Savaime suprantama - kai metus gyventi baimėje, bet matai, kad situacija per tuos metus ne taip ir smarkiai pasikeitė (nepablogėjo, o gal net truputį ir pagerėjo), darbą vis dar turiu, algą vis dar gaunu, skolos - neauga, tampa aišku, kad bijoti ateities - nebereikia. "Blogiau jau nebus. Gąsdino su Graikija, gąsdino su Italija, su Iranu, bet kaip nieko katastrofiško nenutiko, taip nenutiko. Išeina - nieko ir nenutiks. Reikia gyventi "normaliomis" sąlygomis, taip, kaip ir anksčiau gyvenau, tik nebesiskolint - bet aš ir tai buvau konservatyvus ir ne taip jau daug ir skolinaus, taigi, net ir čia problemos nėra. :)"
Taip laikas ir užgydo mūsų žaizdas ir... mūsų atmintį. Kiek daug dalykų mes nebedarytume, jei tik atmintis būtų kiek "ilgesnė" :)
Šita ataskaita apie lūkesčius - labai logiška:
- Jau metai tie kas dirba - tie dirba, ir atleidimų bangos tikrai yra sumenkę;
- Jau metai algos bent jau nekarpomos;
- Jau metai (ar daugiau) skolos nebeauga - žmonės jau išmoko elgtis su skolomis (išskyrus vargšus bedarbius);
- Bedarbiai - ir toliau nelaimingi, bet didžioji dalis jau emigravo, taigi jie apklausų "nebegadina", skaičiai jau vien dėl to "šviesėja"... :
- Esant teigiamiems lūkesčiams, didėja ir vartojimas, o tai jau didina kai kurių firmų apyvartas, jau didina netgi darbuotojų skaičių, ir "pranašystė pradeda pildyti pati save": "Juk sakiau, kad bus geriau - va, ir yra jau"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą