Bet, realiai, verslas - tai vien tik statistika. Valstybės valdymas - tai vien tik statistika ir nieko daugiau.
Statistika būtina tada, kai veikėjų - labai daug, jie turi savo nepriklausomą (ar bent iš dalies nepriklausomą) valią, ir kada jiems visiems galioja beveik tokios pačios tarpusavio santykių taisyklės (sakykime - dėsniai). Jūs pasakysit (remdamiesi nesena (šaukšto) Degučio istorija), kad vieniems galioja - kitiems ne. Ir būsit teisūs, bet tik iš dalies. Kad ir koks būtų tvirtas "stogas", kad ir kokia sistema būtų išpuvusi ir korumpuota, net joje nejučia, dėl statistikos, pradeda formuotis naujos, savitos taisyklės.
Juk ne veltui ekonomikoje, kurioje visur imamam otkatas galų gale atsiranda net ir otkatologija - otkato davimo ir ėmimo dėsniai ir taisyklės. Kodėl taip nutinka? Nes otkatą pradeda veikti statistika.
Geriausias, mano supratimu statistikos galios ir akivaizdumo pavyzdys - "Long-tail", apie kurį ne kartą čia kalbėjau. Statistika lemia, kad fiziniai knygynai negali konkuruoti su internetiniais, nes jie tiesiog fiziškai, dėl statistikos dėsnių, negali talpinti savo knygyne daugiau knygų, be to ir paklausa negali/nebenori jų daugiau vartoti. Atsiradus internetui ir atsiradus globaliai paklausai atsiranda ir reali galimybė pasiūlyti milijonus pavadinimų, ir reali galimybė norėti tiek skirtingų knygų pavadinimų, ir tai tampa rentabilu, be kita ko.
Tas pats ir su kitomis sritimis. Tarkim, vanduo. Man daug kas turbūt užprotestuos ir pasakys, kad vanduo ir žmonės - neturi nieko bendro, kaip juos galima čia lyginti: vienas yra negyvas, neturintis sąmonės, o kitas - sąmoninga ir sugebanti pati nuspręsti būtybė....
Pakalbėkim apie sugebėjimą nuspręsti: štai jums "Costa Concordia" evakuacija, pavyzdžiui. Kiek buvo racionalių sprendimų, o kiek chaoso, panikos ir mindymo, silpnesnių ignoravimo ir palikimo likimo valiai?
Pakalbėkim apie sąmoningumą: kiek sąmoningumas įtakoja tą faktą, kad mes perkam ir parduodam kasdien dešimtis ir tūkstančius įvairių prekių ir paslaugų? Ar mes galime nepirkti (nesimainyti)? Ar mes kaip nors sąmoningai (ir realiai, ne eksperimento "kelionė į Marsą" metu) galime to išvengti ir visiškai nesimainydami išgyventi šiuolaikinėje visuomenėje?
Vandens molekulės arba viena kitą traukia (ir virsta ledu), arba viena kita stumia (ir virsta vandeniu), arba viena kitą stumia labai greitai ir stipriai (ir virsta garais/dujomis). Žmonės, gi, arba sutinka pirkti, arba nesutinka pirkti, arba svarsto (atideda pirkinį kuriam laikui - dažniausiai - neapibrėžtam). Nuo to ir priklauso žmonių sukurtos ekonominės sistemos būklė. O ne nuo pasiūlos ir paklausos, kaip tvirtina liberalai. Tai, paklausa ir pasiūla - svarbios, ir jos arba stimuliuoja arba demotyvuoja, viskas taip. Bet pirmiausia reikia nutarti pirkti, apsispręsti apskritai leisti pinigus, kad atsirastų galimybė ieškoti pigesnių alternatyvų ar brangesnių (kokybiškesnių).
