart, tai - ne komercinių bankų, o daugiau centrinių bankų produktas: dėl labai mažų palūkanų pinigų laikyti neverta, todėl turtingesni ieško, kur juos investuoti prasmingiau, o NT painiojasi po kojomis, kaip sąlyginai saugi alternatyva akcijoms (kurios pastaruoju metu labai nenuspėjamos), obligacijoms (kurių grąža dabar vos keli procentai), o būsto nuoma gali atnešti apie 6% metinę grąžą, o NT mokesčiai iš esmės - nuliniai, taigi, ideali situacija taip konvertuoti indėlius banke, santaupas. Blogiausiu atveju galima NT tiesiog parduoti, o dėl kainų augimo, net ir tuo atveju didelė tikimybė uždirbti daugiau, nei laikant banke indėlį.
• Reziume: NT vyksta kažkoks burbuliavimas, tai visiškai akivaizdu. Lietuvoje gyventojų mažėja, net Vilniuje - nedaugėja (imigracija iš likusios Lietuvos atsveria emigraciją). Ten pratrūksta "pagerėjusi" mūsų ekonomika ir nulinės palūkanos. Kol kas neaišku, kaip stipriai tai destabilizuos visą ekonomiką, bet, matant nesibaigiančias statybas visur mieste, biurų bumą, augančių algų ir "kalafiorų" bumą, visa tai man aiškiai primena šauniuosius 2007-tuosius, po kurių buvo ilgi ir tamsūs bedarbysčių, bankrotų, smukimo metai. Nesakau, kad jau reikia ruoštis (nors šiaip - visada reikia), bet kad pasirodė daug nemalonių ženklų - irgi faktas. Kol kas makro rodikliai nerimo nekelia: na, pakilo brangaus NT kainos (jos vis dar žemesnės, nei 2007-aisiais), na, Vilniuje šurmuliukas (o provincijoje - vos kvėpuoja statybos, nes žmonių mažėja), na, "kalafiorus" apramins super Lenkija ir "Lidl", na, auga algos (programuotojams, ir kelioms darbuotojų grupėms, kas kelia vidurkį, bet toli gražu ne visiems - nelygybė auga vis sparčiau). Kokios problemos, madam? Bet pro visą tą luobą lenda esminis motyvas: tai nelabai suvaldoma, vadinasi, gali nueiti ir pavirsti bet kuo.

Ne, nori mokėti po 2500 suaugusiam ir po 625 vaikui ne todėl, kad nieko nedaro... oi, ne todėl

Šveicarai artėja prie referendumo dėl 2500 frankų (beveik tiek pat EUR) per mėn. kiekvienam asmeniui šalyje (piliečiui - su nepiliečiais kol kas neaišku kaip bus).
Mane tik liūdina DELFI.LT leitmotyvas, cituoju: "Šveicarija svarsto idėją mokėti žmonėms po 2500 Šveicarijos frankų už tai, kad jie nieko nedaro."

Ne, tikrai nesutinku (liberalščina nepagrįsta).
Greičiau jie jau nebeturi kur dirbti ir kaip užsidirbti. Aš linkę sutikti su šia citata iš to paties straipsnio: "Tarp bazinių pajamų šalininkų yra buvęs Graikijos finansų ministras Yanis Varoufakis, teigiantis, kad toks žingsnis yra būtinas, kai dėl automatikos ir robotų nyksta darbo vietos žmonėms."

Supraskit: kaip netrukus man neleis vairuoti automobilio (ar drono, kuris perneš mane oru), nes aš vairuosiu (o juo labiau - skraidysiu) kur kas blogiau, nei robotas (ir dėl to, pasekoje, išnyks... TAKISTAI (!!!!!) = šustauskai neturės išvis kur prisiglausti, o mamma mia!!!), taip netrukus man neleis dirbti fabrikuose, nes aš nė iš tolo neprilygsiu robotams.

Kada tas "netrukus" nutiks?
Tiesiog įdedu perspektyvą:

• Nokia iškilo ir žlugo tarp 1990 ir 2010 metų, 20 metų. Apple Iphone iškilo 2007 ir pasiekė apogėjų 2015, šiemet pradėjo smukti. Ciklas truko tik 9 metus. T.y. sutrumpėjo 2 kartus per 20 metų. 

• Jau yra "realaus laiko" vertimo programos - robotai. Jų pagalba galima susišnekėti (gyvai) ir gan prasmingai, nebereikia mokėti užsienio kalbos.... Ne tekstu - žodžiu. Įsivaizduojat, kiek gidų ir vertėjų neteks darbo?

• Jau yra autopilotai automobiliuose, galintys vairuoti be žmogaus įsikišimo. Šustauskas irdaugybė taksistų visame pasaulyje ne veltui protestuoja (kol kas tik - prieš UBER, bet toliau - nebus geriau).