Ir kas pastaruoju metu pasauly vyksta? Tie, kas turi sukaupę pinigus vis atidėlioja pirkinius. T.y. 99% kiek uždirba, tiek ir išleidžia (ar net daugiau ir prasiskolina kaip mes ir graikai). Bet yra tas "auksinis" 1%, kuris turi apie 90% visų santaupų pasaulyje ir viso turto. Esant normalioms sąlygoms tie, kad turi pinigų nebijo jų leisti: nusprendžia pirkti (investuoti, vartoti, dotuoti, dovanoti ir pan.) Esant tokios kaip dabar, labai neapibrėžtoms sąlygoms, turtingieji linkę delsti: nusprendžia atidėti pirkinį (neperka vartojimo prekių, neinvestuoja - tuo būdu nekuria ar net mažina darbo vietų skaičių, nedovanoja, neremia labdaros ir pan.) Taigi, 90% pinigų papuola į savotiškus gniaužtus - baimės juos leisti gniaužtus. Todėl ekonomika ir stoja, stoja labai staigiai, ir visame pasaulyje. Nes tvyro netikrumas: "kas bus, jei išleisiu? Gal bankrutuos Graikija ir nuneš mano pinigėlius, geriau palauksiu... Kas bus, jei investuosiu - tauta (99 proc.) nepirks, ir mano investicija nuplauks. Geriau palauksiu..." Tokiu būdu tai, kas turėjo būti perkama 2009-2011 ir net šiais metais - vis atidedama, nes ekonomika yra neprognozuojama, nerimo ir netikrumo būsenoje.
O kadangi tik 1% žmonių sprendžia ekonomikų likimus visame pasaulyje, be to, tas vienas procentas labai bijo juos prarasti ir yra, iš esmės, bailys, isterijos priepuolis taip sukabina visas "rinkas", kad jos tik "patvirtina pranašystes": "aha, sakiau, kad užsilenks, žiūrėk - užsilenkė!". Nors užsilenkė tai kaip tik todėl, kad toks bailys kaip tu atsisakei investuoti, atsisakei pirkti, ir įgyvendinai savo paties baimes...
Štai, kaip veikia krizė: pradžioje būna nemotyvuotas 99% optimizmas (perkam perkam, toliau bus tik geriau! Žiūrėk, kaip pernai viskas augo, šiemet - dar geriau auga, tai tu primesk, kaip bus rytoj!), o po to būna nemotyvuota 1% baimė ("Aha, sakiau, kad tų pinigų nėra, kad jie netikri, prikurti. Va, dabar tai reikia sugniaužti pinigus/turtą ir laikyti, svarbiausia išlaikyti, neprarasti, cykiai cykiai pralaukti šitas bangas o jau po jų (3-5 metų) ir žiūrėsim, investuot, neinvestuot...").
Keynes'as pastebėjo (jau pakankamai anksti), kad laisvoji rinka nesugeba susireguliuoti pati. Nors paklausos ir pasiūlos dėsnis kaip ir sakytų, kad, jei tik darbininkai bus lankstūs dėl savo atlyginimo, viskas anksčiau ar vėliau normalizuosis ir visi bus įdarbinti. Keynes'as pasakė, kad ne - nesvarbu, ar bedarbiai sutiks dirbti tik už maistą ar ne - vistiek ekonomika neatsigaus, nes bendra paklausa, STATISTIŠKAI mažėjant vidutinei algai, bus kritusi, todėl ne tik negalima kalbėti apie atsigavimą, bet netgi apie ilgalaikį gilų stagnavimą ar depresiją. Jis vienas pirmųjų pastebėjo, KODĖL neatsigauna šoką patyrusios ekonomikos: todėl, kad 1% turtingųjų užgniaužia pinigų apyvartą. Tada jau kelio atgal nebėra, nes 99% nebegauna išvis jokių pajamų, ir labi smunka ir jų vartojimas, nors jie to vartojimo mažinti nė neketino. O smunka todėl, kad bedarbių skaičius pasiekia 30%+. Kaip tik taip nutiko JAV 1930 metais. Bedarbiai JAV (bent iki Ruzvelto "New Deal") negaudavo JOKIŲ pajamų. taigi, statistiškai paklausa smuko apie 30%, nes būtent tiek sumažėjo dirbančiųjų. Esant tokiam katastrofiškam nedarbui apie kokį algų kėlimą gali būti kalba? Algos smuko. Taip prasidėjo dar vienas paklausos mažėjimo ratas. Dėl smukusios paklausos dar dalį žmonių teko atleisti ir t.t.
Pažiūrėkim į statistiką iš 99% pusės: kas jiems iš to, kad ekonomika smunka, jei statistika rodo, kad tokie gyventojai išleidžia praktiškai viską, ką uždirba, ir netgi dažnu atveju - daugiau nei uždirba. Atėjus nuosmukiui jie kaip turėjo valgyti, taip ir valgo. Prieš krizę jie valgė taupiai, pirko "Norfoje", atėjus krizei jie kaip pirko "Norfoje" taip ir perka, tik dar truputėlį mažiau ir truputį dar pigesnius produktus. Kas nutinka, jei tokiems uždedi mokesčius? Labai didelė tikimybė, kad juos susirinksi, nes: vartojimas nors ir smuks truputį, bet nedaug, žmonės tiesiog dar labiau pataupys ir dar mažiau pavalgys, apsirengs, benzino nesipils tiek daug. Taip, vartojimas kris, bet ne drastiškai. Nes ir taip vidutinis gyventojas praktiškai viską ką uždirba - suvartoja tą patį mėnesį.
Taigi, kokiu keliu vyriausybės dažniausiai eina, kai nori susirinkt daugiau mokesčių (tą patį daro ir Graikijoje Troika, ir Lietuvoje....): kelia mokesčius vidutiniokams, nes jie tiesiog perskirsto išlaidas, vartojimą pamažindami, kadangi iš jų atima mokesčius.
Bet, kaip sakoma, viskam yra ribos. JAV 1930 m. bedarbiai negaudavo pašalpų, arba jos buvo juokingai mažos ir trumpai dalinamos. Baigėsi tuo, kad žmonės pradėjo žudytis, arba tiesiog mirė badu. JAV, (potencialiai jau) turtingiausioje pasaulio valstybėje. Badu. Negerai, ane? Ypač, jei problema yra ne tame, kad trūksta maisto, bet tame, kad sutriko mainų - gerybių apsimainymo - mechanizmas.
"NEW DEAL", paremtas Keynes'o ekonominėmis idėjomis kaip tik ir atnaujinimo šitą perdalinimo mechanizmą: buvo padaryta paprasta išvada (kurios nepavyksta padaryti mūsų fundamentalistiškiems konservatoriams ir liberalams), kad 1 iš 3 žmonių JAV negali būti tinginys ir specialiai vengti darbo vien tam, kad numirtų iš bado. Lietuvoje prie tokios pat išvados (netekus 300.000 emigrantais ir dar tiek pat darbo biržoje) padaryti nepavyksta jau 4 metai iš eilės.... Po šios išvados sekė normali sekanti išvada: reikia kažkaip suteikti šansą išsikapstyti doriems, NE DĖL SAVO KALTĖS darbą praradusiems žmonėms. Jiems buvo duodami visokie viešieji darbai (dambos, autostrados, geležinkeliai, tiltai) ir jiems buvo mokami pakankamai padorūs atlyginimai (daug didesni, nei leistų garsusis "faktinis našumas"). Tam, kad jie galėtų oriai gyventi, tam kad padidėtų agreguota (STATISTINĖ) paklausa.