• Jau yra dronai, pristatantys siuntinius. Įsivaizduojat, kiek kurjerių neteks darbo? Šimtai tūkstančių, milijonai.

• Jau yra gamyklos, kuriose, po jų atkėlimo iš Kinijos, dirba 2-3 žmonės, + sargas + direktorius ir buhalterė (outsource'inta, žinom, 1/4 etato). Kinijoje toje pat gamykloje dirbo keli šimtai žmonių. Čia - 2-3. Štai, kodėl investicijoms plaukiant į Lietuvą - pirmiausią gamybą, pramonę, bet ir į paslaugas - darbo vietų nedaugėja, arba daugėja nykstamai mažai (nedarbo lygis 8 metai po krizės vis dar 8%, atėmus 300 000 emigrantų....)

• Jau yra robotai (AI internete), kurie atsako į 800 (skundų/info) linijos skambučius, emailus, tweet'us, ir pašnekovas (t.y. JŪS) nesuvokia beveik niekada, kad su juo bendrauja robotas... Isivaizduojat, kiek tokiuose "call-centruose" dirba žmonių visur: Indijoje, Lietuvoje? Milijonai.

Kodėl Kinijos BVP augo supersparčiai (vid. 10% per metus) 30 metų, bet dabar - nustojo? Keliais suprantamais sakiniais.

Kodėl Kinijos BVP augo supersparčiai (vid. 10% per metus) 30 metų, bet dabar - nustojo? Radau puikų straipsniuką tuo klausimu kaip visada Roubini blog'e.
Keliais suprantamais sakiniais perteikiu idėją super tingiems (arba neva tai super užimtiems... čia kaip pažiūrėsi), kurie skaityti tingi:

• Kai viskas prasidėjo 1978 m. Kinijos kaime gyveno  apie 75% gyventojų. Mieste - tik apie 25. Tai buvo labai agrarinė šalis. 
• BVP buvo apie 300 milijardų USD (1978). Dabar  - daugiau nei 10 trilijonų (2015). Paaugo 35 kartus. Palyginimui, Lietuva per 20 metų (nuo ~1995 iki 2015) padidino savo BVP 3,5 karto.
• Tada 1979 atėjo į valdžią Deng Xiaoping ir nusprendė šalį modernizuoti: kaimiečius į miestus, žemės ūkį - į industrinę gamybą.
• Kaip tą padarė?
• Darbininkams miestuose davė didesnę algą negu kaime. Gerokai (3-4 kartus). Bet - fiksuotą, nuo infliacijos praktiškai nepriklausančią. Ir liepė taupyti (nes komunistų partijos valdomoje Kinijoje praktiškai nėra socialinės paramos sistemos - pasenai ir dvėsk. Taip taip, keista, bet tai - faktas, skaitykit originalų straipsnį atidžiai).
• BVP augimo mechanizmas veikė labai paprastai: 
• pigi kaimo darbo jėga (apie 700 milijonų, per 30 metų) atkeliaudavo į fabrikus pajūrio megalopoliuose, dirbdavo iki išprotėjimo, ir gaudavo apie 3-4 kart didesnę algą nei kaimiečiai, kurios neturėjo kaip išleisti, nes klaikiai bijojo dėl savo ateities (nes nėra jokios socialinės paramos sistemos net pensininkams - juokingos pensijos net mūsų, lietuvių akimis).
• Todėl taupydavo, kaip išprotėję valstybiniuose bankuose, kurie mokėdavo juokingas palūkanas už indėlius (vid. 2,7%  per metus, kaip vidutinė infliacija buvo apie 4,5% per metus). 
• Taigi, faktiškai jų santaupas valstybė paprasčiausiai iš dalies nusavindavo. 
• Kodėl nebuvo kur kitur investuoti santaupas ir gauti didesnę, nei valstybės siūloma, kapitalo grąžą (akcijas, obligacijas, savo verslą, smulkų verslą ir panašiai)? Todėl, kad valstybė (primenu - komunistų partijos valdoma) paprasčiausiai to neleido. Taškas. Varžtus atpalaiduoti pradėjo tik apie 2012 metus.
• Tuos indėlius valstybės bankai (State-owned-banks=SOB) skolindavo valstybės valdomoms įmonėms (State-owned-enterprises=SOE). Pigiai. Nes indėliai tai buvo labai pigūs! 
• Skolino investicijoms, plėtrai, infrastruktūrai: uostams, keliams, geležinkeliams, gamybos įrangai, statyboms. Taip pagrindinio kapitalo formavimo (investicijų) dalis BVP vis augo, kol nuo 25% 1979 pasiekė 49% 2012 m. (dabar truputėlį nusmuko). 
• Palyginimui, pasaulyje (likusiame, be Kinijos) pagrindinio kapitalo formavimo (investicijų) dalis BVP vis mažėjo: nuo 25% 1979 iki ~22% 2015.
• Dėl tokios unikalios BVP struktūros lemiamą vaidmenį Kinijos ekonomikos augime visus tuos 30 metų vaidino investicijos.