Pažiūrėkim į statistiką iš 1% pusės: tuo metu (1930 m.) pinigai buvo dengti auksu. Tai reiškė, kad auksas visada gali būti iškeistas į dolerį, o doleris į auksą. Todėl, kuo mažesnė prekių apyvarta vyko, tuo brangesni darėsi pinigai (nes juk aukso kiekis nesipūtė taip greitai, praktiškai buvo stabilus). Taigi, prasidėjo labai staigi defliacija. Brango pinigai. Įsivaizduokit milijonierių, kuris turi kad ir 1 mln. USD. Praėjus metams jis vis dar tebeturi tuos pačius 1 mln. USD, nieko su jais nedarė, niekur neinvestavo - tik laikė banke ir "pralaukė". Per metus defliacija sudarė, tarkim 5% (o buvo metų, kai jis siekė daugiau nei 10%). Aplink - krizė. Žlunga vienas fabrikas po kito, užsidaro gamyklos, paslaugų įmonės, bankininkai šokinėja nuo dangoraižių stačia galva į grindinį... Jūs investuotumėt? Jums nebūtų baisu? Tai va. 95% nuo to auksinio 1% užsikasa apkasuose ir laukia: metus laukia (turtas paauga 5%), antrus laukia (turtas paauga apie 10-11%), pralaukia ir trečius (turtas jau 16% didesnis). Likusieji 5% tokie turtingi ir tokie įžvalgūs, kad.... tiesiog daro dar geresnį biznį (Lietuvoje tai -LESTO, Šilumos tinklai ir pan., JAV - APPLE ir pan.). Bet jų jau tiek mažai, ir jų projektai tokie išskirtiniai, kad, nori nenori, jie jau negali pastumti agreguotos paklausos aukštyn.
Rusijoje, kai ARIEL pradėjo pardavinėti skalbiamuosius miltelius (apie 1990-1992), jie paklausė Rusijos moterų, kokio kvapo jos norėtų iš savo išskalbtų rūbų. Moterys atsakė: "žinot, tas kvapas, kai parneši išdžiovintus žiemą, lauke, stingdant šalčiui (tokiam kaip šiandien panašiai, apie -20 C)". "Procter and Gamble" (ARIEL gamintojas) menedžeriai sukluso: "Kaip kaip? jūs džiovinat skalbinius lauke? Žiemą? Lauke? Ir Parnešus iš minus 20C rūbai dar kažkuo kvepia? Šalčiu, sniegu?" Moterys atsakė: "Aha, mes taip džiovinam žiemą, išnešam, po kelių dienų atsinešam namo ir pasklinda tas labai malonus kvapas... tas kvapas, šaltyje džiūvusių skalbinių! Ach, mes kaip tik tokio ir norim, jis toks švarus, toks grynas..." "Procter and Gamble" menedžeriai pagūžčiojo pečiais, pasiklausė... ir pagamino specialiai Rusijos rinkai skirtą "Ariel" su "sniego šviežumo" kvapu. Ot!
"Procter and Gamble" -puikūs marketingistai, jie niekada nesiginčija su vartotoju: rinka prašo sniego šviežumo - "ateini čia, technologas kvapistas, padarai sniego šviežumo kvapą per savaitę!". Ir štai jums - kvapas yra rinkoje.
Prie ko čia "ARIEL", prie ko ta Rusija, ir tas šaltis? Tuoj, kolegos, tuoj. Kame yra reikalas: net ir labai žemoje temperatūroje įmanoma, kad ledas - garuotų. Kodėl taip įvyksta? Todėl, kad audinio paviršiuje sustingęs ledas (jei oro santykinė drėgmė labai maža (o mes patys gerai žinom, kaip Sibire sausa), susiliečia su oro molekulėmis (O2, CO2, N2, ir pan.), dalis vandens molekulių įgauna pakankamai energijos, kad paprasčiausiai ištirpsta ore, t.y. realiai išgaruoja. Ir nenusėda atgal, nes, kaip jau minėjau - oras žiemą Rusijoje - pakankamai sausas. Aš pats patikrinau - labai šaltu oru skalbiniai puikiai per kelias dienas išdžiūsta ir Lietuvoje. Nes tas šaltas oras juk - importas iš Sibiro ;)
"Bet tai vis tiek", - sakysit jūs, - "prie ko čia dabar tas džiūstantis ledas, skalbiniai, Sibiras?" O atsakymas banalus: juk net ir krizės metu atsiranda milijonierių. Faktiškai jie atsiranda bent kartą per mėnesį, "Teleloto" garantuoja, ir kepa juos kas 3-5 savaites, vis pralaimėdama aukso puodą. Krizės metu žaisti dar labiau norisi - nes juk taip sunku duoną pelnyt, o kaip faina būtų, tik bac, ir....milijonierius!
Tai vienas milijonierių šaltinis krizės metu. Bet jis - ne vienintelis. Tarkim, APPLE - rekordiniai pardavimai, rekordiniai pelnai 2011, brangiausia kompanija pasaulyje. Tuo tarpu, kieno sąskaita? Ogi, NOKIA - nuostolis, prarasta rinkos dalis, 4000 darbuotojų atleidžiama, uždaromos gamyklos Vengrijoje, Rumunijoje, Suomijoje. Va.
Šiais labai neordinariais pavyzdžiais aš noriu parodyti, kad, net giliausios krizės atveju atsiranda vienas kitas "atomas" kuris susiranda, na, jau tokią siaurą nišą, tokią siaurą, bet jos pakanka, kad pasiektų milijonines ir milijardines apyvartas. O "Long-Tail" epocha tam tik padeda: visas galimybes surasti tą menką nišą tik pastiprina, ir dar labiau sutelkia pajamas į nišas. Taigi, net giliausios krizės atveju mes pamatysime labai sėkmingus verslus, labai pelningus ir greitai augančius. Bet tai bus kaip "džiovinti baltinius speige": jie džius, tikrai taip bus, bet truks savaitę, gal ir 10 dienų... T.y. net giliausios krizės atveju, smunkant 90% rinkų atsiras vienas kitas verslininkas pasipūtusiu veiduku, ir rėš mums iš tribūnos: "Tik tinginiai nesusiranda darbo, o aš, va, kaip pavariau, savo pirmą milijardą užkaliau kaip tik ant tos vadinamosios krizės dugno. Dirbt reikia ir galvot [durneliai- red. papildymas], o ne inkšti, kad "va, 25% bedarbių, ką daryti?".
Kodėl mus tokie tipeliai nervina? Todėl, kad jie neteisingai priskiria nuopelnus dėl savo praturtėjimo sau, o ne aplinkybėms. Juk žmogų baisiai sugniuždytų faktas, kad jis praturtėjo ne savo begalinės įžvalgos ir begalinio sugebėjimo būti tinkamoje vietoje tinkamu metu dėka, o tik dėl paprasto atsitiktinumo - teleloto version 2.0, sėkmingai ir laiku įminta labai reta niša, kurios kiti nespėjo pastebėti.
Kitas panašus dalykas, kuris nervina tautą (ir - neabejoju - ir jus, ir dabar kaip tik ruošiuosi ir šį mitą nuvainikuoti), kad "VALDININKAI, rupūžės, visus mokesčius prašvaisto ir pravalgo." Deja, skaudi realybė yra ta, kad viską pravalgo ir "prašvaisto" mokytojai (nes gauna iš biudžeto algas - apie 15% viso biudžeto nuteka švietimui apmokėti), pensininkai (apie 40% viso biudžeto išlaidų) ir dar gabalą gydytojai (beveik 13%), o valdininkams išlaikyti skiriama vos apie 2,9% biudžeto. PAMATYKIT SAVO AKIMIS ČIA.
T.y. FINMIN statistika rodo paprastą dalyką: mūsų jau kelis metus auganti valstybės skola yra ne dėl to, kad mes "švaistomės" ir kad "valdininkai punta", o todėl, kad turim labai sunkią ir vis sunkėjančią naštą po kaklu - pensininkus, bedarbius, emigraciją (mažėjantį mokesčių mokėtojų skaičių). Valdininkai suvalgo savo dalelę, taip, bet ji tokia mikroninė, kad juos ten kapok nekapojęs, mažink nemažinės, milijardinių minuso problemų tai nesprendžia.