Taip ir varė 30 metų. Kol nutiko štai tokie dalykėliai (ir viskas baigėsi, bet vėlgi, praktiškai mes - likęs pasaulis - su tuo neturim praktiškai nieko bendro):

• 1979 kaimiečių buvo apie 700 milijonų. Dabar - tik apie 400 milijonų (nors ir priaugo per tą laiką, bet ne tiek). Migracija iš kaimo į miestą sustojo apie 2014 metus, ir buvo vos apie 50 milijonų. 
• Nėra pigios darbo jėgos - tenka kelti atlyginimus. Atlyginimai, kilę 3 kartus lėčiau nei BVP 30 metų, per paskutinius kelis metus susilygino su BVP augimu (beveik, nebūtų komunistų partija... ;))
• Be to, 1979 m. kinams uždraudė turėti daugiau nei 1 vaiką. Tokiu būdu neteko apie 270 milijonų negimusių kūdikių. Dėl to išsibalansavo "jaunas išlaiko senus" sistema: dabar 1 kinui tenka 2 tėvai. Kai vos prieš 30 metų buvo atvirkščiai - 2-3 vaikai išlaikė 1 senolį. Dabar, kadangi Kinijoje (pasikartosiu, nes tą labai sunku priimti, kalbant apie komunistinę valstybę) nėra socialinės sistemos (tarkim, pensija būtų Lietuvos mastais 100 EUR, kad geriau įsivaizduotume situaciją), vaikams kliūva labai sunki našta išlaikyti ne tik save (iš santaupų, kurių dalį nuolat nuvagia valstybė), bet dar ir tėvus, 2. Nes brolių ir seserų tai nėr.
• Ir dar - pasikeitė svarbiausias niuansas dėl santaupų: rinka sugalvojo, kaip apeiti valstybinius bankus (SOB) ir skolinti per šešėlinius bankus, kur gerokai didesnės palūkanos. Dėl to santaupų srautai pasuko lauk iš valstybinių bankų (jei aš bučiau taip motyvuotas, kaip kinas, aš tikrai taip daryčiau). valdžia, beje, nelabai ir kovoja su tais šešėliniais bankais, kaip jie vadinami.
• Taigi, Kinija staiga (po 2011 atšokimo po krizės) nustojo augti po 10% per metus ir perėjo prie 7,5%, paskui 7%, o galiausiai jau tie 6%, nes abu jos varikliai (neribota pigi darbo jėga iš kaimo + pigios santaupos, kurias galima reinvestuoti, nebijant, kad pritrūks pinigų rytoj) nustojo veikti. Kaimiečiai tapo miestiečiais, paseno dėl 1 vaiko politikos, nustojo nešti pinigus į valstybinius bankus, nes nori gauti daugiau pinigų savo pensijai ir dar tėvų priežiūrai (kurių turi po 2 ant galvos).
• T.y. Kinija augo dėl to, kas vyko jos viduje. Išmintinga, "valstybiška", gal kiek komunistiškai anti-žmogiška, bet efektyvi augimo politika padarė ją jau antra pasaulyje ekonomine galia.
• Taip pat Kinija ir nustojo augti dėl to, kas vyksta dabar jos viduje: tie patys augimo varikliai, kurie veikė taip ilgai, nustojo veikti. 
• Ne veltui Kinija metėsi prie masinės robotizacijos: darbuotojai sensta, o milijardą tai maitint reikės ir rytoj. Kad ir senukų milijardą. Todėl, nors robotų Kinijoje vienam darbuotojui yra 13 kartų mažiau nei Japonijoje, bet tai - jau didžiausia robotų rinka pasaulyje, ir jau tuoj (net šiais metais, greičiausiai) bus didžiausia robotų gamintoja pasaulyje.
• Tokiu būdu "stojanti" Kinija ima paskutinius Vakarų (įskaitant Japonijos, Pietų Korėjos) pranašumo bastionus - gamybos automatizaciją. Dabar Kinija ne tik gamins pigios darbo jėgos pagalba, bet ir robotų. Kam jai parduoti prekes tokiu atveju? Suvartos pati. Panašiai, kaip JAV pradėjo pati išgauti tiek naftos ir dujų, kad pradėjo eksportuoti, o ne importuoti. Taip arabų jėga ir Rusijos diktatūra staiga nuslopo. Dėl to deglobalizacija tik paspartės. Nes Kinija irgi, panašu, nebemotyvuota vis didinti eksportą ir nori persimesti ant savo pačios senukų aptarnavimo.
• Ir atvirai pasakius, visa tai primena 1933-36, kai pasaulio galingiausios valstybės užsidarė protekcionizmo sienomis... Tada muitais, dabar - ekonomine logika.