Kitas FINMIN grafikas labai aiškiai parodo, kad mūsų išlaidos - nedidėja. Faktiškai jos kasmet išlieka tokios pačios jau nuo pat 2008-ųjų. T.y. mes nuo 2008-ųjų metų išleidžiam kasmet po tiek pat - po 25 milijardus, bet deficitas atsiranda todėl, kad išlaidos jau buvo užaugintos iki 2008-ųjų. Grafike aiškiai kaip ant delno matyti, kad jos augo nuo 2002-ųjų iki pat 2008-ųjų imtinai, ir dar sugebėdavom kasmet turėt po mažutį deficitą (dar ir pasiskolindavom, t.y. kaupėm, kad ir lėtai, valstybės skolą). Problema su išlaidomis ta, kad jos priaugo dėl indeksuotų algų mokytojams, policininkams, gydytojams ir taip, bet paskutinėje vietoje - valdininkams, nes jie nesudaro visos masės išlaidų, o tik mažiau, nei 3%!!! Taip pat buvo indeksuojamos ir pensijos. Pensijos irgi augo, nors kur kas lėčiau, bet irgi - negali būti mažinamos, nes:
A. Jos yra tiesiog klaikiai mažos;
B. Daugėja pačių pensininkų, ir net mokant tas pačias pensijas, tenka vis daugiau biudžeto pinigų skirti jiems.
Na, šita tema man miela. Galėčiau (ir noriu) dar daug kalbėti čia ir pasakoti, bet, laikas reziumuoti. Tai keliais žodžiais dabar:
- A. Statistika yra negailestinga. Dėl statistikos mes paprastai ir pametam galvas: kiek kartų spaudoje jūs girdėjot, kad "Lietuva praskolinta, paliekam skolas ainiams, kiek dar galima skolintis" ir kiek kartų joje jūs matėt šiuos du grafikus (Realių biudžeto išlaidų ir skolos ir Realios biudžeto išlaidų Struktūros - dėl ko ta skola atsiranda ir jos jau nebeįmanoma mažinti, kad ir ką bepjautum)?
- B. Dėl statistikos nutinka toks keistas fenomenas, apie kurį aš privalau papasakot, nes kai galvojau apie šį straipsnį, juokiausi nuoširdžiai, kai apie jį prisiminiau. Vieną kartą viena pažįstama multi-milijonierė ima manęs ir klausia (kokiais 2006-taisiais): "Klausyk, o kodėl žmonės perka tą "šlapianką", tą baisią dešrą? Juk gali imti normalią už kokius 30-45 Lt, arba iš ūkininko, nu už kokius 25 Lt max? Kodėl jie taip sveikatą savo gadina?" Kaip manot, kodėl ji manęs to paklausė? Beje - tikrai visai nuoširdžiai, be jokios ironijos ar patoso. ji nuoširdžiai nesugebėjo suprasti, kad žmonės negali jos įpirkti, nes jų alga - vos 800 Lt, o už tiek dar ir batų reikia, benzino, automobilio, vaikus į mokyklą, galų gale ir normalų maistą kasdien pavalgyt. Ji jau 15 metų buvo milijonierė, todėl niekaip negalėjo suvokti, kad pasaulis - visai kitoks, nei jai atrodo. Viskas ką čia dabar pasakoju - GRYNA tiesa, aš asmeniškai buvau tas klausiamasis. Neturėjau ką jai pasakyti. Po to mes su ja susipykom ir aš palikau tą (Lietuviško kapitalo) firmą. Susipykom mes dėl kitų dalykų, bet labiausiai dėl to, kad ji gyvena "kitame pasaulyje". Štai, dėl ko aš pritariu Zuokulos idėjai apriboti Seimo nario kadencijas. Įsivaizduokit, ten Seime kai kurie fruktai sėdi jau 17-20 metų.... Ką jie supranta apie realybę kitapus sienų? Jie gi bendrauja tik tarpusavy, nes mano, kad mes - bydlo - neverti jų bendrijos....
- C. Kitas statistikos sukeltas fenomenas, kurį aš vadinu "laiko teorija". Prisimenat, ką aš pasakojau apie šaltyje džiūstančius rūbus? Ten vanduo iš tiesų ne garuoja, o tiesiog tirpsta lėtai ore. Tai įsivaizduokit advokatą: su kuo dažniausiai bendrauja advokatai? Su sukčiais, nusikaltėliais, žudikais, mokesčių vengėjais ir slėpėjais, įžeistos savimeilės ekscentrikais, kurių orumą ana vėl kažkas beįžeidžiąs... Na, jo akimis žiūrint, visuomenė yra tiesiog prietrankų ir vagių krūva. Įsivaizduokit daktarą, kuris kasdien vis ką nors išpjauna, kokį pūlinį ar organą, ar ir tą ir tą, mato apsigimusius, nusivalkiojusius, nušalusius, prasigėrusius, persivalgiusius ir nutukusius... Nenuostabu, kad jo akimis žiūrint, žmogus, ir ypač žmogaus kūnas - šlykštus ir labai cinizmą keliantis objektas. Nenuostabu, kad (beveik) kiekvienam policininkui mes visi - pažeidėjai, (beveik) kiekvienam advokatui mes visi - vagys, (beveik) kiekvienam medikui mes visi - organai, o (beveik) kiekvienam politikui mes visi - bydlo. Taip nutinka dėl statistikos: politikai bendrauja su į save panašiais. O tie "į juos panašūs" paprastai yra arba pataikūnai (kurie bando prastumti eilinį sau naudingą įstatymūkštį ir išimtėlę), arba klaikūs rėksniai (beveik bepročiai - patikėkit, aš Seime pabuvau metus - tikrai ten kreipiasi paprastai labai nestabilūs žmonės), arba kiti seimūnai (atitrūkę nuo realybės konkrečiai, nematę realus gyvenimo ir gyventojų jau kokius 10-15 metų mažiausiai). Ką tokie asmenys gali suvokti apie tai, kaip gyvena 99%?
- EKONOMINIU požiūriu statistika yra neįveikiamas rodiklis: jei statistika rodo, kad smunka agreguota (sumarinė) paklausa - neaugs ekonomika. Jei ji smunka, nes Troijka verčia pjaustyti algas, pensijas, darbuotojus, tai ji smuks tik dar labiau. Jei ji smunka, nes "reikia biudžetą subalansuoti", tai ji, tikėtina, kris dar labiau, tol, kol Lietuviai išsivaikščios galutinai, nes nebegalės pragyventi už jiems oligarchų ir kitų "laiko teorijos" paveiktų tipelių algas.
- Statistika rodo, kaip mes veikiam, kaip vientisa, sudėtinga sistema. Ta sistema gali būti labai sudėtinga, bet ji susideda viso labo iš 2 transakcijos dalyvių: pirkėjo ir pardavėjo. Taip pat ji susideda iš santykio tarp jų: ar perka, ar atideda, ar neperka.
- Ekonominė sistema gali griūti, papulti į stuporą ilgam (10 metų ir ilgiau) jei:
- A. Agreguota paklausa taip nukrenta, kad dalis žmonių paprasčiausiai nebeturi jokių pajamų ir miršta badu (arba, jei yra kur ir kaip - pabėga). Natūralu, kad mažėjant gyventojų skaičiui BVP neauga, o toliau smunka. Ratas užsidaro.
- B. 1% turtingųjų, kurie, dėl mūsų kapitalistinės visuomenės struktūros, turi apie 90% viso turto, pradeda neadekvačiai taupyti (ne tik neperka mano minėtų dešrų po 45 Lt/kg, bet ir neinvestuoja į naujus automobilius, vilas, fabrikus, kavines, grožio salonus, lėktuvus ir t.t.)
- C. Visa tai nutinka netgi nepaisant to (ar kaip DĖL TO), kad atskiri individai priima labai racionalius sprendimus: jei yra rizika, tai reikia saugotis, tiesa? Ir atidėti pirkinius, tiesa? Logiška? Nu, labai. Taigi, paklausos-pasiūlos dėsniai, deja, bet nebeveikia. T.y. jie veikia, bet ne augimo, ne gerovės, ne visuomenės naudai, o jos griovimui, netgi tiesioginiam visuomenės žudymui (per badą ir depresiją). Kas tolygu karui, karui prieš savo naciją. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą